Ligi Dangaus

Komentarai: 1 714 “Drėbtelk ir tu, kartu su Valdemaru”

Puslapiai: « 1 … 2 3 4 5 6 [7] 8 9 10 11 12 … 35 » Show All

1. 265.

   Maras lapkričio 1st, 2009, 10:45 pm

   

   Iš dalies dirbtinis, nes nenorėjau tirti visos inteligentijos (mokytojai, žinote, jų daug, o jei dar t. v. techninė inteligentija, tai išvis košmaras). Šiaip sovietmečiu buvo toks terminas kūrybinė ir meninė inteligentija, tai va čia ir būtų kultūrinis elitas. Arba intelektualai – irgi tinka, bet kad Lietuvoje nelabai vartojama sąvoka ir dar daugelio nemėgiama. Magistriniame naudojau kultūrininkų terminą, bet kad dirbtinis.

2. 266.

   Maras lapkričio 1st, 2009, 10:46 pm

   

   Dabar disery kažkaip kitaip apibrėžiau, tai rato klaidos nebėr .

3. 267.

   Valentinas lapkričio 1st, 2009, 11:05 pm

   

   Šios dienos prisikabinėjimus baigiau. Kol kas man neaišku viena – ar tikrai galima šių žmonių normalų, įprastą bendravimą klasifikuoti kaip alternatyvios nuomonės erdvę? Ar yra kokių nors išorinių šaltinių pvz. KGB ataskaitos, kuriuose inteligentų susitikimai prie degtinės butelio įvardinami kaip alternatyvios nuomonės formavimo struktūriniais dariniais. Ar, vis dėl to, duomenys, pateikiami kaip faktai, tėra pačių dalyvių nostalgiški jaunystės dienų prisiminimai, nuspalvinti neatliktais žygdarbiais ir nepadarytais darbais.
   Atsakymą sužinosime tolesniuose šio straipsnio puslapiuose…

4. 268.

   Maras lapkričio 2nd, 2009, 12:13 am

   

   Geras klausimas . Tai hipotezė ir ji nebus patvirtinta iki galo niekada – vien jau todėl, kad ne fizika čia. Lyginam su public sphere veikiančia Vakaruose ir matome, kad ir ten problemos – kiek galima laikyti public sphere žiniasklaidą, kuri tapo daugiau manipuliacijų nei žmonių nuomonių raiškos vieta. Taigi, net tas idealas, kurį aš pasirinkau, yra ne be priekaištų. Jis parodo, kad pati viešosios erdvės samprata yra kiek dirbtinė, o konstruktas – pažeidžiamas.
   Vakaruose irgi žmonės sėdi kavinėse ir ten gimsta idėjos ir revoliucijos. Sovietmečiu kavinės buvo ne tokios laisvos, todėl rinktasi butuose, virtuviniai pokalbiai.
   Aš ten pateikiau KGB nuomonę, yra ir daugiau pavyzdžių, kad kai tik tokie pokalbiai pasidarydavo pernelyg platūs ir gilūs, juos užtrumpindavo. Taigi „Pušis, kuri juokėsi” rašyta būtent kaip tokios grupės demaskavimas.
   Su atsiminimais, aišku, problema, bet vis tik ne tik jie rodo, kad tie pokalbiai buvo svarbūs. Tiesa, jau disertacijoje padariau vieną atradimą, kad tokių pokalbių grupių stiprumas galėjo stiprinti prisitaikymą prie režimo.
   Vienžu, laukiu toliau kritikos. Kol kas nieko baisaus .

5. 269.

   Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 12:32 am

   

   Nesigilinu, bet aklai bandau kaišioti trigrašius:

   1) Žodis šviesuomenė visiškai išstumtas iš vartojimo, niekur nebepritinka?

   2) Šviesuomenės bendravimas vertintinas kaip nesuvaržyta bendravimo erdvė (aišku, toks formavosi po Stalino). Kuriai nustatytos viešosios raiškos taisyklės, cenzūros institutai, iš aukščiau deklaruojamos ideologijos, teturi tiek poveikio, kiek jo gali palikti sukelta baimė ar iššauktas prisitaikėliškumas.
   —
   Buvę ir kelionių iš šios nevaržomos erdvės atgal į viešąją: visokie į sistemos rėmus tempiami užkoduoti, padangstyti, prastuminėjami jos provokavimai, kai pvz. meno kūrinyje auditorija džiūgauja aptikusi teisingą sistemos kritiką, o cenzūra nesuveikia, arba sistemos sveikatos dėlei sąmoningai leidžia kritikuoti.
   —
   Skirstymas į tris raiškos dalis: buitinę, viešąją ir nevaržomą atrodo gana teisingas. Šiai dienai supaprastinome transliuojamą ideologiją, tačiau ar tikrai neturime panašios trijulės, kai kapitalizmas kompromituojasi savo išraiškose, o nevaržomoje erdvėje (kuri, neturėdama apsupties, išplitusi, tad ne taip sutelkta) dažnai skamba galimo didesnio teisingumo ir socialinės harmonijos gaidos?

   Šiaip, visai įdomi tema, kai nemažai kas esame šios istorijos dalyviai – viskas dar gana gyva.

6. 270.

   Maras lapkričio 2nd, 2009, 12:47 am

   

   1. Žodis geras, bet nemoksliškas. Be to, labai vertybiškai angažuotas – šviesuomenė yra geruomenė vien iš pavadinimo. O man tas netinka.
   2. Aš labai panašiai ir išskyriau. Ir keliones aptariau.
   O va dėl dabartinio trečiosios erdvės egzistavimo vertinimo tai nesutikčiau. Ji yra, bet tai yra pažinčių, ryšių, protekcijų ir pan. erdvė. Sovietmečiu ji bent jau atliko laisvos minties palaikymo funkciją, dabar gi susipaprastino iki materialinės gerovės palaikymo instrumento. Atsirado nauja – internetas. Čia galima rasti tai, apie ką rašai, tas alternatyvias raiškas. Deja, atrodo, jos yra įtakotos visuomeninės erdvės įpročių, kurių svarbiausias – išsiliejau draugams ir galiu toliau lenkti nugarą. Išsišnekėti, kad nereikėtų kovoti/veikti. Pasiūliau austrui kažką daryti, tai jis tuoj milijoną priežasčių rado nieko nedaryti .

7. 271.

   Maras lapkričio 2nd, 2009, 12:49 am

   

   Šiaip labai pamokanti ir gerai parodanti visuomenės negebėjimą veikti diskusija: http://forum.lrytas.lt/topic_show.pl?bid=3;pid=1570715#fp Sigma gal ir perlenkė visus mazolindamas, bet tiesa juk jo. Tačiau visuomeninė savimonė to tiesiog nesupranta. Kol taip bus, tol jokios normalios valdžios nebus.

8. 272.

   Maras lapkričio 2nd, 2009, 12:51 am

   

   Jei nuo pradžios, tai šitaip nuoroda bus teisingesnė: http://forum.lrytas.lt/topic_show.pl?did=;tid=156072

9. 273.

   Ligita lapkričio 2nd, 2009, 2:26 am

   

   Valentinai, kaip tau negėda: „Auksinis Kardas, vietoje to, kad diskutuoti su mumis renkasi pas Račą diskusią su Nerijumi. Užsitraukėme sau gėdą. Reiškia esame neįdomūs.”!!!

   „vietoje to, kad” – nevartotina!
   „kad diskutuoti” (su bendratimi) – nevartotina!!

   Dvigubas paklydimas, net ne rato klaida

10. 274.

    Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 8:28 am

    

    Marai, man rodos, ne visai taip braižai skiriamąsias linijas dabartyje:

    „dėl dabartinio trečiosios erdvės egzistavimo vertinimo tai nesutikčiau. Ji yra, bet tai yra pažinčių, ryšių, protekcijų ir pan. erdvė.” – juk čia ryškūs buitinės erdvės bruožai, skiriamasis požymis – apsirūpinimo. Tai ji išsiplėtė iki viešosios (įteisinta, kaip svarbi sistemos dalis – vartojimas, su juo susijęs rūpinimasis vartojimu). Tai joje korupcija, kyšiai buvo praktikuojami ir sovietmečiu, dabar tik nuaugo. Pažintys, protekcijos, telefoninė teisė – viskas iš buitinių interesų (kad ir per politines priemones).

    Toks nepaliaujamas atsargų kaupimo ir sudorojimo instinktas. Man patiko kai kažkas pargrįžęs iš svetur pastebėjo terminu „apsidaiktavę”. Dūstantys po vis prasimanomais daiktais ir turtais – tie, kas dėkingiau išsidėstę. Skurde ir apsirūpinimo nepritekliuose bei tik svajonėse apsirūpinti panašiai – kiti.

    Nevaržoma erdvė – tai kas kita, ją galima vadinti ir „pasvajojimų erdve”. Tai joje visokios „galimų kitaip” sėklos. Pavyzdžiui, dabar ten galimo didesnio teisingumo ilgesys – gana ryškus, prie jo pridėjus nepasitenkinimą numetamais kaulais, gausis kaip tik tai, ko bijo – ir teisingai – Kubilius ir Co., ši cheminė reakcija gali ir pradėti veikti, drioksteldama, nors gali tuokart baigtis šnipštu, kaip tie „daugiatūkstantiniai” mitingai prie prokuratūrų.

    Šiaip jau, viskam savo laikas – taip ir sovietmečiu oras tvinko visokių pasvajojimų tol, kol jie nerado pradžioje mažų skylučių, pro kurias atkakliai besispraudžiant, nebuvo kaip vėliau pulti tramdyti išsmukimo. Dėl ko Landsbergis paliko kartėlį – kad pradėjo gana savanaudiškai rizikuoti proceso užtikrintu nuoseklumu, nuosaikumu, su kuriuo nėra kaip kovoti. Be Landsbergio vis neatsirasdavo mūšio lauko, kuriame būtume galėję būti įveikti, todėl tiesiog užtikrintai auginome permainas.

    Dėl „darymo”: viena vertus, tai labai svarbus žingsnis, kuomet kažkas iš ketinimų pradeda materializuotis, sutinku. Riba, už kurios nutikimai tampa galimi – atitinkantys ketinimus, ar tikrovės deformuoti. Bet, kita vertus, žmonės atranda patogesnę buvimo iš dienos dienon būseną, ir gailisi ją aukoti, o ir šiaip – ar ne patogu patinginiauti savo nuožiūra? Be to, ir vizija turi būti matoma, nujaučiama pakankamai įtikinamai, kad jos galima būtų imtis rimtai. Šiuose dalykuose esama ir natūralaus augimo, kurį paskubinti vargu ar pavyks.

11. 275.

    Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 8:57 am

    

    Oho, Ligita – tuojau be jaunųjų kalbininkų laiminimo ir prasižioti bus baugu. O kaip taisytum?

12. 276.

    Ligita lapkričio 2nd, 2009, 10:37 am

    

    Auksinis karde, taisyčiau „užuot diskutavęs”. Bet, žinoma, aš galiu ir nebelįst su savo taisymais (išskyrus „Lietuvių kalbos dilgėlyną”) )

13. 277.

    Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 12:31 pm

    

    Ligita, lįsti verta, tik būtina lavinti lindimo švelnumą, ir pasiūlyti patrauklių pakaitalų

14. 278.

    Maras lapkričio 2nd, 2009, 7:56 pm

    

    Karde, mūsų požiūriai skiriasi labai nedaug.
    Mano požiūriu, visuomeninė erdvė yra buitinės erdvės dalis. Tai yra, tie patys žmonės, tie patys ryšiai buvo naudojami ir apsirūpinimui, ir pasvajojimams. Tiksliau, dalis buitinių ryšių (tam tinkamų) naudota ir pokalbiams, kuriuose svajota [čia taip apygrubiai supaprastinu].
    Aš nelinkęs idealizuoti tų visų virtuvinių pokalbių – gi pats tokiuose dalyvauju ir tai yra tuščios (dažniausiai) apsukos, leidžiančios išsakyti pagiežą, pasipiktinimą ir pan. Jose plinta ir idėjos, kurios keičia visuomenę, bet tam visuomenė turi būti pasiruošusi keistis ir turi būti sąlygos. Čia visiškai pritariu, kad sąlygų nėra kol kas, bent jau nesimato.
    Tik mano nuomone, būtent virtuvinis politikavimas, ypač kai jis laikomas svarbiu (o bent jau sovietmečiu laikytas) atima energiją iš veikimo. Vietoj veikimo pasirenkamas lengvesnis kelias – pasvajojimas. Pokalbis, kur nurodžiau į forumą, parodo, kaip toks svavjojimas veikia neveikimą, jį stiprina – žmogus mato ir kalba apie esmines, struktūrines problemas ir visos kitos jam jau nesvarbios, kaip tos invalidų vietos. Geriau padejuoti, pasiskųsti ir nieko nedaryti.
    Deja, tai yra vyraujantis Lietuvos kultūros tipas – skundų ir bejėgiškumo, atsakomybės nusimetimo ir rezignacijos kultūra. Todėl permainų nebus. Net ir Sąjūdis iš tiesų tebuvo [tai mano nuomonė, bet nepagrįsta tyrimais] tik ekstatinis susikaupusių skaudulių proveržis, nepakeitęs visuomenės ir mažai tepalietęs rezignacijos kultūrą. Dar daugiau – jis buvo būtent tos rezignacijos kultūros produktas. Tos minios, kur lengva pasislėpti masėje ir nebūti už nieką atsakingu (už viską atsakingas Landsbergis, todėl ir tokia neapykanta jam). Aišku, buvo ten ir gražių momentų ir tikrai aktyvių žmonių. Bet ne visuomenė.

15. 279.

    Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 9:35 pm

    

    Marai, beveik su viskuo sutikčiau, bet ne su pabaiga. Gal esu šališkas dėl to, kaip jaučiausi, ir ką veikiau Sąjūdžio metu pats, bet tie veiksmai, kuriais galima buvo sudalyvauti – jie daryti (pvz. užperkami Klaipėdoje ir gabenami Vilniun paplatinimui „Mažosios Lietuvos” leidiniai, pasisakymai organizuotose diskusijose, dalyvavimas susitikimuose – viskas kunkuliavo).

    Galiausiai, kiekvienas ėjimas į mitingą, kuris aiškiai prasilenkia su buvusios santvarkos nusistovėjimais – labai aiškus žygis sistemos permainų link. Sumuojamas tūkstančiais balsų, kaip akivaizdžiais reikšmės ir pasišovimo patvirtinimais. Taigi, iš virtuvių buvo išaugta ir sąmoningumas, atsakingo šeimininko savo krašte jausmas buvo visiškai tikras. Tai jo mes dabar ilgimės, nes jis vėliau nustekentas, išaugintas sekantis netikėjimas.

    Taip, centrinis Sąjūdis turėjo savo organizacines, hierarchines struktūras, tačiau organizacija persmelkė visą šalį, ir joje visur matei gausiai susidarant jo kuopelių, be to – buvo kitos organizacijos, atsimenu tokią „Labora”, ten kolegos lankydavosi ir pan.

    Būtinai paminėčiau dar ir kitokiais pagrindais gyvavusias organizacijas – kaip tik neseniai buvau baigęs studijas, dalyvavau saviveikloje, ir mačiau koks tirštas saviveiklos kolektyvų gyvenimas, juose tautinio paveldo daigai gyvavo labai pacifistiškai, bet formavo ryškią alternatyvos sistemai pasaulio dalį. Išvis, kultūrinis gyvenimas, domėjimasis juo – buvo norma, labai daug kas ieškojo orientyrų, atspirčių ir čia, taigi užsisteminis gyvenimas buvo labai tirštas.

    Dėl buitiškumo: čia labiau turiu omenyje, kaip sakau, „buitinius rūpesčius”, apsirūpinimą – tai yra, paprasčiausių poreikių patenkinimą, jo aptarnavimą ir tarnavimą šiam. Konservuotų žirnelių poreikiai. Kyšiai, blatas. Naudos pogrindis, sistemos neganomas. Artima sistemos struktūra – privilegijos. Skirtumas – įteisinta, „pelnyta”.

    Buitiniai santykiai viešojoje erdvėje – tai kitas buvimo epizodas – su buitiniu apsirūpinimu bendro neturintis, išskyrus pavadinimą, visgi, jau turintis paklusti sistemos taisyklėms. Sakykime, jaunuolio buvimas mokykloje. Ten neleidžiami per ilgi plaukai, nes taip sako sistemos atstovai – autoritetai. Jau taisyklės. Pionierius stovykloje – turi ryšėti kaklaraištį per rytmetines ir vakarines liniuotes, šventinius renginius. Studentas su ansambliu išvyksta gastrolių užsienin – pildo anketas, saugumas tikrins ar galima išleisti. Menininkas pristato kūrinį meno tarybos teismui – sužinos, ar pakanka ten šviesaus socialistinio realizmo, ir ko po įvertinimo gali tikėtis, greičiausiai pasiūlys daryti kompromisų. Aišku, čia sistemos ribų briaunos, po prekybos centrą „Merkurijus” vaikščiodamas tegali patirti sistemą per planinės gamybos ir menko importo išdėliotą pasiūlą. Čia jau ribojamės su buitinio apsirūpinimo arealu: jei esi aname pažangus, žinai kažkokio skyriaus vedėją, ar tarpininką, o gal turi privilegijų – tuomet nesi vien viešasis „pirkėjas iš gatvės” su atlygiu kišenėje.

    Pasvajojimų arealas – asmeniniu pasitikėjimu ir atvirumu ramstomi rateliai, kur žmonės gali iškrauti pažiūras, kiek nesibaimina. Sutinku, vien išsišnekėjimas gali būti garą nuleidžiančio vožtuvo vertės, bet argi sistema leistų žymiai daugiau? Kartu, tai – komunikavimas, asmens matymo patvirtinimai, kurie gali augti taip pastiprinti, net jei pašnekovas pasyvesnis. Čia jau priklauso nuo asmeninio pasišovimo.

    Man rodos, ir šiai dienai tebeturime rinkinuką: „buitis – labą dieną – tarp mūsų mergaičių”.

16. 280.

    Valentinas lapkričio 2nd, 2009, 10:30 pm

    

    Perskaičiau tą straipsnį. Man sunkoka kritikuoti dėl faktinės medžiagos, nes jų arba nežinau arba negaliu įvertinti ar pateikti faktai teisingi. Galėčiau kabinėtis prie metodologijos, bet be to ką vakar sakiau, nelabai ką galiu bepridėti.
    Jei jau norėčiau kabinėtis, tai grįžčiau prie minties, kokiu mąstu kelių inteligentų pasiplepėjimai prie degtinės butelio galėjo veikti tautos savimonę. Rašai, kad jų idėjos įvairiais kanalais plito tautoje, nors ir nedidelėje dalyje. Bet ar taip buvo iš tikro? Kuo galime pagrįsti šį teiginį. Prašosi rimtesnė kiekybinė analizė. Kiek tokių neformalių grupių buvo, kiek žmonių ir t.t.
    Iš pateikto teksto galima daryti išvadą, kad didžioji dalis kultūrinio elito buvo prisitaikėliai nekomformistai. Bet ar nebuvo tarp jų idėjinių komunistų? Antanas Venclova?
    Negi visi priešinosi sistemai per prisitaikymą? Pati parakoksali samprata „pasipriešinimas per prisitaikymą”, kiek žmonių ją aiškiai artikuliavo bent jau savame rate?
    Žodžiu, mechanizmas, kad kultūrinio elito organizuotai ir prisitaikėliškai saugomas tautiškumas persidavė tautai man neatrodo labai įtikinamas. Man atrodo, kad giluminė nepritarimo okupacijai samprata gyvavo pačioje tautoje.
    Nukrypstant nuo temos, gal gali papasakoti ar vakarietiška mintis skverbėsi į mūsų kultūrinį elitą? 20 amžiuje įvyko daug visokiausių įdomių mąstymo permainų. Kaip visa tai atsiliepė mūsų kultūriniam elitui? Ir nafik sovietiniam režimui reikėjo filosofijos ir filosofų? Kokiems tikslams?

17. 281.

    Auksinis kardas lapkričio 2nd, 2009, 11:34 pm

    

    Pakaišiosiu trigrašius, Valentinai.

    Marksizmas – tai filosofija, tai fundamentalus pateisinimas kodėl viskas vyksta taip, ir turi taip vykti toliau. Hegelio dialektika. Visoki 20 a. egzistenciniai kapstinėjimaisi šiknoje anaiptol nebuvo kišami po šiuo fundamentu, kiek pamenu.

    „Pasipriešinimas per prisitaikymą”? Išlupus, kiek pritempta. Prisitaikymas bujojo pirmiausiai per buities aprūpinimą, per supratimą, kad karjerai atviri keliai per kompromisus su sistema. Kultūrinė raiška turėjo eiti į kompromisus, jei norėjo reikštis – jai magėjo erzinti sistemą, nes pirmiausiai sistema ją erzino savo ribomis. Kartu, legendinės lietuvių tautos mitai ir padavimai sulyg įsovietinimu niekur nedingo. Žmonės prisimindavo labai tolimos praeities šloves. Dainas ir apeigas. Tautiškumo tęstinumas nebuvo perdavinėjamas kaip estafetė, per prisitaikymus, nors su tautiškumu susijusi raiška kartais ir turėdavo prisitaikyti.

    Savo ruožtu pasipriešinimą labiau suprantame kaip prieš sistemą, jos suvaržymus kreipiamą vektorių. Sąjūdžio judėjimas savo taktika buvo vykdomas pažingsniui, ir tai tikrai galime įvardinti prisitaikymu – vardan pasiekimų: aiškiai valdomas, prilaikomas iki tikros sekančio žingsnio galimybės.

    Sąvokoje „pasipriešinimas per prisitaikymą” įkrautas dualizmas, nes arba tu prisitaikai, arba prisitaikymui priešiniesi. Jei prisitaikai, bet sau tikrai ar tariamai įteigi, kad tokia yra pasipriešinimo forma – tai anaiptol nereiškia, kad menamas pasipriešinimas neužmigs netrukus po prisitaikymo, kad apie jį niekas nesužinos, bet akivaizdžiai žinos apie prisitaikymą. Galiausiai, jei tas pasipriešinimas omenyje tikrai išlaikomas, jo tikrovėje nėra tol, kol apčiuopiamais darbais nėra pateikiami įtikinami jo įrodymai.

    Labai tingiu skaityti visą darbą, Valentinas šaunesnis, kaip jam gerai.

18. 282.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 12:49 am

    

    Nu va, Auksinio kardo mintis jau galima įtraukti į disertaciją . Šiaip dėl Sąjūdžio tai čia reikia tyrimų, kurių kol kas nematau ir nežinau, ar bus. Taip, veikimo neabejotinai buvo, bet kiek buvo veikiančių, o kiek tik į mitingus vaikštančių. Svarbiausia, man atrodo, kad veikimas buvo kolektyvinis. Bet čia reikėtų lyginti, pavyzdžiui, su Prancūzijos streikais. Bent jau aš dabar matau tą patį, kaip ir sovietmečiu – kalbas kalbeles tarpusavy ir nieko daugiau, baimę sakyti pavardes viešai, viešinti konkrečias negeroves, nes to neleidžia buitiniai ir pažintiniai (taip pat ir svajotojiški) ryšiai. Skirtumas tarp buitinių ir svajotojiškų pažinčių buvo (jį atspindi skirtumas tarp „draugo” ir „pažįstamo” terminų), bet jo skirtumas atsiminimuose, manau, perdedamas dėl grynai psichologinių priežasčių.
    Bet, grįžtant, jei matau tą patį, kaip ir sovietmečiu, jei niekas nepasikeitė – ar buvo kažkas pasikeitę Sąjūdžio laikais. Išsiveržė ilgai slopinti jausmai kaip audra, nurimo – ir vėl tas pats. Man taip atrodo.

    Prisitaikymas kaip pasipriešinimas yra būtent prisitaikymo suvokimas kaip ne-prisitaikymo. Sakysim, Lukšienė būtų ryški tokios savimonės, sovietmečiu nesusilpnėjusios, atstovė. Bet nesusilpnėjo labai nedaugeliui, daugumai (ypač jaunesniems) tai tebuvo patogi priedanga prisitaikymui. Tokia mano samprata – tai prisitaikymo mechanizmas.

    Valentinai, taip, čia yra trūkumų. Detalių visų grupių analizių niekas nepadarys, nes tai tiesiog neįmanoma – daugelio dalyvių ir grupių tiesiog nebėra, o dar ir prisiminimai ne pats patikimiausias dalykas. Iš esmės ką būtų verta padaryti, tai lyginti su XVIII a. salonais, kuriuose labai panašiai veikė visuomeninė mintis. Beje, politiškai aktyvių žmonių skaičius visose visuomenėse nėra didelis (išskyrus kai kurias demokratines šalis, bet ir tai), todėl pasiekti visos tautos nė nereikia – užtenka pasiekti aktyviuosius.
    O veikta platesnes mases paprastai – per viešumą, per potekstę. Visuomeninėje erdvėje sukuriami ir palaikomi perskaitymo kodai ir jie naudojami skaitant oficialiai pasirodžiusius tekstus. Tai vienas poveikio būdų. Jis mane labiausiai domina, nes labai mažai nagrinėjau. Šiaip būtų labai įdomu išnagrinėti populiariąją sovietmečio kultūrą būtent tautiškumo palaikymo aspektu. Nes šiaip lieka problema, kad režimas irgi palaikė tautiškumą, todėl neaišku, kiek jo palaikymui svarbus buvo neoficialus veikimas, o kiek – režimo palaimintas. Bet samprata ta, kad mes kovojam, nes palaikom tautiškumą, egzistavo tarp elito.

    Idėjinių komunistų buvo gana nedaug, faktiškai jie, jei „terleckiško” charakterio, buvo nustumti į pašalę pačio režimo, nes jų idealai neatitiko realybės sovietinės. Beje, Burokevičius visuomet buvo idėjinis ir už tai jis sovietmečiu savotiškai gerbtas bent dalies – už tai, kad ne ciniškas dvimintis, kaip daugelis ideologų.

    Neformalių grupių buvo daug, kaip ir dabar ir jos apėmė visą visuomenę. Klausimas, kurioje jų dalyje sklido tie visuomeniniai, neoficialūs idealai ir nuomonės. Ir čia aš susiduriu su siena – atsiminimai nepatikimi, o tuolaikinių šaltinių nėra daug, užuominos juose ne itin gausios. Aišku, galima būtų surinkti visus dienoraščius, laiškus ir bandyti kažką išskaičiuoti, bet nelabai aš tikiu tokiais dalykais.

    Pasipriešinimo per prisitaikymą artikuliavimas tuomet buvo gana paplitęs, kiek galima spręsti iš tuolaikinių šaltinių (dabar daugelis kitaip šneka). Bet procento vėlgi nenusakysiu – neįmanoma. Šiaip ar taip, istorija – ne socialinis mokslas. Idėjas aš daugmaž parodžiau, o tikslių skaičių nebus.

    Giluminis nepritarimas buvo pačioje tautoje? Giluminis nepasitenkinimas režimu, ypač nuo 8 deš. tikrai buvo. Okupacijos daugelis paprastų žmonių jau neprisiminė. „Smetonos laikų” atsiminimai dar ne okupacijos nepriėmimas – tarpukariu apie caro laikus kaip labai gerus irgi ilgai kalbėta. Pati sistema kėlė nepasitenkinimą [tiesą sakant, labai panašų į tą, kurį kelia nepriklausoma Lietuva ir jos santvarka dabar]. Aišku, partizanai ir jų vaikai, dalis tremtinių [kita dalis net vaikams nepasakojo per daug, kad tik būtų lengviau prisitaikyti] labiau artikuliavo, bet ne dauguma. Inteligentija ir ypač intelektualai – kiek kitas dalykas, nors ir jų dauguma, mano nuomone, buvo nepatenkinti ne tiek okupacija, kiek Maskvos spaudimu ir kūrybinių laisvių trūkumu, tautiškumo varžymu. Bet tam reikėtų atskirų detalių tyrimų.

    Vakarietiška mintis aišku skverbėsi. Tas pats Tomas Venclova po 1956 m. subūrė būrelį, kuris domėjosi visokiais -izmais. ir kitur sklido visokios idėjos, skaitytos įvairiausios knygos [per lenkiškas knygas ypač, nes jie galėjo leisti beveik viską]. Į dailę modernizmas kaip atėjo, taip ir įsitvirtino – jokio socrealizmo žymiausiuose darbuose (jei nežiūrėsime į turinį) nebėra, nors taip ir vadinta. Apie muziką, manau, pats žinai – Balsio dodekafoninė trajektorija, peržengta minimalisto Kutavičiaus ir visokių kitokių avangardistų ir čiauškančių mašinistų . Vėlgi, iš Lenkijos.
    Kas kita, kad tai buvo leidžiama tol, kol neveikė tiesiogiai prieš ideologiją, kol liko daugiau forma. Egzistencializmas Mikelinsko pavidalu buvo puolamas, bet ir leidžiamas. Iš dalies vakarietiškoms idėjoms Lietuvoje nebuvo pagrindo – vis tik kitokia realybė. Iš dalies kultūrinis elitas užsisklendė saugodamas tautinį tapatumą, užsisklendė ir nuo vakarietiškų idėjų (Marcinkevičius „Pušyje” kritikuoja T. Venclovą būtent iš tautiškumo, o ne iš idėjiškumo pozicijų). Parapinė mūsų kultūra tai ir įtakos parapinės. Nežinau nė vieno darbo, kuris būtų pasiekęs pasaulinius standartus literatūroje, dailėje turiu per mažai žinių, o muzikoje, manau, atsirastų toks ne vienas ir ne du (tas pats Kutavičius, Balakauskas, Balsys, ir daugiau būtų galima priskaičiuoti.
    [Čia turiu apgailestauti dėl savo muzikinio neišprusimo lietuvių muzikoje ir priekaištauti Lietuvos radijui, kad net kai buvo trečia programa, skirta vien klasikinei muzikai - jos intensyviai klausiau - lietuvių transliuota itin mažai. Turėjau galimybės pasiklausyti latvių atitinkamos programos, tai jie saviškius labai propaguoja. Bet ir iš to, ką žinau, matau daug tikrai galingų kūrinių.]
    Vėlgi, tai mažiausiai režimo liesta teritorija, faktiškai nesikišo, jei tik nebuvo žodžių. Gal dėl to? O gal tai nuo talentų užderėjimo tepriklauso.

    Filosofai buvo ideologizatoriai, jų reikėjo taip pat, kaip ir mechanizatorių liaudies ūkiui. Kita vertus, jie turėjo pagrįsti sistemos legitimumą pagal marksizmą, todėl buvo gana svarbūs pačiam sistemos funkcionavimui. Aišku, palaipsniui viskas formalizavosi ir jų svarba menko.

19. 283.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 10:23 am

    

    Vienintelė mintis, kuri mane dabar kankina – kur švęsime Maro disertacijos apgynimą? Mokslinis laipsnis tai nejuokas, paūžti reikia normaliai.

20. 284.

    Ligita lapkričio 3rd, 2009, 1:31 pm

    

    Kiek žinau, Artūras turi namą Tiesa, ir iš Valentino video galima buvo pamatyt, kad aplinka neprasta. Gaila, kad jau šalta lauke.

21. 285.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 1:49 pm

    

    Visų pirma reikia patikslinti kada balius. Gali būti ir šiltu metų laiku.
    Artūro name yra įspėjantys ženklai „Mano šuo išmokytas pulti Fredį”.
    Be to reikia pagalvoti ir apie Auksinį Kardą, ir kitus klaipėdiečius, kad jiems būtų patogu. Be to, kur bang ir lida paliks savo vaikus? Štai dėl to ir neramu. O kas jei Maras apsijuoks ir neapgins disertacijos? Ką darysime su alaus cisternomis ir degtinės statinėmis?

22. 286.

    Ligita lapkričio 3rd, 2009, 2:19 pm

    

    Va va, tegu Maras tikslią datą pasako, kada jau sveikint galėsim ) Tik viena bėda – jis nemėgsta masinių susibūrimų. Atsimeni, kažkada skundėsi pas mane!

    O vieta turi būti tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Ar turime vidurio Lietuvos komentatorių?

23. 287.

    Auksinis kardas lapkričio 3rd, 2009, 2:54 pm

    

    Sąjūdį deramai įvertinti siūlau pagal tai, kaip ir kur jis reiškėsi, nes proginis nukeliavimas į mitingą jo visai neatspindi. O jis kūrėsi ir reiškėsi anaiptol ne kokioje anoniminėje, beveidėje erdvėje. Grupės kūrėsi tiek įmonėse, įstaigose, tiek vienijosi koordinavimui pagal teritorinį Lietuvos išsidėstymą – labai aiški viešoji erdvė, labai aiškūs steigėjų vardai. Vieni teikė drąsos kitiems, ir taip ketinimai labai sąmoningai ir nevirtuviškai virto kūnu. Tiesa, pirmoji dingstis tai daryti nedaug rizikuojant – novatoriškos Gorbačiovo perestroikos idėjos.

    Wiki: According to Gorbachev, perestroika was the „conference of development of democracy, socialist self-government, encouragement of initiative and creative endeavor, improved order and disciple, more glasnost, criticism and self-criticism in all spheres of our society. It is utmost respect for the individual and consideration for personal dignity.”

    Mes per mažai kalbame, kokią lemiamą reikšmę turėjo mums šitas, citatoje nusakytas, nutiestas kilimėlis saviraiškai. Neįtikėtinas pakilimo takas išsiveržimo ieškančiai sąmonei. Gorbačiovas matė savo vizijas, labai modernias, bet iš Maskvos nesimatė to, kas angažuotiems TSRS periferijos gyventojams buvo galvose: negalima pamiršti traumų, kurios liko širdyse, kaip atsisveikinimo su savarankiškomis valstybėmis randai – tikrų tikriausi partizaniniai pasipriešinimai ir daugelio tremčių randai. Kaip dabar kalbame apie emigraciją, palietusią Lietuvą, taip tikra buvo ir traumų projekcija, palikta jos žmonėms, kone kiekvienai šeimai – kaip tai galėjo išnykti šiame lygmenyje? Niekaip, nes ir dabar apie savo gyvenimą pasakojantis žmogus negali neminėti kaip lemtingai jo gyvenimą pakeitė tiesiogiai, ar tik per giminystės ryšius, šie dalykai. Sterilių nebuvo daug. O tai reiškia, kad Lietuva buvo tik kuriam laikui prarijusi savo skaudulį, kurį gal ir būtų pamiršusi po kokios kartos – kitos. Nespėta.

    Dėl dailės – tik mėgėjiškai domėjausi, bet kultūrinis gaivinimasis laikytas svarbia sveiko žmogaus higienos priemone, iš to galiu pasakyti, kad turime labai stiprią dailės, ypač tapybos, mokykla. Toks sistemos veidų tapytojas Vincas Kisarauskas gal būtų arčiausiai to, kame galime atpažinti jos veidrodį, bet bendro pobūdžio, fundamentali, pasaulį atvaizduojanti tapyba – gėdos tikrai nedaro. Iš dalies todėl, kad joje tradicija pradėta matant platesnį pasaulį, spaudžiama, traukėsi ten, kur buvo galima kvėpuoti laisvai (pvz. Adomas Galdikas), kas likę čia – taip pat nedaug kirtosi su ideologijos reikalavimais dėl savo amorfiškos prigimties ir augo gana vešliai. Kitos dailės formos – liaunesnės, dažnai pereinančios į puošybas – dekoratyvumus, modernesnės išraiškos – tarkime tokie Valentino Antanavičiaus koketavimai su koliažais-asembliažais – gal sarkastiški, bet abejotinos išliekamosios vertės.

    O šiaip, rimtai žiūrėta į meną sovietmečiu, tai buvo rimtai, profesionaliai apgyvendinama sala, nepalyginsi su dabartine nupiepusia saviveikla, ženklia dalimi skirta pardavimams – „gyventi taigi reikia”.

24. 288.

    Auksinis kardas lapkričio 3rd, 2009, 3:01 pm

    

    Šiltu metu galima ir gamtoje, galiu pasiūlyti miškus Šilutės rajone, čia pat – marios, jūros Gražus Švėkšnos miestelis netoliese. Bet jeigu ketinate tik prisigerti, tai patogiau arčiau namų, aišku.

25. 289.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 7:19 pm

    

    Mokslinis laipsnis, Valentinai, yra nedidelis popieriaus gabaliukas, su kuriuo net užpakalio nenusišluostysi (per mažas ir per kietas). Iš esmės jis nereiškia nieko, nors, aišku, padeda akademinėje kovoje už būvį. Taip kad nėra ko švęsti, tiksliau, nebus, jei apsiginsiu.
    Cisternos ir bačkos bet kokiu atveju bus panaudotos pagal paskirtį. Tuo labiau, kad aš šiaip ar taip abstinentas.
    Gerai prisimeni, Ligita, masinių susibūrimų nemėgstu.
    Šilutė? Mamos gimtinė .
    Beje, iš kur jūs visi ištraukėt, kad jau tuoj tuoj ?

26. 290.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 7:33 pm

    

    Karde, šito nepaneigsi, ką sakai apie Sąjūdį. Gorbis atvėrė šliuzą ir pasipylė, išsiveržė.
    Dėl Kisos sutinku, plačiau daile nelabai domiuosi – muzika man daug artimesnė. Nors Antanavičiaus kai kurie dalykai man patinka. Jo albumo pradžioje yra toks Kristus labai ilgomis rankomis. Mano akimis – įspūdingas darbas.

27. 291.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 8:47 pm

    

    Marai,
    Tada nesupratau, kodėl mes čia visi gaištam laiką, investuojame į tave, į tavo žinias, idėjas ir t.t. Nejaugi visa tai vardan bereikšmio popieriuko kuriuo net nenusišluostysi?
    Aš taip nežaidžiu.

28. 292.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 8:57 pm

    

    Investicijos ne visada atsiperka, Valentinai. >

29. 293.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 9:18 pm

    

    Čia ne šiaip investicijos. Čia bemiegės naktys, paraudusios akys. Čia vaikai netekę tėvelio dėmesio, neperskaitytos pasakos, nepadainuotos lopšinės….
    Fredi, Maras tavo bendramintis, laukinio kapitalizmo propaguotojas

30. 294.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 10:55 pm

    

    Valentinai. kaštus galima sumažinti: vietoj pasakos – mano straipsnį vaikams perskaityti reikėjo. Tiesa, jame nėra dainuojamųjų intarpų (deja, nesu folkloristas), bet galima gi parodyti išradingumą – kai kurias vietas padainuoti, pvz., išvadas, kai straipsnio beklausydami vaikai išlūš.
    Kapitalizmo smerkėjas apie investicijas kalba. Kažkas nedera .

31. 295.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 11:07 pm

    

    Fredi,
    Račas kartu su emdeiksacuku puola soialistą Austrą. Kaip vertini tokį netikėtą posūkį?

32. 296.

    romas lapkričio 3rd, 2009, 11:11 pm

    

    Man atrodo, Marai, kad nuosavo laiko investicija į tokią neseną Lietuvos istoriją yra labai prasminga . Tai gali kvepėti net ir politine karjera.

33. 297.

    Valentinas lapkričio 3rd, 2009, 11:20 pm

    

    Tiesa, jei kas nesupratote, tai alaus cisterna yra Bacho metafora, o degtinės statinė – Bruknerio. Kažkaip atrodė, kad akivaizdu, bet nevisi suprato.

34. 298.

    Maras lapkričio 3rd, 2009, 11:26 pm

    

    romai, politikos visai nenoriu, jei taikai tai man.
    Valentinai, nesupratau, kaip ir Tu nesusipratai išvadų padainuoti vietoj lopšinės . Be to, problema, nuo tokios degtinės kai kam gali būti pernelyg sunkios pagirios .

35. 299.

    Valentinas lapkričio 4th, 2009, 9:44 am

    

    Šiandien mirė Claudas Levi-Strausas. Net nežinojau, kad jis vis dar gyvas. Marai, ką galvoji apie struktūralizmą?

36. 300.

    romas lapkričio 4th, 2009, 10:29 am

    

    O čia, Valentinai, ne kitaip pavadintas redukcionizmas ?

37. 301.

    Valentinas lapkričio 4th, 2009, 11:35 am

    

    Nežinau kas yra redukcionizmas, bet struktūralizmas yra viena iš svarbiausių 20 amžiaus mąstymo srovių, kurios pagrindinis įkūrėjas ir yra Claude Levi-Strauss.

38. 302.

    Musė lapkričio 4th, 2009, 11:54 am

    

    Tiesa, Valentinai, vis pamirštu parašyti dėl Maro diplominio apklausų imties – čia ne šiaip interviu, o individualūs giluminiai interviu, 39 imties daugiau nei užtenka (Marai, kaip ten su tom statinėm ir bačkom – matai, kaip aš tau padedu)

39. 303.

    Musė lapkričio 4th, 2009, 11:56 am

    

    Ai dar prisiminiau – aš esu įsitikinusi, kad A. Kubilius skaito Ligitos tinklaraštį – vos šį savaitgalį pasibėdavojau dėl per ilgos darbo savaitės, iškart Kubilius sureagavo ir tuoj sutrumpins iki 4 darbo dienų. Ačiū, Andriau!

40. 304.

    romas lapkričio 4th, 2009, 12:08 pm

    

    Redukcionizmas yra pasaulėžiūra, kai pasaulis suprantamas tarsi grūdėtas. Bet kuris sudėtingas daiktas yra sudarytas iš mažiau sudėtingų, pastarieji iš dar mažiau sudėtingų ir taip iki elementariųjų dalelių. Ši pasaulėžiūra ateina iš antikinės Graikijos filosofijos apie atominę pasaulio sandarą. Iš esmės visas mokslas yra redukcionistinis. Mes suskirstome mokslą į šakas remdamiesi būtent šiuo požiūriu.

41. 305.

    Valentinas lapkričio 4th, 2009, 1:18 pm

    

    Muse,
    Giluminiai interviu yra puikūs aptikti tendencijoms ir apsibrėžti problemų ratą. Tačiau yra rekomenduojama (kalbant apie marketinginius sprendimus) patikrinti kiekybinių tyrimų būdu, tam, kad galėtume generalizuoti atsakymus.

42. 306.

    Maras lapkričio 4th, 2009, 2:44 pm

    

    Levi-Strauss – nu didis, ką čia bepasakysi. Beje, jo Mitologijos parašytos fugos principu . Man struktūralizmas ne itin artimas, nes jie ieško vienodumų. Tai socialinis mokslas, o aš vis tik tikras humanitaras, nors ir turiu sociologizuojančių polinkių. Todėl mane žavi skirtumai.
    Dėl interviu. Kiekybiniais tyrimais gal ir galima patikrinti marketinginius sprendimus, bet kultūrinio elito požiūrius praėjus keliasdešimčiai metų – ne. Kaip rašė iš lagerio grįžęs ir ideologinius eilėraščius pradėjęs kepti A. Miškinis, „Pasikeitė vertybių mastas, / Kitaip ir žmogų suprantu.”

    Muse, Tau labiau patinka vynas ar degtinė? Kiek pakeli? Nuo maniškės degtinės labai kenčia ausų būgneliai .

43. 307.

    kreivarankis lapkričio 4th, 2009, 6:11 pm

    

    O kas yra „fugos principas”?

44. 308.

    Maras lapkričio 4th, 2009, 7:01 pm

    

    Jis, atrodo, savo interviu knygoje yra rašęs, kad pirmąjį Mitologikjų tomo skyriai sukomponuoti fugų/simfonijų pavidalų, prasideda uvertiūra ir baigiasi finale. Visuose kituose struktūra ta pati, tik neeksplikuota. Plačiau jo interviu knygoje „Iš arti ir iš toli”, skyriuje apie muziką.

45. 309.

    Ligita lapkričio 4th, 2009, 8:03 pm

    

    R. Grinevičiūtė skaito mano tinklaraštį, dabar A. Kubilius… Kas dar? Šiaip, jeigu kas nors į mane įtariai pažiūri (pavyzdžiui, anksčiau nežiūrėjęs), tai nusprendžiu, kad netyčia čia užklydo :OO

46. 310.

    Valentinas lapkričio 4th, 2009, 11:34 pm

    

    Marai,
    Esu nustebęs. Įsivaizdavau, kad ieškai bendrų tendencijų ir apibendrinimų. Stengiesi atrasti pamatines priežastis ir įvykių logiką. Struktūrinė analizė kaip tik tau ir padėtų praplėsti sovietmečio laikotarpio supratimą. Tarkime, galėtum panaudoti tą patį Greimo semiotikos kvadratą apibrėžti kultūros elito būsenas binarinių opozicijų rėmuose:
    Pasipriešinimas vs Palaikymas
    Nepasipriešinimas vs Nepalaikymas
    Tau neatrodo, kad panaudodamas kokį nors tokį teorinį modelį atvertum sau platesnes galimybes?

47. 311.

    Maras lapkričio 4th, 2009, 11:41 pm

    

    Na, šitą kvadratą aš buvau nusipaišęs. Tiesą, sakant, būtent iš jo man ir kilo mintis (iš pradžių buvo tik trys dėmenys ir kvadratas padėjo rasti ketvirtą bei sustruktūruoti mintį).
    Čia aš aprašiau savo požiūrį į struktūralizmą kaip tikslą ir kultūros tendenciją (pas save kiek plačiau įraše, skirtame Straussui, aptariau). Bet kaip įrankis jis be jokios abejonės naudotinas.

48. 312.

    Maras lapkričio 4th, 2009, 11:48 pm

    

    Tik mano antroji opozicija straipsnyje, kurį skaitei, visiškai iš kvadrato: ne-prisitaikymas vs ne-pasipriešinimas. Jos tiesiog neeksplikavau (istorikai nesuprastų, manau).
    Bet tik kaip įrankis. Nes įvykiai dažnai neturi logikos, o pamatinės priežastys pamatinėmis tampa tik stebint iš dešimtmečių nuotolio. Ir, kaip rašiau viename komentare pas kreivarankį, teoretikai per mišką nebemato medžių (faktografai – skaičiuoja medžius ar, dar blogiau, šakas užmiršdami mišką). Noriu būti tarp šių tendencijų. Nežinau, kiek man tai išeina, bet stengiuosi. Va Losevo, Proppo (apie pasakas , bet struktūralizmo ištakos) prisipirkau – gal skaitysiu.

49. 313.

    Valentinas lapkričio 4th, 2009, 11:50 pm

    

    Proppą kokia kalba nusipirkai?

50. 314.

    Maras lapkričio 4th, 2009, 11:54 pm

    

    Ruskai. Bet ne tą garsiąją „Pasakos morfologiją” [neturiu], o „Istorinės stebulinės pasakos šaknys”.