Galite jį mylėti arba jo nekęsti – tai visai nesvarbu, nes Jamie Oliveris yra vienas iš garsiausių ir turtingiausių virėjų pasaulyje. Ir čia kalbame ne tik apie spagečius. Šiam vyrukui priklauso didelė verslo imperija, kurią sudaro restoranai, krautuvėlės, virtuvės reikmenys, maisto produktai, žurnalai, knygos, DVD įrašai ir televizijos laidos. Kaip Oliveriui pavyksta išlaikyti savo prekės ženklą ir jo vertybes turint tokią gausybę verslo interesų?

Kas yra nuolatinis mano tinklaraščio skaitytojas, žino, kad dar ne taip seniai buvau apsėsta Jamie Oliverio receptų knygų. Galbūt būčiau jomis apsėsta ir dabar, bet kažkaip bibliotekoje nebepastebiu lietuvių kalba dar neskaitytų jo knygų arba tiesiog dabar ne receptų knygų skaitymo metas.

Bet štai pastebėjusi Trevor Clawson knygą apie tai, kaip Jamie Oliveris kuria savo verslą, čiupau ją į rankas. Aišku, knyga buvo išleista dar prieš didyjį Jamie Oliverio bankrotą, bet tai nesumažina jos vertės ir šiomis dienomis, nes juk žvelgiant į Jamie Oliverio veiklą, panašu, kad jis atsistojo ant kojų, nesustabdė savo veiklos. O kam nepasitaiko tamsių dienų. Knyga, suskirstyta į 10 skyrių, iš kurių kiekvienas palaipsniui atskleidžia, ką reikia daryti, jog pasiektum sėkmės versle, kaip tai pavyko Jamie Oliveriui, t. y. tikinama, kad reikia būti savimi ir dar daugiau, išplėsti savo prekės ženklą, grįsti verslą tuo, kas išmanoma, nepamiršti socialinio aspekto, tapti prekybos tinklo veidu, mokėti išsisukti iš padėties, išplaukti į tarptautinius vandenis, apsaugoti prekės ženklą, būti prieštaringais ir drąsiais.

Tačiau, pažiūrėjus į Oliverio karjeros televizijos visumą, tampa aišku, kad jis lengvai užėmė daugumos konkurentų teritoriją tiesiog būdamas savimi. Kaip ir Nigella, Oliveris rodo paprastus receptus ir visų geidžiamą gyvenimo būdą, yra nuolat apsuptas šeimos ir draugų, ir kviečia mus prisijungti prie linksmybių. Kaip ir Keithas Floydas, jis sugeba vienu metu pasakoti kelionės įspūdžius ir gaminti – neseniai tuo puikiai įsitikinome, žiūrėdami jo klajones po Ameriką. Kaip ir Ramsay, Jamie yra tikras realybės šou pobūdžio laidų meistras – prisiminkime Jamie virtuvę ir Jamie pietus mokykloje.

Knyga labai aiški ir struktūruota, konkrečiai ir išsamiai pasakojama nuo ko savo veiklą pradėjo Jamie Oliveris ir ką darė toliau, kol galiausiai pasiekė didžiulę sėkmę, taigi siekiantis savo veiklos sėkmės, kad ir kokia ji būtų, iš šio kūrinio drąsiai gali semtis įkvėpimo.

200 puslapių, vertė Vaiva Lešinskaitė (#15)

Šaltiniai: paveikslėlis – www.patogupirkti.lt, ištraukos iš knygos – Trevor Clawson – Verslas pagal Jamie Oliverį

Nes skausmo atsikratyti neįmanoma – jis yra universali žmogiškosios būties konstanta. Todėl bandant pabėgti nuo skausmo ar apsisaugoti nuo bet kokios bėdos, galima sulaukti tik priešingo rezultato. Bandymas pašalinti skausmą tik padidina jautrumą kančioms, užuot kančią sumažinęs. Tai verčia matyti pavojingas šmėklas ant kiekvieno kampo, įžvelgti tironiją ir priespaudą kiekvienoje valdžioje, regėti neapykantą ir melą kiekviename glėbyje.

Mark Manson Viskas yra sukrušta. Knyga apie viltį – kūrinys, kurį paėmus į rankas, vien iš pavadinimo galima tikėtis, jog skaitymas suteiks vilties. Na, čia jau kaip pažiūrėsi: tiesiogiai nėra pateikiama viltingų gyvenimo patarimų, bet lygiai taip pat leidžiama suprasti, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodo, atskleidžiama, kodėl įvairiais atvejais žmogaus elgesys yra vienoks ar kitoks. Vaizdingumui sustiprinti pasitelkiami ir kraupoki realūs žmonių pavyzdžiai – pavyzdžiui, susideginęs gyvas vienuolis arba žmogus, kurio asmenybė po nenusisekusios smegenų operacijos visiškai pasikeitė: nesugebėdamas nieko jausti, jis galiausiai nebesugebėjo ir gyventi, viskas, kas turėta, išslydo iš rankų.

Žmonių fizinė būklė gana prasta. Esame silpni, lėti, gležni, lengvai nuvargstame. Bet mes geriausi informacijos apdorotojai gamtoje. Esame vienintelė rūšis, kuri pajėgi suvokti praeitį ir ateitį, išvesti ilgas priežasčių ir pasekmių grandines, kuri geba pasitelkdama abstrakčias sąvokas planuoti ir strateguoti, statyti, kurti ir neribotą laiką spręsti problemas.

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva, nes pradėjus ją skaityti, ji atrodė šviesi ir kupina pozityvumo, paskui sakytum, vis labiau įklampino į giliausius žmogaus minčių tyrinėjimus. Kad ir, pavyzdžiui, skyrius pavadinimu Kaip įgyvendinti visas savo svajones. Tikėtina, kad daugelis pamanys, jog šiame skyriuje apstu patarimų kaip, po galais, tas svajones įgyvendinti, tačiau ničnieko panašaus. Nagrinėjamos religijos, kaip jos veikia ir pan. Tokių ir panašių netikėtumų vedama ir skaičiau šią knygą.

Mark Manson knyga Viskas yra sukrušta. Knyga apie viltį praplėtė mano suvokimą apie žmogų.

304 puslapiai, vertė Aušra Gudavičiūtė, Gediminas Gudavičius (#14)

Šaltiniai: paveikslėlis – www.vaga.lt, ištraukos iš knygos – Mark Manson – Viskas yra sukrušta. Knyga apie viltį

Kai per pastarąsias savaites po žiniasklaidą nuvilnijo povandeninio laivo Titan katastrofos atgarsiai, kuriuo keliaudami žuvo visi penki juo keliavę keleiviai, nejučia įsitraukiau į povandeninio pasaulio tyrinėjimą. Iš pradžių šiek tiek pasidomėjau giliausiuose vandenyse gyvenančiais gyviais (labai nustebino, kad net ir ten, kur jau nebeprasiskverbia jokia saulės šviesa ir yra išties šalta, galima atrasti gyvų organizmų!), o paskui, vos atradusi filmą Juodoji jūra su pagrindiniu aktoriumi Jude Law, apie iš keršto darbdaviams ir tuo pačiu siekio praturtėti gimusią kelionę povandeniniu laivu, suskubau jį pažiūrėti. Ir…

Filmas taip suintrigavo, kad praktiškai negalėjau nuo jo atsiplėšti iki pat pabaigos. Nors žiūrėti buvo baugu ir dažnai liūdna, ypač kai žinai, jog panorėję, laivo keleiviai negali tiesiog imti ir grįžti namo – jie yra betarpiškai priklausomi vienas nuo kito, technikos ir, žinoma, jūros.

Siužetas buvo tikrai nenuspėjamas, intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Net jei keliautojams iš pradžių viskas atrodė daug pozityviau, galiausiai jie suprato, į kokį milžinišką pavojų įsivėlė – visų pirma, kad kelionė po vandeniu gali būti net labai nenuspėjama, nes gamta mėgsta pažerti siurprizų, antra, kad ne visais žmonėmis verta pasitikėti.

Kad ir kaip ten būtų, žmogų visada traukia tai, kas mažai pažinta, ne iki galo ištyrinėta, o jūrų gelmės kaip tik vienas iš tokių dalykų, lieka tik palinkėti būti atsargesniems ir pasiruošusiems didžiausiems netikėtumams leidžiantis į dar mažai pažįstamą pasaulį.

Šaltiniai: nuotrauka – www.rosecolouredraybans.com

Iškepti blynus išties nesunku. Jais galima greitai numalšinti alkį ir pavaišinti nelauktai atėjusius svečius. Iš paprastos tešlos, pridėję įvairių saldžių ar nesaldžių priedų, iškepsite vis kitokio skonio blynų. Galite pridėti makaronų, košės ar kepsnių likučių, mėgstamų daržovių ir vaisių. Žinoma, visi priedai turi būti supjaustyti mažais gabaliukais, o daržovės ir vaisiai pakepinti ar išvirti. Atkreipkite dėmesį, kad kepant netgi paprasčiausius blynus į tešlą pagal skonį galima pridėti šiek tiek cukraus – patiekalas nebus saldus, tačiau pagerės jo skonis.

Blynai ir vafliai – spalvinga, maža receptų knygelė, kuri man pasitarnavo prasiblaškymui kelionėje, o grįžusi į namus baigiau ją skaityti. Iš receptų pasisėmiau idėjų, kurias norėčiau išbandyti, tik užkliuvo vienas dalykas – nesupratau kodėl receptuose reikiamas miltų, tarkuoto sūrio ar kai kurių kitų birių produktų kiekis daugumoje receptų nurodytas mililitrais, o ne gramais lyg tai būtų skystis.

96 puslapiai (#13)

Šaltiniai: ištrauka iš knygos, viršelis – www.patogupirkti.lt

Iš tiesų – atsakinėdama į jūsų laiškus, padėjau ne jums. Juk nesu naivi altruistė. Aš padėjau sau. Ištiesiau pagalbos ranką sau – moteriai, kuri trisdešimt penkerių neteko svajonių darbo televizijoje. Padėjau sau – moteriai, kuri būdama trisdešimt trejų prarado tikrą šeimą ir tapo išsiskyrusia moteryte su kraičiu. Padėjau sau – moteriai, kuri būdama dvidešimt penkerių neteko mylimo žmogaus. Padėjau sau. O jei netikėtai padėjau dar kam nors iš jūsų, – esu laiminga. Ir nustebusi.

Štai dar viena mano perskaityta knyga beveik be iliustracijų… Juokas juokais, bet aš jau suaugusi, tai juk tokios knygos ir turėtų sudaryti daugumą tarp mano skaitomų knygų. Ar ne?

Natalija Krasnova – viena iš tokių autorių, kurios rašymo stilius mane labai patraukė, taigi į mano rankas ne per seniausiai pateko jau trečioji jos knyga ir šį kartą pavadinimu 1000 ir viena naktis be sekso. Juodoji knyga: kuo užsiėmiau aš, kol jūs užsiėmėte seksu. Kaip ir knygoje 1000 ir viena diena be sekso. Baltoji knyga: kuo užsiėmiau aš, kol jūs užsiėmėte seksu autorė atsako net į pačius keisčiausius skaitytojų klausimus, tik, pasak autorės, Juodoji knyga kitokia tuo, kad naktimis skaitytojai drįsta užduoti atviresnius, jautresnius klausimus nei dieną, o būtent naktį atsiųstus laiškus, žinutes ir pranešimus autorė ir publikavo.

Juokas juokais, tačiau liežuvautojų ir niekšelių darbe išties būna – tai nėra išgalvota problema. Jei tave koks silpnaprotis įžeidinėja autobuse ar gatvėje, jo atsikratyti nesunku, galima tiesiog pasitraukti arba išlipti kitoje stotelėje. Tačiau juk kaskart neišeisi iš darbo, kai norėsi pabėgti nuo konfliktiško žmogaus. Taip ir darbų neliks.

Dauguma knygos sudaryta iš santykių su vyrais nagrinėjimo, tačiau atkreipiamas dėmesys ir į išvaizdos dalykus, darbą ir kt. Jausmas toks lyg sėdėtum su gera drauge prie arbatos puoduko ir smagiai diskutuotumėt apie gyvenimą. Skaitant šią knygą daugeliu atžvilgiu tampa ramiau, jauti, kad viskas nėra taip baisu, kaip manei.

304 puslapiai, vertė Monika Kazlauskė (#12)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.patogupirkti.lt

Tik ką perskaičiau Mason Currey knygą Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba, kurios lapai jau skaitant turėjo pradėti kristi, bet taip nenutiko iki paties paskutinio puslapio. Ir skaityk, žmogau, internetinius atsiliepimus…

Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Šiaip ši knyga nebuvo iš tų, kurias perskaičiau vienu prisėdimu. Galbūt dėl to, kad išsirašinėjau dėmesį patraukusias citatas ir dėl to, kad knygoje nebuvo vos vienos ar kelių įtraukiančių istorijų, o jų buvo… 161! Atskleidžiama įvairių rašytojų, kompozitorių, dailininkų, choreografų, dramaturgų, poetų, filosofų, skulptorių, režisierių ir mokslininkų dienos ritualai, kaip jie dirba, kad būtų produktyvūs ir kūrybingi. Ir paaiškėjo, kaip ir buvo galima nuspėti, kad vieno kelio nėra ir viskas priklauso nuo žmogaus ir jo pasirinktos profesijos, taip pat nuo daugelio kitų aplinkybių: šeimyninių santykių, kokiu paros metu žmogui geriausia dirbti, ar prie viso to dar dirbamas kitas samdomas darbas ir pan.

 Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia palanki magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats.

Taigi pasisėmiau minčių, prisirinkau citatų ir pirmyn… Ieškoti savo kelio.

240 puslapių, vertė Ieva Kaminskaitė (#11)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.humanitas.lt