Drėbtelk ir tu, kartu su Valdemaru

„Apdrabstykime istoriją, vaikai,
kuo kas galim – ir išryškės jos tikrasis veidas.“ – Maras

Spontaniškas Valentino interviu, paskelbtas 2009 metų spalio 17 dieną, su istoriku Valdemaru Klumbiu taip paprastai užmarštin nenugarmėjo.

Pasipylė trumpi ir ilgesni komentarai, visokie nuomonių pareiškimai, įsisiautėjo nesantaika. Galop veiksmas persikėlė į Vilnaus Rotušės aikštę, kur vyrai dangstydamiesi skydais puolė taškytis kalavijais, moterys ir vaikai, drobiniais audeklais apsigobę, lindo į šaižaus lietaus plėšomas palapines… Buvo baisu. O gal nebuvo? Gal aš ką tik iškreipiau istoriją?;) Deja, reikalas šviežias, taigi liudininkai greitai konstatuos, kad „truputį“ sufantazavau. O jeigu aš štai taip nudobčiau liudininkus, panaikinčiau pirminius, antrinius šaltinius ir pulčiau kurti savo istoriją, mm? Ar kas nors atsektų kaip buvo iš tikrųjų? Turbūt taip. Nes visko nepanaikinsi. Ir vėl – turbūt.

Šis naujas skyrelis, startavęs 2009 metų spalio 20 dieną, skirtas istorijai. Diskutuokim, provokuokim vienas kitą, atraskim.

Šiaip ar taip kiekvienas iš mūsų jau esame ISTORIJA.

Pradžiai siūlau minėtojo istoriko mokslinio straipsnio „Lietuvos kultūrinis elitas sovietmečiu: tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo“ išvadų dalį, o toliau… Žiūrėsim.

1. Lietuvos kultūrinis elitas sovietmečiu: tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo

Komentarai: 1 714 “Drėbtelk ir tu, kartu su Valdemaru”

Puslapiai: « 1 … 25 26 27 28 29 30 31 [32] 33 34 35 » Show All

1515.

Maras vasario 4th, 2012, 7:36 pm

Būti pačiam savimi reikia daug drąsos. Labai daug. Lietuviuose to nematau.
1516.

Fredis* vasario 4th, 2012, 7:49 pm

Reiškia, kad abu šūkiai: „Drąsi šalis” ir „Būk sumanus” (programa 2030) – yra geri. Dabar jau tikrai turėtume aplenkti estus su visais atsilikusiais savo rajonais.
Marai, jeigu Tu lietuvyje nematai drąsaus žmogaus, tai išeities nelabai neturime (žmogus-valstybė)?
Romui tikriausiai teigtų, kad turime būti nacionalistiškai stiprūs, kitaip tariant – susivokę. Susivokęs žmogus yra ir drąsus, ir sumanus, ir šeimyniškas, ir bendruomeniškas.
1517.

Maras vasario 4th, 2012, 7:51 pm

Aha, labai primena sovietines maisto programas ir tuščias maisto parduotuvių lentynas Rusijoje .
Drąsų žmogų reikia ugdyti. Bet to nematau.
1518.

Fredis* vasario 4th, 2012, 7:57 pm

Žmogus pirmiausia ugdomas šeimoje, po to gimnazijoje ir galutinis taškas – Vilniaus Universitetas (Kauno Vytauto didžiojo Universitetas). Manau, kad visose šiose struktūrose žmogus ugdomas gerai (drąsiai).
1519.

Maras vasario 5th, 2012, 12:00 am

Fredi, nemanau. Kaip kur, aišku, bet iš to ką matau – nemanau.
1520.

romas vasario 5th, 2012, 12:16 am

Fredi, Lietuvoje nacionalizmas, kaip idėja, suvokiamas dviem neteisingais būdais:
1. kaip genetinis grynumas;
2. kaip nacizmas.
1521.

Fredis* vasario 5th, 2012, 9:58 am

Romai, taip yra todėl, nacionalizmo teoretikai ir praktikai beviltiškai užleido savo pozicijas. Jei tik apie tai išsižiosi- mažų mažiausiai būsi palaikytas senamadišku ir atsilikėliu. Dabar aktyviai kultivuojamas žodis tolerancija. Visi, kas šio žodžio savo kalboje nevartoja – yra naciai, homofobai.
1522.

romas vasario 5th, 2012, 12:04 pm

Tai aš ir sakau, kad nacionalizmas suprantamas iškreiptai. Iš karto jis traktuojamas kaip priešingybė tolerancijai. Privažiavom iki to, kad net universitetiniai filosofai nesupranta, kas yra valstybę kurianti jėga ir Sąjūdžio laikų nacionalizmą vertina neigiamai. Čia tarsi automobiliu važiuoti patinka, bet nepatinka, kad jame yra variklis.
1523.

Fredis* vasario 5th, 2012, 12:52 pm

Maras yra rišančioji (tarpinė) grandis tarp pasimetusiųjų universitetų filosofų ir sociologų. Maras pripažįsta, kad reikalinga propaganda ir savimonės stiprinimas, tačiau iki galo neatskleidžia koks turi būti propagandos turinys. Dar labai svarbu, kad Maras iškelia į pirmą vietą žmogaus ugdymą ir valstybinės (nacionalinės) programos svarbą.
1524.

Maras vasario 6th, 2012, 6:40 pm

Aš kaip rišantis skiedinys . Skamba glostančiai savimeilę, bet savęs tokiu nelaikau. Sociologija tai aš kažkiek domiuosi ir naudoju, o štai filosofija domėjimasis per menkas, kad galėčiau save laikyti kažkuo rišančiu šia dvi disciplinas.
Propagandos turinį turi nustatyti specialistai, o ne vienas Autoritetas, kokiu nesijaučiu esantis. Nu va Ramonaitė su kolegomis tai ir daro, kiek suprantu.

Visokių tų nacionalizmų yra, yra ir tolerantiškas, ir ksenofobiškas. Neugdydami jokio, ugdome arba silpną nacionalizmą, arba ir ksenofobišką.
1525.

Fredis* vasario 6th, 2012, 9:02 pm

Parašau, kokį nors nelabai rišlų sakinį ar trumpą tekstuką, o Maras taip protingai viską išvynioja, išlanksto, kad net pats sau pradedu patikti. Štai ir mūsų vyriausieji diskutuoja: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/akubilius-lietuvoje-pasigenda-normalaus-intelekto-azuokas-tolerancijos.d?id=55161827

Kubilius: mokytis, mokytis, mokytis…
Zuokas: būti tolerantiškiems Zuoko ir Janukonio idėjoms;
Žabolis: nustoti kovoti dėl galios, verčiau nusistatyti patiems savo standartus, gaires ir vertybes, paskui kurias eitų kiti, na, tapti savotiškais „lietuviškais vengrais”.
1526.

vilma vasario 10th, 2012, 9:25 pm

skaitau apie ,,vargsus ,,lenkus gyvenancius Lietuvoj ,ko jie nemato ,kaip Lenkijoj elgemasi su kitatauciais.Aś esu lietuve mano dukros irgi ,mokosi lenku mokykloj ,kur daznai turi problemu ,vienas mokytojas sake ,kad reikia issiusti dukra i LIETUVA ,kad mat te gales daryt ka nori .Daznai parejus is mokyklos skundzesi ,kad vaikai is jos tyciojasi .Gyvenu kaime vyras gana populerus ,nes yra vietinis deputatas,o mane nelabai kas is viso laiko pilnaverciu zmogum,nekart teko girdet piktybiniu juoku .Lenkijoj kitatautis tai vargeta ,ruskis ,gyvenu cia jau 15 metu ,daug duru praveriau ,kad gauti gyventojo kortele visur atsitrenkiau ,kaip i siena .Pazystu nemazai gyvenanciu lietuviu kitose salyse ,taciau nei vienas nepasakojo ,kad taip jam butu . Kalbu lietuviskai tiktai namuose ,ale turiu akcenta ir tik to uztenka ,kad ziuretu i zmogu ,kaip i priesa ///
1527.

Fredis* vasario 11th, 2012, 12:04 am

Vilma, stiprybės Jums ir Jūsų šeimai.
1528.

Auksinis kardas vasario 11th, 2012, 1:17 am

Visokių žmonių yra, Vilma, bet man teko keliaujant per Lenkiją kaskart sutikti dorų, draugiškai nusiteikusių žmonių. Panašius atsiliepimus girdėjau iš dirbančių su lenkais. Buvo ir retų nusistačiusių pašaipiau. Nemanau, kad iš esmės esame patys daug draugiškesni jiems, paėmus nusiteikimų vidurkį…
1529.

Maras vasario 11th, 2012, 2:42 am

Norėjau rašyti tai, ką Auksinis kardas ir parašė: savo netolerancija mes į lenkus panašūs. Tik jų valstybė didesnė, todėl ir Europos gali mažiau paisyti. Su mažumomis ten bėdos buvo ir tarpukariu (labai didelės), ir sovietmečiu, ir dabar. Bet tai niekuo nepateisina panašaus lietuvių elgesio su lenkais.
O Vilmai taip, stiprybės.
1530.

Fredis* vasario 11th, 2012, 9:22 am

Periferijoje, toliau nuo kultūrinių ir universitetinių centrų, teka daug natūralesnis gyvenimas, kuris skleidžiasi visomis savo spalvomis ir reiškiniais. Žmonėse ir tarpusavio santykiuose – mažiau vaidybos, kokie yra – taip ir elgiasi, bei kalba. Provincijoje visko yra daugiau: natūralios šviesos, tamsos, nuoširdumo, skurdo, grožio, pavydo, pagiežos. Jei pykstamasis, tai rimtai – su kirviais, peiliais, liepsna ir šunimis.
Periferijai būdingų reiškinių galima aptikti ir didmiesčiuose, labai aiškių kultūrinių ribų tarp skirtingose vietovėse gyvenančių žmonių – nėra.
1531.

Ligita vasario 11th, 2012, 8:49 pm

Vilma, visur visko pasitaiko, taip kad nereikėtų pernelyg griežtai teigti, kad kitataučiai Lenkijoje ypatingai niekinami. Pavyzdžiui, šiuo metu gyvenu Airijoje. Ir ką? Tik atvykusi apsidžiaugiau, kad dauguma mane čia supranta, šypsosi, maloniai kalbina, tra-lia-lia. Tačiau, deja, bet ilgiau gyvenant išlindo ir kitokių dalykų, vienas iš jų ir jūsų jau minėtas nepakantumas kitataučiams. Keliskart su tuo susidūrusi, t. y. susidūrusi su tuo, kad staiga tavęs pradeda nebesuprasti ir kreivai žiūrėti, nors iki tol visi kiti suprato, paklausiau ne metus ir ne du gyvenančių – pala, kas vyksta? Taigi pasirodo, jie jaučia akcentą (kurio ne taip lengva atsikratyti) ir tyčia apsimeta nesuprantančiais. Tik manau, kad dėl to labai spjaudytis neverta. Geriausiai ką galima padaryti – toliau tobulinti kalbėjimo įgūdžius ir gyventi savo gyvenimą. Atvykus į svečią šalį taip jau yra – jos gyventojai turi būti pasirengę priimti atvykusius, o pastarieji savo ruožtu priimti namiškių taisykles. Paprasčiausiai tai žmogaus supratimo reikalas.

Ir jei dar komentuosit ateityje, įmetu – http://www.lietuviškai.lt/ Įmetu ir pati lekiu nagrinėtis
1532.

Maras vasario 22nd, 2012, 3:34 pm

Na o čia skaitalas, kur mane lazdavoja: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ewittig-marcinkeviciute-nacionalines-etikos-griuvesiai-arba-kaip-nuzudyti-valstybe-jos-intelektualu-rankomis-ii.d?id=55306547 Skaitalas ne dėl to, kad lazdavoja, o kad nelabai suprantu, kas kaip ir kodėl.
1533.

Fredis* vasario 22nd, 2012, 4:31 pm

Marai, Čaplikas valdžioje jau turbūt paeiliui dvylikti ar net šešiolikti metai. Nors koalicijos kinta, tačiau Čapliko pozicijos -ne. Turbūt tai norėjo pasakyti Eglė?
1534.

Maras vasario 22nd, 2012, 4:51 pm

Nu bet kad jinai kalba apie laikotarpį nuo pat 92 m. Kita vertus, aš nelabai ir noriu suprasti. Jinai užkabino tikrai svarbią problemą – istoriko atsakomybę ir reliatyvistinį požiūrį į sovietmetį. Jei ir atsakinėsiu, tai apie tai rašysiu, o ne apie kažkokius intelektualus liberalus – neliberalus, ne tai mūsiškius, ne tai išeivius etc.
1535.

Fredis* vasario 22nd, 2012, 5:30 pm

Gal mūsų tie du jauni istorikai yra viena koja priekyje už vakariečius, yra liberalesni, platesnio požiūrio ir mažiau dogmatiški?
Kitas pastebėjimas: kai tau koją pjūkliuku pjauna 50 metų, tai atrodo, kad tai yra beveik natūralus dalykas, – sėdi sau metų metus ant operacinio stalo, aplink tave knibinėjasi kažkokios žmogystos baltais chalatais, tau privaryta narkozės, kai ji nustoja veikti – gali net stebėti metų kaitą ir žaliuojantį medį už lango. Tai būna patys gražiausi tavo matyti vaizdai gyvenime, jais ir pasidalini su bendraminčiais: tuomet irgi ryškiai švietė saulė!
Šiaip Eglės („vakariečių”) pozicija teoriškai, moraliai ir visaip kitaip išdėstyta labai įtikinamai – negalima būti truputį vagimi ar melagiu. Arba esi, arba ne.
1536.

Fredis* vasario 22nd, 2012, 5:54 pm

Tačiau tie vakariečiai irgi turi trumpą atmintį.
Sovietinis komunistų teroras jiems yra mažesnis nei nacionalsocialistų-fašistų. Komunistai buvo Vakarų sąjungininkai, todėl komunistinis teroras jų akimis yra mažesnė blogybė. Pusiau vagies dimensiją naudoja ir jie. Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Būna, vakariečiams didžiausias fizinis ir moralinis skausmas buvo nacionalsocialistų siautėjimai. Komunistinį terorą jie paliko iškentėti mums vieniems.
Marai, ginčysi teroro buvimą antroje-trečioje okupacinio laikotarpio fazėje, tačiau žmonės buvo žudomi ir naikinami iki pat 1987-1988 m. Gyvenimas už geležinės uždangos visiškoje izoliacijoje nuo pasaulio, daugpartinės sistemos, elementarių teisių – žodžio, susirinkimų, laisvo judėjimo nebuvimas – taip pat yra teroras, buvo terorizuojama visa valstybė ir jos žmonės.
1537.

Maras vasario 22nd, 2012, 6:00 pm

Fredi, moraliam reikėjo būti ten ir tada. Post factum kalbėti ir kaltinti yra be galo lengva, o man atrodo – neatsakinga, kartais ir nemoralu.
1538.

Fredis* vasario 22nd, 2012, 6:16 pm

Didžioji žmonių dalis patys savęs ir nekaltina. Buvo ilgas, ištęstas gyvenimas rezervato, „durnyno” sąlygomis. Ištisos kartos augo, brendo ir suseno rezervate. Labai nedaugelis, tik turėję atmintį ir šviesią galvą, žinojo kada ir už ką buvo įkalinimo pradžia ir kur yra išėjimas iš narvo. Įsivyravo zonos gyvenimas su jai būdingais papročiais ir karnavaliniais, bei teatralizuotais elementais, žmonės pasiskirstė rolėmis: vieni tapo aukomis, kaliniais, kiti – prižiūrėtojais, buvo grupelės maištininkų, kurie ruošdavo pabėgimo planus, spausdindavo proklamacijas, kurstydavo sukilti, skelbdavo bado ir kryžiaus nešimo per kiemą akcijas.
1539.

Auksinis kardas kovo 12th, 2012, 1:05 pm

Prie muzikos gal mažiau limpa, labiau prie mokslo žmonių
Trunka apie valandą, jei anglų kalba suprantama, gali nustebinti stiprumu, nėra labiau susiję su kompiuterių reikalais, nei su bendrais principais.

Bret Victor – Inventing on Principle
http://vimeo.com/36579366
1540.

Auksinis kardas kovo 27th, 2012, 11:02 pm

Tas Vilnius, tas buvęs
http://www.youtube.com/watch?v=39wEljfb_y4
1541.

Ligita kovo 29th, 2012, 12:17 am

Net užsimaniau po Vilnių pasivaikščioti Nors nesakyčiau, kad labai jau ir buvęs, kai kurios vietos ir po šiai dienai panašiai atrodo.
1542.

. kovo 29th, 2012, 4:00 pm

„Net užsimaniau po Vilnių pasivaikščioti”
Prašom, ir – netgi vasarą, ir – netgi paskraidyti:

http://www.bing.com/maps/
1543.

Ligita kovo 31st, 2012, 10:35 pm

Dėkui, Taškai!
1544.

. balandžio 15th, 2012, 12:25 pm

Maras užmiršo, kad jis – dr Maras.

Va, čia velniškai įdomus pasvarstymas ir faktai apie vieną tokį su ūsiukais, gimusį tą pačią balandžio dieną, kaip ir Ligita.

http://papa-gen.livejournal.com/579029.html

Įdedu nuorodą į trečią, baigiamąjį straipsniuką, bet skaityti reiktų nuo pirmojo, esmė ten. Reikia spustelti nuorodą virš P.S.
1545.

Auksinis kardas balandžio 15th, 2012, 3:55 pm

abejoju
1546.

Maras balandžio 15th, 2012, 7:57 pm

Nu ką aš galiu pasakyti apie tuo straipsnius? Nelabai domiuosi ta problematika. Įmanomas ir toks paaiškinimas (tiksliau, nepaaiškinimas, nes koks buvo tas susitarimas, išgąsdinęs Hitlerį, autorius taip ir neišsiaiškino). Tik tiek, kad man įtarimą kelia toks bandymas iki galo racionalizuoti istoriją, viską paaiškinti logiškai. Mes tiesiog daug ko nežinome ir nesužinosime, ypač kai kalba eina apie tai, kas dėjosi vieno žmogaus galvoje.
Tiesa, įtarimą kelia vienas dalykas: jei tikrai būtų toks susitarimas, tai Adolio bendražygių, tų, su kuriais jis bendravo, atsiminimuose tikrai būtų buvę pateikta, kad va, Hitleris bijojo, jog Vokietija bus taip nukenksminta ekonomiškai, kad turėjo pulti. Kad ir koks jis buvo Fiureris, bet vis tik tardavosi su savo aplinka ir būtų labai keista, jei dėl tokio dalyko nebūtų kalbėjęsis ar labai slėpęs. Priešo sąmokslas visuomet mobilizuoja, todėl jį dažniausiai išviešina, jei ne išvis sugalvoja.
Ir dar – paaiškinimas pernelyg paprastas. Tokį sudėtingą dalyką nori paaiškinti viena aplinkybe. Nebūna taip. Būna susiraizgę daugybė visokiausių dalykų, nuo svarbių iki juokingų, apsirikimų etc.
Ir nelabai suprantu, kodėl jis taip atmeta Hitlerio maniją. Taip, buvo laikas, kai jis neblogai tvarkėsi. Bet galime pažiūrėti į Napoleoną – jis buvo nuostabus valdovas Prancūzijai kelis taikos metus, savo valdymo pradžioje, tuomet ji buvo galingiausia Europos valstybė. Tačiau jam REIKĖJO karo, jis negalėjo be jo gyventi. Irgi egzistuoja aiškinimų, kad visais karais jis siekė panaikinti kontinentinę blokadą. Bet tai buvo tiesiog žmogus, kuris negali gyventi be karo. Tiesiog šovė į galvą tokia analogija, nors ji, aišku, visai nebūtinai teisinga.
1547.

. balandžio 15th, 2012, 8:28 pm

Sutinku, kad >Mes tiesiog daug ko nežinome ir nesužinosime<

Juolab, kad net tokio paprasto – Rudolfo Heso skrydžio – nesugebėta paaiškinti.
1548.

romas balandžio 15th, 2012, 9:41 pm

Visada abejojau asmenybės vaidmeniu istorijoje. Tas dalykas atrodo man išgalvotas, sureikšmintas. Ne tai kad asmens rolė nesvarbi, bet istorijoje nėra nesvarbių detalių – visos priežastys veda į pasekmes. Asmenybės atitinka pasiūlos paklausos dėsnius, o jų rolę atlieka tas, kas subręsta rolei.
Kažkada diskutavome – tada dar naujapilio bloge – apie istorijos vietą visuomenėje. Mums su Maru gimė sutarimas, kad istorijos mokslas labiau nukreiptas į ateitį, į tarnavimą politikai. Ko gero ir dabar nerasim geresnės istorijos paskirties, todėl skaitydami galvokim, prie ko veda interpretacijos ir kokie interpretatorių tikslai. Tiesa, deja, taip ir liks kažkur anapus. O gal net ir tiesa yra kažkas dirbtino, jei pasaulis yra toks, kaip suprato Everetas
1549.

Maras balandžio 15th, 2012, 10:37 pm

Na, nežinau, ar Napoleono vietoje galėtų veikti bet kas. Laikas užsiaugina sau reikalingų žmonių? Gal, tiksliau, tam tinkantys žmonės gali gauti sau vietą. BET yra daugybė atsitiktinumų ir geriausiai tinkantis žmogus gali tiesiog nepapulti. Nu va būtų nušovę Napoleoną kokiame ankstyvame mūšyje. Būtų buvęs kitas lyderis, bet gal ne toks karingas ar talentingas, kad galėtų pats rašyti įstatymus. Ir jau atsiranda skirtumų, istorija vystosi kitaip. Nu kaip su tuo Bradbury drugeliu . Asmenybės – kaip tas drugelis.
O istorijos tiesa… Nu taigi kaip gali būti tiesa, jei istorija yra VISI praeityje įvykę įvykiai, taip pat ir kada kas nusibezdėjo, atsiprašau. Visų faktų visuma yra praeitis. O mes atrenkame tai, kas mums dabar yra svarbu. Todėl kalbėti apie tiesą istorijoje nelabai įmanoma. Ta prasme istorija yra dirbtinis dalykas. BET kriterijai, kaip atrinkti įrodytą nuo neįrodyto dalykų irgi egzistuoja.
1550.

Auksinis kardas balandžio 15th, 2012, 11:00 pm

Būtent – neprivalėjo būti kokia kitokia būtinybė karui, kaip kad stambesnės vizijos įgyvendinimas. Ieškoma kažkokios mechaniškos sensacijos, detonatoriaus. Pasidalinus Lenkiją, įtakos sienos betarpiškai susidūrė, o pačioje Vokietijoje neapkenčiami kitokie, atskalūnai, kitamaniai, komunistai dabar buvo šalia – štai nauja perspektyva, realija naujam – Rusijos įsisavinimo – etapui. Pati Lenkija Hitleriui tebuvo mandrapypkiaujantis dirvonas, kuriame jau buvo ką apginti Vokietijai, kaip ir Mažojoje Lietuvoje. Pyragas draugiškai perpjautas. Žurnalo autorius netiki naujos erdvės naujai Vokietijos istorijai poreikiu – pvz. žinoma, kad Mažojoje Lietuvoje veiklos intensyvumas buvo nepalyginti aukštesnis, nei žinomas dabar, ir įvairūs ribotumai – ar statybinėse medžiagose, ar kitokiuose ištekliuose, buvo labai netgi tikri. Nebuvo jokios Kinijos, užverčiančios rinkas pigiais gaminukais. Svaiginanti sėkmė, įsisavinant valdžią pačioje Vokietijoje bei visur kur aplinkui, progresavo išcentrinėmis kryptimis labai natūraliai.

Asmenybės svarbios – tai jų asmeninis šansas, pagunda jų sprendimams, nors istorinės prielaidos ir atsiveria nebūtinai joms asmeniškai. Galiausiai, kažkokie asmeniniai nuopelnai keičiant reikalų padėtį – galimi, tikri, įkvepia sekančius sprendimus. Tol, kol neprasideda didelės klaidos, jei atsarga nepažinota.
1551.

romas balandžio 15th, 2012, 11:03 pm

Marai, istorija neturi alternatyvų (atmetus Evereto interpretaciją). Sakykim, ar galėjo neišsivystyti makaka, ar medis augdamas gali neturėti viršūnės, ar galima buvo nepasakyti žodžių, kurie buvo pasakyti? Viską veikia konkurencija ir visą laiką kažkas toje konkurencinėje kovoje nugali. Jei istorija ieškotų dėsnių, kaip kituose moksluose, matyt rastų. Kol kas, deja, istorija labiau tenkina politinę paklausą. Nors galima ir pasiteisinti: istorikai istorijai tirti neturi prietaisų, o žmogiški vertinimai negali būti objektyvūs
1552.

. balandžio 15th, 2012, 11:16 pm

> Laikas užsiaugina sau reikalingų žmonių?<

"O gal mes, kaip skruzdėlės, esame tik vienas milžiniško tinklo narelis? To nematydami, manome, kad esame unikalūs, todėl ir labai išdidūs."

''Profesoriai rašo, kad elgesys užkrečiamas kaip gripas.''

''Šis tarpusavio poveikis pasireiškia VISKUO. Pradedant mada – net Paryžiuje jos niekas neišgalvoja, ji gimsta pusiau stichiškai. Tas pats vyksta POLITIKOJE , religijoje, suvokime, mityboje''

ESAME TINKLE

http://www.lzinios.lt/Pasaulis/Algimanto-Cekuolio-kronikos.-Esame-tinkle
1553.

Maras balandžio 15th, 2012, 11:18 pm

Romai, kas per Evereto interpretacija? Kaip rusai sako, туплю .
Man atrodo, kad visaip galėjo būti. Būtent, kad nėra jokių dėsnių istorijoje, niekas nerado ir rasti, man rodos, negali. Net genetika . Konkurencija – taip, bet atsitiktinumas – taip pat veikia. Ir jo jokie dėsniai negali įtraukti į save. Užtat ir nėra, o visi bandymai juos suformuoti baigiasi visišku fiasko. Jei juos suformuos veiksmingus, bus pasaulis pagal Zamiatino „Mes”. Ne, nenoriu tokio pasaulio.
1554.

. balandžio 15th, 2012, 11:31 pm

Petras Cvirka, būdamas 24 metų parašė:
„Adolfas Hitleris“, apybraiža – Kaunas, 1933 m. – 104 p.

Kadangi nesveiko savo smalsumo internete patenkinti neradau kuom, gal dr Maras gali padėti? Na, koks studentas gali gi parašyti trumpą recenziją/atpasakojimą

Manau, ne man vienam tai naujiena ir ne man vienam smalsu.
1555.

romas balandžio 15th, 2012, 11:35 pm

Kol kas moksle dominuoja evoliucinė paradigma. Taip, istorija nuolatinių atsitiktinumų virtinė, bet tie, kurie užima tam tikras „ekologines” nišas istorijoje, savotiškai jas „laimi”.
O Hju Everetas iškėlė daugelio pasaulių idėją : įvyksta visi įmanomi įvykiai – pasaulis tarsi šakojasi. Mes, aišku, išgyvenam kažkurią iš istorijų, bet istorijų iš tikro – begalybė.
http://www.technologijos.lt/n/spauda/sciam/straipsnis?name=straipsnis-4852
1556.

Maras balandžio 16th, 2012, 3:42 pm

Evoliucijai galiu pritarti tik jei ją matau kaip kaitą, bet ne vystymąsi – augimą – tobulėjimą.
Na, tokiu atveju turiu pritarti dėl ekologinių nišų – pasiseka tam, kuris yra tinkamiausias susiklosčiusioms aplinkybėms. Bet tai nepaneigia asmens svarbos istorijoje .

Hm, Everto mintys labai įdomios teoriškai. Praktiškai, aišku, istorijoje nepritaikomos .

Taške, mane patį sudominai su tuo Cvirkos darbu .
1557.

romas balandžio 16th, 2012, 5:59 pm

Gal ne visai tiksliai pirma išsireiškiau. Prisimenant ginčus kad ir dėl Landsbergio rolės Lietuvos istorijoje, sutinkamos nuomonės arba kad jo asmenybė visai neturėjo jokios reikšmės, arba kad jo vaidmuo išskirtinis ir lemiamas. Nėra nei taip, nei taip – viskas turi lemiamą reikšmę. Atsimeni, pas tave kažkada pajuokavau apie Treponema pallidum įtaką revoliucinei minčiai
1558.

Ligita balandžio 16th, 2012, 11:29 pm

Marai, prisimeni, kai Fredis* prieš kurį laiką Tau kaip intelektualui siūlė būti tarp žmonių, t.y. išeiti į viešumą?

O ką manai apie tokį variantą (žr. žemiau)?

„Lietuvos intelektualai, man kartais rodos, kai jau kalbame apie visuomenės stiprinimą, – ganėtinai „minkšti“. O gal abejingi? Stovi, žiūri: „Kas čia darosi? Oi, kaip baisu!!“ Bristi į šitą pelkę ir rodyti kelią, būti moraliniu orientyru ir panašiai, neužtenka tik sėdėti kavinėje ar prie knygų. Kartu intelektualų pagunda eiti į aikštes ir garsiai aiškinti apie visiems matomas problemas irgi nebūtinai gerai, nes toks kalbėjimas greitai įsilieja į esamą demagogijos sriautą.

Manau, geriausia, ką gali intelektualai daryti Lietuvoje, būtų duoti, jų manymu, konkrečias, teisingas, protingas rekomendacijas ir būti pasiruošus tas rekomendacijas užstoti ir ginti. Pavyzdžiui, paruošti visuomenę, skatinti ją suvokti susitarimo kultūros būtinybę, kad, tarkime, būtų sukurtos tikros profsąjungos. Jų vaidmuo galėtų būti labai svarbus. Jos ne tik galėtų ginti žmonių interesus, bet ir formalizuoti, viešai skelbti. To visuomenė nori iš valdžios ir iš verslo. Ir dar profsąjungos galėtų būti pavyzdys, kaip siekti visuotinio susitarimo ir sąžiningo įsipareigojimų vykdymo. To labiausiai šiandien Lietuvoje kaip tik ir trūksta. Dar, jei šiek tiek abstrakčiau, ką daryti, kad visuomenėje atsirastų daugiau žmonių empatijos. Kas ta empatija, kokia iš jos nauda ir kaip ją kurti.“

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/j-ohmanas-garas-katile-vardu-lietuva-jau-perkaito.d?id=58105488
1559.

Maras balandžio 17th, 2012, 2:59 am

Na, variantas, manau, pats tas.
Bet, jei žiūrėti į Lietuvos visuomenės būseną, tam trukdo didžiulis susvetimėjimo ir nepasitikėjimo vienas kitais (ypač skirtingų socialinių sluoksnių) lygis, intelektualų nedrąsa, neangažuotumas, užsidarymas dramblio kaulo bokšte, iš sovietmečio likęs įprotis piktintis virtuvėse, bet ne viešumoje, visuomenėje vykstančių procesų ir ypač grynai praktinių dalykų (na, kaip suorganizuoti profsąjungą, sekant Ohmano pavyzdžiu, kuris, beje, labai taiklus) neišmanymas, polinkis greitai nuleisti rankas, kylantis iš nepasitikėjimo savimi. Na ir aišku, dar daug kas.
Dalis to tinka ir man, be to, žmogus turi degti kažkokia idėja (na, kad ir socialinio teisingumo, kuri vestų į profsąjungų kūrimą), kad veiktų būtent taip, nuosekliai, o ne kartais išlindęs parėkautų ar straipsnelį parašytų. Pvz., pažįstu žmogų, kuris tikrai dega socialinio teisingumo idėja ir teoriškai galėtų būti tokiu žmogumi, bet jis netiki, kad sukurti normalią profsąjungą Lietuvoje įmanoma. Jis „žino”, kad tai neįmanoma, jis jau cinikas. Ir todėl tai iš tiesų tampa neįmanoma. O kai dar nesusilauki viešo palaikymo bei turi būti vienu lauke kariu, tai išvis…

Romai, vis tiek nesutinku su tokiu visko sulyginimu. Jei viskas turi lemiamą reikšmę, tai, vadinasi, viskas neturi reikšmės.
Tik tiek, kad ta reikšmė kinta priklausomai nuo to, kokį įvykį ar procesą nagrinėji.
1560.

romas balandžio 17th, 2012, 9:17 am

Marai, žiūrint, ką pakišim po žodžiu reikšmė. Jei turėsim omenyje tik tai, kas mums atrodo reikšminga, prikausto dėmesį, tada galiu sutikti, kad ne visi įvykiai ir įvykių dalyviai turi tokią pat reikšmę. Man šis žodis šiuo atveju labiau turi ryšį su priežastimis. Mes paprastai mėgstam į įvykius žiųrėti labai lokaliai. Tada ir atrodo, kad koks nors Napoleonas yra labai reikšmingas. Bet įsivaizduokim, kad Napoleono diedukui būt kritusi į akį kitą moteriškė ir Napoleono iš viso nebūtų. Ar negalim iš to padaryti išvados, kad įvykiams, kuriuose dalyvavo Napoleonas, reikšmės taip pat turėjo Napoleono diedukas? Šis pavyzdys dar perpaprastas, nes viskas yra susipynę į žymiai sudėtingesnę priežasčių pasekmių pynę ir įvykiams turi reikšmės ne tik įvykio dalyviai, bet net ir tie, kurie nedalyvavo, nors potencialiai galėjo.
1561.

. balandžio 17th, 2012, 12:55 pm

Visuotino reliatyvumo iliustracija:

>Jei viskas turi lemiamą reikšmę, tai, vadinasi, viskas neturi reikšmės.<
1562.

Maras balandžio 17th, 2012, 6:46 pm

Taip žiūrint (o iš tiesų juk priežastingumas toks ir yra, kaip nusakei – faktiškai begalinis, nes gal jei Napoleono dieduko dėmesį būtų atitraukęs, sakysim, drugelis, tai jis nebūtų pastebėjęs bobutės ir nebūtų Napoleono, o tą galimą drugelį gal koks drugelių gaudytojas prieš minutę tinkleliu pagavo, o tas mėgėjas turi savų priežasčių būti ten ir būti toks etc…. ) iš tiesų faktiškai visi įvykiai yra vienodai reikšmingi. Bet čia tokia daugiau filosofinė žiūra.
Jei žiūrim į istoriją kaip į tam tikrą pasakojimą, konstruojamą pagal tam tikras taisykles iš tam tikrų atrinktų tikrovės detalių, tuomet egzistuoja svarbesni ir ne tokie svarbūs įvykiai tam pasakojimui. Sakysim, pasakojime apie Prancūzijos iškilimą Napoleono laikais jo dieduko pasijų reikalai gali būti tik paminimi, nes jie yra savaime suprantami (beje, Popperis ir teigė, kad istorijos moksle nėra dėsnių, nes joje taikomi dėsniai – trivialūs. Napoleono diedukas ir būtų tokia trivialybė). Jie tiesiog neturi konkrečių sąsajų su tuo istorikų konstruojamu pasakojimu. Ir iš tiesų tam, kaip vystėsi reikalai valdant Napoleonui, jo diedukas nedarė jokios įtakos. Tiesiog priežastingumo Prancūzijos iškilimo Napoleono laikais grandinėje jis yra pernelyg tolima ir todėl ne tokia svarbi grandis.
Gal mes čia galime sutarti: svarbesnis yra tas veiksnys, kuris priežastingumo grandinėje yra arčiau įvykio (ką nesunku nustatyti) ir kuris darė įvykiui didesnę įtaką (o čia jau prasideda ideologijos, nuostatos bei nesutarimai)?
1563.

romas balandžio 17th, 2012, 11:05 pm

Tokią versiją išdėsčiau: kas prikausto dėmesį, tas ir atrodo reikšminga. Tačiau žiūrėk, vienu komentaru anksčiau dėstei:
„Bet, jei žiūrėti į Lietuvos visuomenės būseną, tam trukdo didžiulis susvetimėjimo ir nepasitikėjimo vienas kitais (ypač skirtingų socialinių sluoksnių) lygis, intelektualų nedrąsa, neangažuotumas, užsidarymas dramblio kaulo bokšte, iš sovietmečio likęs įprotis piktintis virtuvėse, bet ne viešumoje, visuomenėje vykstančių procesų ir ypač grynai praktinių dalykų (na, kaip suorganizuoti profsąjungą, sekant Ohmano pavyzdžiu, kuris, beje, labai taiklus) neišmanymas, polinkis greitai nuleisti rankas, kylantis iš nepasitikėjimo savimi.” Kaip ir pats pastebi, didelę reikšmę įvykių eigai turi ne tik veiksmas, bet ir neveikimas. Napoleonas atrodo labai reikšmingas istorijos personažas, o pabijojęs jį nudobti – ne.
1564.

Maras balandžio 17th, 2012, 11:36 pm

Na, iš dalies tai tiesa (pats Napoleonas prikausto dėmesį labiau, nei koks nors to meto mažai žinomas bet įtakingas veikėjas, galų gale, net labiau, nei jį nugalėję priešininkai). Kita vertus, akį prikaustantys dalykai tokiais yra ne be pagrindo . Napoleonas iš tiesų buvo didelė asmenybė (nors nebūtinai teigiama).
Šiaip istorikai ieško ir užkulisinių priežasčių, taigi, ne tik to, kas prikausto dėmesį. Labai dažnai ieškoma „tikrųjų” priežasčių (kad ir Taško pateiktuose straipsniuose), kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo reikšmingos.
Mano mintis tinkama nagrinėjant socialinius procesus. Bet kai bandai ja pagrįsti savo paskutinį teiginį, kad neišdrįsęs šauti į Napoleoną atrodo nereikšmingas, man tai atrodo nekorektiška. Nes tokiu konkrečiu atveju aš klausiu, kokios buvo jo baimės pasekmės? Kad istorija būtų pasisukusi kitaip, jei būtų išdrįsęs. BET nepasisuko. Istorikai nagrinėja tai, kas įvyko, o ne tai, kas galėjo įvykti (čia jau Evereto sritis ). Atitinkamai, žmogus, neišdrįsęs kažko padaryti, jų nedomina. Jei apatija vyrauja visuomenėje, tuomet socialinės istorijos tyrinėtojai to imasi. Bet niekas netyrinėja konkretaus žmogaus apatijos (juk neištirsi visų žmonių apatijos priežasčių).
Tiesa, tas neišdrįsęs šauti į Napoleoną gali tapti labai svarbus tiriant, pavyzdžiui, bailumo istoriją .
Šiaip klausimas apie neveikimo svarbą istorijoje įdomus, bet ne tiek dėl to, kas būtų buvę, jei…, o labiau dėl to, kokios buvo neveikimo pasekmės, tai yra, kokių ĮVYKIŲ bei PROCESŲ priežastimi buvo neveikimas. Bet tai be galo slidu, nes itin sunkiai nustatoma.

Rašyti komentarą

Sveiki,

Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.

Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.

* yra papildomų sąlygų:)

Ligita

Welcome,

You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.

I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.

* There are additional conditions:)

Ligita