Ligi Dangaus

Prisipažinsiu – pastaruoju metu gerokai atitolau nuo iššūkio…

Bet yra dar nepaskelbta apie seniausiai pagamintą obuolių sūrį (kuris, beje, prieš džiovinant įgavo kitokią formą nei pateiktoje nuotraukoje), tai taisausi.

Liko dar pagaminti 358-is desertus iš 365-ių. Matau, bus sunku…

Tekstas ir nuotrauka Ligitos iš Ligi Dangaus

Skubu, tai tik trumpai raportuoju, kad iššūkiui pagaminau želė saldainius.

Dar liko pagaminti 359-is desertus iš 365-ių. Iššūkis juda ne taip greitai, kaip galbūt norėčiau, bet yra kaip yra, džiaugiuosi ir mažais žingsneliais.

Tekstas ir nuotrauka Ligitos iš Ligi Dangaus

Šiomis dienomis užderėjo tiek kitos veiklos, kad savo iššūkiui visiškai neatrandu laisvo laiko. Tačiau jau pradėdama iššūkį numačiau tokias dienas. Taigi tereikės kitomis dienomis rimčiau padirbėti ir greitai grįšiu į vėžes. Jau yra minčių retsykiais grobti receptus iš kitų mėnesių, ypač tokia mintis sustiprėjo dabar, kai virtuvėje kiurkso ir savo eilės laukia pamažu, bet užtikrintai gendanti cukinija. Juk ar geriau pagaminti kepinį su cukinija kuo greičiau, ar tiesiog ramiai laukti, kol ji suges? Manau, kad šis iššūkis man bus naudingas ir tuo, jog įtvirtinsiu mitybos planavimo ir kitus gyvenime reikalingus įgūdžius. Ar ne puiku? Nekantrauju grįšti prie desertų gamybos.

Deja, pastarosios sunkios dienos leido dar kartą įsitikinti, kad ne visada gali viską suplanuoti. Štai dabar pildau šį įrašą užsikimšusia nosimi ir galvoju, kad kaip gerai žmogui būna vien jau tai, kad jis yra sveikas. Tada ir visi darbai geriau klojasi. Bet yra kaip yra. Užpuolė mus įvairių ligų kalnai. Pažadėjau sau, kad po šio ligoto laikotarpio tikrai daugiau dėmesio skirsiu sveikatai.

O šiuo kartu (šiek tiek atsigavusi po ligų) prie iššūkio grįžtu su įspūdingu obuolių pyragu, aplietu saldžiu karameliniu kremu. Pati savimi neatsistebiu, kaip ėmiausi gaminti būtent šį pyragą, sudarytą iš kelių gamybos etapų (paruošti tešlą, įdarą, supjaustyti obuolius, išvirti karamelinį kremą), o ne ką nors paprastesnio. Turbūt to link pastūmėjo namuose gulintis pusmaišis obuolių ir šaldytuve netikėtai atsiradęs riebios grietinėlės pakelis.

Liko pagaminti dar 360 pačių puikiausių desertų iš 365-ių. Labai pamažu, bet užtikrintai judu į priekį. Visko jau buvo, visko dar bus. Tik svarbiausia – nepasiduoti.

P. S. Ir kaip be nuotykių? Vos nepagaminau pyrago su česnakine druska vietoje kepimo miltelių! Jų pakeliai pas mane lygiai tokie patys, tad vos ne pribėriau druskos… Ir dar česnakinės. Jau norėjau kaip reikiant šliūkštelėti, bet pamačiusi rusvą spalvą susilaikiau, nes pamaniau, kad čia kažkokie sugedę kepimo milteliai. O paskaičiusi supratau, kad ačiū Dievui į tešlą nubyrėjo vos keli grūdeliai česnakinės druskos.

Tekstas ir nuotrauka Ligitos iš Ligi Dangaus

Po dienos darbų vis dar svarstau ar ką nors pagaminti savo iššūkiui, nors jau beveik aštunta valanda vakaro. Lyg ir norisi nieko rimto nebeveikti, bet tuo pačiu galvoju apie žemės riešutus, kuriuos vienam iš receptų reikia sumalti, o su kuo malti šiuo metu kaip ir neturiu, trintuvu kaži ar pavyks. Bet turbūt neišlaikysiu ir netrukus pamėginsiu tai padaryti. Galbūt šis išprotėjęs iššūkis pamažu tampa įpročiu, kad net po sunkios darbo dienos negaliu nurimti?

Na, ir ką… Oi tas mano nekantrumas. Ne per seniausiai žemės riešutai vis dėlto taškėsi po visą virtuvę, nes nusprendžiau juos sumalti trintuvu. Deja, sauso produkto taip paprastai sumalti nepavyko. Iš indo besitaškančius riešutus teko dengti ranka, po to į masę įpilti ir šiek tiek vandens, kad viskas geriau susismulkintų. Et… Kad ir kaip ten viskas buvo, galiausiai drauge su vaikučiu pagaminome sausainius ir pašovėme juos kepti. Tešlos dar liko, bet šiandien jau pakaks tiek, kiek išsikepsim.

Iškepusi ir paragavusi džiaugiuos, kad išmėginau ši tą visiškai naujo iš desertų. Sausainiai pavyko visai įdomūs ir gardūs, tik gal reikėjo juos kiek trumpiau kepti. Vis per tą norą išgauti panašią spalvą kaip knygoje pateiktoje nuotraukoje. Ko gero, kitą sykį neturėčiau vaikytis knygos iliustracijų. Juk gali mano ir autorių orkaitės ypatumai skirtis.

Oh… Kaip jau matau, šį iššūkį įveikti lengva tikrai nebus. Ir kad ir kaip nenorėčiau, bus nedidelių nukrypimų. Kaip šiandien su vandeniu riešutuose (atitinkamai po to ir papildomu miltų kiekiu) ar neaiškiu kiekiu druskos. Žiupsnelis šen, žiupsnelis ten. Tik aišku, kad iš paskutiniųjų stengsiuosi laikytis nurodymų.

O šiandien su džiaugsmu pažymiu, kad liko įveikti 361 desertą iš 365-ių!

Tekstas ir nuotrauka Ligitos iš Ligi Dangaus

Vakar ilgai vartaliojausi lovoje negalėdama užmigti ir galvojau, ką gi gaminsiu toliau. Taip pat jaudinausi, o jeigu neužilgo neužteks jėgų tęsti pradėtą iššūkį ir iš šalies atrodysiu kaip paprasčiausia pažadukė. Be to, galvojau: gerai, sakykim, kad tęsiu savo projektą. Bet… O jeigu nepavyks kas nors pagaminti?

Tai juk turėsiu viešai apie tai pranešti, nes juk nesu pažadėjusi, kad rašysiu tik apie tobulai pavykusius desertus… Tik kam patinka skelbtis apie savo nelaimes?

Nors kol kas ir šios dienos rezultatas gana neblogas – pagaminau du desertus iš knygos: pieno kokteilį su ledais bei obuolių pyragą. Įveikti dar liko 362 desertus iš 365-ių.

Deja, iš esmės nuotaikos nelabai smagios, nors ir labai džiaugiuosi išėjusi iš savo komforto zonos. Vaikščiojau šiandien po parduotuves, žvalgiausi produktų būsimiems desertams ir pagavau save svarstančią: - Oi, kaip viskas brangu! Kam man reikėjo šito iššūkio? Kur aš įlindau?!

Bet, matyt, reikėjo. Pajusti ką reiškia kitoks gyvenimas. Kitoks maistas. Ir… Galbūt kiti pojūčiai ir kitos mintys?

Pamatysime. O kol kas sakau jums iki pasimatymo.

Tekstas ir nuotraukos Ligitos iš Ligi Dangaus

Šiandien tokia saulėta ir graži vos prieš kelias dienas prasidėjusio rudens diena.

Ir žinote ką?! Aprašiusi filmą Džiuli ir Džiulija netikėtai apsisprendžiau griebtis metų kulinarinio iššūkio ir aš. Ar pamenate kaip kadaise jums trumpai aprašiau dovanų gautą knygą Desertai. 365 receptai? Tai štai būtent ji man ir taps atspirties tašku. Visus metus gaminsiu pačius įvairiausius desertus pagal juose pateiktus receptus. Nors žinant savo užimtumą jau dabar ši mintis man pačiai atrodo beprotiška, tačiau kas nerizikuoja, tas…

Knyga kaip ir kalendoriniai metai prasideda nuo sausio mėnesio receptų, tačiau kadangi dabar yra rugsėjis, aš savo kulinarinį iššūkį pradėsiu būtent nuo rugsėjo mėnesio desertų. Gali būti, kad pasitaikys dienų, kai pagaminsiu po vieną ar kelis desertus, kartais – tokių, kad nepagaminsiu nė vieno, tačiau tikslas toks, kad pasibaigus 365 dienoms ir išaušus didžiajai rezultatų susumavimo dienai, nebūtų likę dar neišbandytų desertų iš knygos. Beje, prieš griebdamasi iššūkio truputį atidžiau panagrinėjau receptus ir akivaizdu, kad neretai teks mažinti gaminio dydį pagal mūsų šeimos poreikius. Bet neabejoju, bus ne ką mažiau įdomu ir, žinoma, skanu. Dėl įdomumo prieš ragaudama pirmąjį kąsnį pasisversiu ir pažiūrėsiu, ar padidėjęs saldumynų kiekis namuose per metus padidins ir mano kūno svorį.

Ir štai šiandien mano pirmoji iššūkio diena, o ją nusprendžiau pradėti su mokyklos laikus primenančiais kepinukais – roksais. Turbūt pamenate tuos kietokus, netaisyklingų formų kepinukus su razinomis, kurie be viso to dar būdavo ir labai gardūs? Tai dabar rašau (tiksliau pildau vakar pradėtą) šį įrašą ir vis nulekiu pasižiūrėti, kas dedasi orkaitėje. Na, ir… Ką tik grįžau pasidairiusi ir akivaizdu, kad užuot dariusi 8 vienetus, galėjau tešlą paskirstyti į daugiau dalių, nes kepinukai labai išsiplėtė!

Kepinukai jau gražiai ruduoja ir tapę labai netolygūs, gruoblėti. Visai kaip mokykloje! Nekantrauju jiems pravėsus paragauti kaip man pavyko.

Kaip matote, pridedu savo keptų roksų nuotrauką ir žinokite, jau spėjau pajusti kaip sudėtinga išgauti tinkamą kadrą, o ypač kai kepi naktį. Bet manau, kad per šiuos iššūkio metus įgysiu įgūdžių ir tame.

Labai tikiuosi, kad užteks jėgų ir laiko sėkmingai užbaigti šiandien pradėtą šį nepaprastą iššūkį. Juk tai ne vien galimybė labiau vertinti maistą ir namų jaukumą, bet ir laiką su artimaisiais.

Pirmyn!

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus
Šaltiniai: nuotraukos Ligitos iš Ligi Dangaus ir www.bigstockphoto.com