Galvelė tam tau ir duota, kad galvotum apie sudėtingus dalykus. Ir tam, kad perprastum tai, ką suprast sunku. Tikrai ne tam, kad kaip koks skystalas tinginiautum. Kai įdėjęs daug laiko ir pastangų ką nors pagaliau pasieki, oo!

Ar savo gyvenime galite viską, kas vyksta, paprastai ir logiškai paaiškinti? Nors ir kaip norėtųsi, turbūt, kad ne.

Visi mes gyvenime slepiamės po kauke – vieni kiek daugiau, kiti mažiau. Be kaukių neišgyventume šiame negailestingame pasaulyje. Būna, kad po kipšo kauke slepiasi angelas, o po angelo – demonas. Neįmanoma būti tik vienokiu arba tik kitokiu, visi turime dvilypumo. Tokie jau mes esam. Štai tau ir karnavalas.

Štai ir tipiškas paskutinio mano perskaityto japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymų rinkinio veikėjas irgi dažnai jaučiasi įsisukęs į nesuprantamų, netgi šiek tiek beprotiškų įvykių sūkurį. Tai dingsta koks nors žmogus, tai visai nepasirodo, o kodėl taip ir lieka neaišku arba, pavyzdžiui, iš niekur nieko sutinkama kalbanti beždžionė.

Vienoje iš naujausiai lietuviškai išleistoje apsakymų knygoje Pirmojo asmens vienaskaita skaitytojai gali pasinerti į aštuonias skirtingas istorijas. Kaip ir įprasta Haruki Murakami, tos istorijos apipintos šiokiu tokiu keistumu ir magija, tačiau lygiagrečiai gausu ir gilių gyvenimiškų įžvalgų, skiriamas didžiulis dėmesys klasikinei muzikai… Labai įtraukia tai, kad skaitydamas negali nuspėti, kaip viskas baigsis. O ir ta pabaiga… Būna, kad taip kantriai jos laukus, netikėtai ima ir pakimba ore – it pabaiga be pabaigos. Viskas taip ir lieka iki galo neatskleista.

Kaip kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir maniškiame būta keleto svarbių kryžkelių. Galėjau pasukti kairėn arba dešinėn – abu pasirinkimai buvo vienodai man prieinami. Kiekvienąsyk rinkausi: kartais kairę, kartais dešinę. Kai kada būdavo aiškių priežasčių, kodėl laimėjo vienas pasirinkimas, o ne kitas; kitais kartais – beje, daug dažniau – išvis nebuvo jokios aiškios priežasties, kodėl pasukau vienur, o ne kitur. Buvo ir tokių atvejų, kai pasirinkau ne aš; kai pasirinko mane. Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nebesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?

Po šios knygos galėčiau pasakyti, kad Haruki Murakami vis dar išlieka vienu mano mėgstamiausių rašytojų. Paskutinę jo knygą skaičiau kažkur prieš penkerius metus, tačiau gimtadienio proga gavau dovanų šią apsakymų knygą Pirmojo asmens vienaskaita, taigi vėl grįžau prie jo kūrybos ir supratau, kad ta neskaitymo pertrauka galėjo būti ir trumpesnė.

O gal kaip tik ji buvo reikalinga, kad galėčiau naujai įvertinti šio nepaprasto autoriaus kūrybą?

224 puslapiai, vertė Gabija Enciūtė (#7)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, nuotrauka – www.knygos.lt