Ligi Dangaus

Komentarai: 2 690 “V.A.M. ir Muzika, teisingas požiūris į gyvenimą”

Puslapiai: « 1 2 3 4 [5] 6 7 8 9 10 11 … 54 » Show All

1. 191.

   Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 4:35 pm

   

   dar pora labai „mariškų” kompozicijų
   http://www.youtube.com/watch?v=Ys0hBEEM2Lo&feature=related
   http://www.youtube.com/watch?v=qL5DOMjN4vA&feature=fvw
   yra ir daugiau…

2. 192.

   Maras rugsėjo 5th, 2009, 4:44 pm

   

   Kai kurie žmonės net kompo nejungia, kad galėtų ramiai padirbėti

   O man nemadingas nereiškia nieko blogo. Sakysim, toks stilius. O senukas labai gerai dera su diedais, apspitusiais šį tinklaraštį

   Vaizdai svarbūs, bet be muzikos jų nebūtų – kurtas specialiai jai. O muzika gera: http://www.youtube.com/watch?v=o2In5a9LDNg (būgnininko improvizacija – galvos kratymui?) Šiaip tubėj yra ir daugiau Maximovo darbų, ne mažiau gerų.

3. 193.

   Valentinas rugsėjo 5th, 2009, 4:49 pm

   

   Prieš kokius porą metų Leonidas Donskis buvo paskelbęs straipsnį su estetinėmis įžvalgomis. Pagrindinė mintis buvo, kad menas ir menininkai vystosi dviem pagrindinėm dimensijom. Vieni sąmoningai laužo nusistovėjusias normas, atradinėja naujus horizontus, arba kviečia į kovą prieš sustabarėjimą, kitaip sakant yra proaktyvūs maištininkai. Jie yra pionieriai ir veda paskui save mases. Tokiems Donskis Lietuvoje priskyrė Mamontovą ir Jurgą.
   Kiti kuria nusistovėjusių normų ribose, tobulina formą, tobulina meistriškumą ir t.t. Tokiems galima priskirti daugumą mūsų mainstreaminių atlikėjų kaip pavyzdžiui Povililaitis, Miščiukaitė In Culto ir t.t. Pirmąją kryptį pavadinkime sintagmine antrąją paradigminę. Terminus pasiskolinome iš semiotikos. Reikia pastebėti, kad kūrybos plėtotė abiejomis dimensijomis gali būti talentinga arba ne. Pavyzdžiui paėmę, kad ir grupę Rebelheart, matome, kad pradėję karjerą tradicinėse hardrocko lankose ir pasiekę tam tikrą lygį (tai yra paradigminė kūrybos ašis), jie nusprendė, kad to nebeužtenka realizuoti kūrybinių ambicijų ir turbūt Nirvanos ir apskritai grunge įtakoje pabandė groti „alternatyviai” (t.y. atlikti sintagminį poslinkį). Jie bando iki šiol, bet taip ir nesugebėjo ryškiau artikuliuoti savo alternatyviojo veido ir tapo dar viena netalentinga alternatyvi grupė, pragyvenimui užsidirbanti iš bendrų dainų su Povilaičiu. Taip atsitiko todėl, mano manymu, kad revuliucingumo tu negali pasirinkti, tu turi būti revoliucingas. Pradžioje turi būti maištininkas, po to maištauti.
   Žvelgiant iš tokios teoretinės perspektyvos, matome, kad mes iš tikro be reikalo ginčijamės. Akivaizdu, kad Auksinis Kardas ypač vertina sintagminį plėtimąsi. Jam svarbu nauja, revoliucinga, maištinga, „įdomu” kaip jis sako, jį reikia stebinti. Todėl ir daugumas jo pristatomos mėgstamos muzikos yra būtent šios krypties. Nieko neturiu prieš tai. Tik norėčiau išsakyti mintį, kad sintagminiam poslinkiui būdinga ideologinė sudedamoji, pardigminiam – profesionalioji. Kitaip sakant maištaujant muzikoje muzika ne taip ir svarbu, svarbu idėja. Tuo tarpu, tobulinant save vertikaliai, t.y. paradigminėje ašyje atlikimo profesionalumas ir įtaigumas tampa svarbiausiu vertinimo ir estetinio džiaugsmo kriterijumi. Tai galioja aišku ne tik muzikai, bet ir menui apskritai. Pavyzdžiui nacionalinėje galerijoje ant pakylos stovi batų pora, prikimšta porolono ir sugalvotas kažkos pavadinimas kuris visą šia kompoziciją įprasmina ir suteikia jai ideologinį krūvį. Tokiam menui nereikia paradigminių (profesionalių) kompetencijų, bet reikia sintagminių (naujumo, seno atmetimo) kompetencijų.
   Mano nuomone tai patvirtina ir AK įkelti Sparks ir Pil kūriniai, kurie muzikine prasme iš esmės yra niekas. Tačiau čia vėl reikia atkreipti dėmesį, kad pati maišto kokybė gali būti skirtinga. Pavyzdžiui Pil daina „This is not a love song“ estetine prasme visiškas niekalas, idėjine prasme yra įdomus maišto prieš įgrisusias nuvalkiotas meilės dainas pavyzdys. Įdomus pasiklausyti vieną kartą. Daug maišto mažai muzikos. Beje, lygiai tos pačios prigimties yra mano nuotrauka su užpakaliu, kuri taip žeidžia TipąK. Kaip nuotrauka – visiškas niekalas, bet kaip grubus bandymas išprievartauti tradicinius fotografijos kanonus parodant estetizuotas vyriškas genitalijas visai nieko, pažiūrėti viena kartą Tuo tarpu istorija rodo ir kitokių muzikinio maišto pavyzdžių, kai progresyvusis rokas atsovaujamas tokių grupių kaip Yes, King Crimson, Emerson Lake and Palmer, Pink Floyd išsivystė į ypač sudėtingas muzikines dermes ir formas. Beje, šiai krypčiai pradėjus dominuoti, juos nušlavė nauji muzikiniai barbarai – pankai – su Sex Pistol priešakyje.
   Maro atstovaujama kryptis yra visiškai priešinga. Jokių revoliucijų, jokio maišto, jokio naujumo. Seniai susiformavę kanonai. Muzikantai tobulina ir išvysto iki neregėto lygio paradigmines kompetencijas, t.y. savaip, naujaip atlieka jau žinomus kūrinius. Tiesa, kartais bandoma patiekti ką nors naujo, šviežio (kaip pavydžiui Deep Purlpe koncertas su simfoniniu orkestru) bet tai retai pavyksta. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad akademinė profesionalioji muzika vis dar vystosi, ieško naujų išraiškos formų, naujų dermių, naujų idėjų. Maro minėtas Philip Glass (kurio žmona man atrodo yra lietuvė) yra vienas iš garsiausių šiuolaikinių kompozitorių pavyzdžių. Tačiau, kaip ir daugumas kūrybnių projektų, akademinės muzikos sintagiminis poslingis išseko, pritrūko energijos ir masėms tapo nebeįdomus.
   Taigi, procesas mano nuomone vyksta taip. Įvyksta sintagminis pokytis, t.y. kažkas pateikia visiškai naują požiūrį, būdą, koncepciją, išraiškos formą ir t.t.. Jei šis pokytis įgauna pagreitį ir vis daugiau kūrėjų į jį įsilieja, prasideda paradigminis plėtimasis. Naujų, vos susiformavusių kanonų arba kodų rėmuose, pradedama ieškoti įvairesnių išraiškos formų, didėja įvairovė. Visa tai vyksta tol kol susifomuoja standartinė kodų sistema arba „tradicija“. Toliau kūrybinis procesas vyksta tradicijos rėmuose. Tradicija įgauna savo paties logiką ir pradeda priešintis naujovėms. Sukuriamos institucijos, kurių tikslas apsaugoti kanonnus. Tai kas anksčiau buvo nauja ir revoliucinga – yra suklasifikuojama, išsaugoma ir perduodama organizuoto mokymo proceso būdu. Ar galėjo tie negrai muzikantai praeito amžiaus pradžioje, vienas iš kito mokęsi groti ir sukūrę neprilygstamą improvizacijos mokyklą su tokiomis sudėtingomis harmonijomis, ritmikomis, kurios iki tol nesisapnavo jokiam akademiniam kompozitoriui, ar galėjo jie pagalvoti, kad tai kas pas juos gimsta natūraliai iš kūrybinių gelmių, po daug metų bus išstudijuota surašyta į vadovėlius ir išleista pavadinimais „How to play bebop“, „Jazz Harmonies“, „Jazz patterns“ ir t.t.? Taip sukuriamos prielaidos naujam maištui. Tai vyksta ne tik muzikoje, bet ir apskritai gyvenimiškuose procesuose. Kažkas pirmas išpjauna medžius, kažkas pirmas pastato namus, o visi likusieji tiesiog gyvena ir tobulina tai kas kitų atrasta. Praėjus revoliucijos ir maišto bangai visada lieka kūrėjai kuriantys maišto atneštos kanonų sistemos rėmuose, nors tai atrodo ir pasenę ir beviltiška. Kažkas šoka viduramžių šokius WTF 2009? Kažkas sukuria bigbendą ir grojo swingą WTF 2009? Kažkas tampo stygelę virkdydamas gitarą bliuzo kvadrato rėmuose WTF 2009? Kažkas organizuoja Country music festivalius WTF 2009? Tai yra ir prasminga, nes kam reikėjo maišto, jei tai dėl ko maištauji nelieka?
   Esminis klausimas, kuris kyla iš viso to – kas yra geriau maištas ar tradicija? Kūryba atmetant seną ir siūlant revoliucingą naują ar kūrybą tobulintant tai kas išrasta. Akivaizdu, kad Auksiniam Kardui prie širdies estetinis džiaugsmas patiriant tai kas nauja, revoliucinga. Tačiau akivaizdu taip pat, kad AK jautrus ir tradicijai ypač klasikinei, kur atlikėjas pasiekia jokiam pankui nepasiekiamų estetinių išraiškos aukštumų. Lygiai tas pats ir Marui ypač jautriam tradicijai, tačiau ne ypač entuziastingai, bet priimant AK siūlomus maišto elementus. Aš stoviu kažkur per vidurį ir vienintelis dėl ko nesutariu su AK yra ar tam tikri tradicijos rėmuose egzistuojantys muzikiniai reiškiniai yra verti dėmesio ar ne.
   Štai čia paskutinė mano opuso mintis, kurią norėčiau išreikšti. Kaip jau sakiau tiek kurti naują, tiek plėtoti tradiciją galima ir talentingai ir netalentingai. Kas yra geriau ar vienadienis, nuobodokas Pil besijuokiantis iš „love song“ ar Brian Adams gerai dainuojantis tai iš ko juokiasi Pil? Mano nuomone atsakymas nėra vienareikšmiškas. Kūrybinė pastanga egzistuoja ir tradicijos rėmuose, kitaip mums reikėtų atmesti dauguma menininkų (ne tik muzikų) kuriančių dabar. Lietuvoje reiktų iš karto užkasti Povilaitį, Rūtą Ščiogolovaitę ir dar daugybę kitų, kurie kuria gerą arba gerai atlieka muziką tradicijos rėmuose. Taip pat nesuvesčiau visko į primityvią priešpriešą „pinigai“ vs „kūryba“. Tai kas kuriama parduoti yra savaime blogai, nes atstovauja „pinigų mechanikai“. Manau tai yra supaprastinimas. Daugumas kūrėjų ne tik nori išgyventi iš to ką kuria, bet taip pat turi savus principus, kuriais vadovaujasi. Siūlyčiau žiūrėti į tai taip: ten kur muzika kuriam kaip produktas parduoti ir atlikėjas neturi ką pasakyti (pvz Bžescko arba Bendžių kuruojamos grupės) ten taip ir įvardiname: tai yra muzikinis produktas skirtas uždirbti pinigus. Ten kur yra akivaizdi kūrybinė pastanga ir kūrėjo siekis kalbėtis su klausytojais, noras kažką jiems pasakyti, tuos reikia gerbti, nepaisant to, kad jie tai daro tradicijos rėmuose ir nieko revoliucingo nesiūlo.
   Visa tai pasakius, akivaizdu, kad mano mėgstama grupė Dream Theater kuria progresyvaus roko tradicijos rėmuose, kartais pagardindama death metal pipirais (jie patys to neslepia). Ir daro jie tai labai gerai, nepaisant to, kad kai kurie to nesupranta. Lygiai taip pat AK nurodyta daina „Parole“ yra absoliučiai tradicinė, nerevoliucinga, nemaištinga. Tačiau gera. Žodžiu, kviečiu mąstyti plačiai ir geranoriškai kuriančiųjų atžvilgiu.

4. 194.

   Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 6:23 pm

   

   „… „mariškos” kompozicijos:
   http://www.youtube.com/watch?v=B4KdntRxjvU&feature=related
   http://www.youtube.com/watch?v=DcbEcwIyorE&feature=related
   http://www.youtube.com/watch?v=OhaFINynWqY&feature=related

5. 195.

   Maras rugsėjo 5th, 2009, 6:38 pm

   

   Na, Valentinai, tokius opusus galima ir Muzikos baruose spausdinti . Viskas taip surašyta, kad neįmanoma nepritarti. Bet aš pabandysiu .
   Visų pirma, stebina Donskio simpatijų naudojimas. Pats padalinimas geras ir neoriginalus, bet paaiškinkit man, nesuprantančiam, kuo Mamontovas yra griaunantis. Gal Lietuvoj jis Povilaitį ir griovė, bet pasauliniu mastu nieko jis negriovė, o tik plėtojo tradiciją. Jurga – nežinau. Įtariu, kad griovimas Donskiui yra vertybė ir todėl jis savo mėgstamus atlikėjus „padarė” griovėjais.
   Kyla du klausimai: priskyrimo prie griovėjų/tradicionalistų patikimumas bei griovimo sampratos.
   Pavyzdžiai, kuriuos čia suminėjo Valentinas man atrodo tikslūs, o pateiktieji Donskio – ne. Jeigu aš savo kaime pirmas pagrosiu mieste išgirstu būdu (ir už tai gausiu į dūdą, nes sugadinau vakarušką), būsiu aš griovėjas, ar ne? Savam kaime – taip, o mieste – tik sekėjas. Vadinasi, pirminių griovėjų negali būti daug ir Lietuvoje tokių aš iš viso nematau.
   Dabar dėl griovimo kaip tokio. Iš esmės Valentino čia pateiktas vaizdinys, nors jis ir laikosi neutraliteto, yra suformuotas avangardistinio (taigi, akademinės muzikos!) požiūrio į meno vystymąsi. Ištakos jau yra Beethoveno, romantikų kūryboje. Jo esmė – naujumo (o tuo pačiu ir griovimo) kaip gėrio, meniškumo kriterijaus, akcentavimas. Valentinai, gi puikiai žinai, kad akademinėje muzikoje tai vyko prieš 100 metų taip radikaliai, kaip jokiem punkam nesisapnavo,. o prieš 50 Cage iš viso sunaikino muziką su savo „4.33″, Mačiūnas dargi fortepijoną pjaustė (dabar, po 50 metų kažkoks juokdarys iš neakademinės muzikos tai kartoja daužydamas gitaras). Taigi, kaip ir priklauso, neakademinė muzika atsilieka nuo akademinės keliais dešimtmečiais. O dabar akademinėje muzikoje, su vis dar gyvu Paertu vis stipriau pučia kiti vėjai – naujumo kaip tikslo savaime (o tuo pačiu ir griovimo) atsisakymo. Žmonės pamatė, kad nuolatinio naujumo siekis griauna pats save. Tiesiog nespėja formuotis tradicija (pats tą parodei neakademinės muzikos pavyzdžiu), o tai reiškia, nebevystoma technika, forma ir kiti dalykai. Stilius nespėja „subręsti” kol sunyksta. Dabar jau, kaip matau, ir neakademinis „Dream theatre” vysto stilių. Taigi, seka prieš kelis dešimtmečius akademinėje muzikoje prasidėjusiu procesu.
   Lygiai tas pats yra ir grojama ta „viduramžių” muzika. Nes, Valentinai, nieko ten viduramžiško nėra. Viduramžių notacija tokia skurdi, kad težinoma tik grubi melodija. Tai, kas grojama, yra šiuolaikinė muzika viduramžiškomis temomis. Ir tai tinka nemažai muzikos daliai iki baroko, iš dalies – renesanso laikų, kuri atliekama dabar. Tai pseudoviduramžiška muzika, kurianti savo tradiciją ir besidengianti istorine rekonstrukcija. Besidengianti todėl, kad vyraujant avangardui nebuvo galima sakyti, jog aš noriu kurti neavangardiškai.
   Galima sakyti, kad tai yra kažkokia tradicija (atrodo, Tu taip manai). Bet Dievuliau mano, kokia gali būti tradicija, jei net Vivaldis pradėtas atlikti tik po Antrojo Pasaulinio karo. Apie kokią tradiciją galima kalbėti?
   Todėl tai tėra „išrasta” (o tai reiškia, sukurta) tradicija. Nežinai, kokie mūšiai vyksta tarp „autentistų” ir klasikinio atlikimo šalininkų atliekant kad ir Bachą. Tai dviejų paradigmų kova. Ir autentistai atlieka griovėjų vaidmenį akademinio atlikimo atžvilgiu.
   Lygiai tas pats vyksta ir dabar kuriamoje akademinėje muzikoje. Va šita opera Petrarkos žodžaiais: http://soundcloud.com/pavelkarmanov/vladimir-martynov-vita-nuova kritikų Londone buvo sumalta į miltus. Nes ji nesilaiko avangardo tradicijų Man visai patiko. Negalima teigti, kad joje nieko naujo – kompozitoriaus braižas akivaizdus kaip ir jo priemonių naujumas (net tai, kad naudoja ir „senovines” priemones).
   Taigi, ar naujumo siekimo atsisakymas, kūrimas ne pagal „naujoviškumo” reikalavimus nėra toks pat griovimas, koks buvo avangardas? Manau, yra, tik dabar griaunamas avangardas, kuris tiesiog paseno ir išsisėmė.
   Juk bet kokia kūryba yra griovimas. Todėl norėčiau šį Valentino akcentuotą griovimą pakeisti kitu žodžiu – kūryba. Galima kurti ir neigiant tradiciją, ir ją perimant, kaip ir teigia Valentinas.
   Bet kodėl mane priskyrei prie tradicionalistų, tai nelabai supratau. Tuo, ką rašiau aukščiau norėjau parodyti, kad nėra tokio daikto kaip tradicionalizmas (paradigma) Tavo prasme. Manai, kad akademinė muzika yra kažkokia viena tradicija nuo amžių amžinųjų. Taip nėra. Yra daug stilių ir daug tradicijų, taip pat, kaip ir neakademinėje muzikoje. Avangardistai kariauja su neotradicionalistais, autentistai su klasicistais, o stilių muzikinių yra milijonas (perdedant, aišku). Tu žiūri į klasikinę muziką iš tolo, kaip aš – į neakademinę ir matai vientisą plėmą. Tiesiog taip nėra, ką aš stengiausi parodyti.
   Aš tradicionalistas ta prasme, kad man nerūpi griovimas kaip toks. Tavo pavyzdžiui su Pil pritariu (nors šiaip nėra ji tokia jau baisi, tik galėltų būti pavadinta „This is not song” ), nes ten yra konceptualizmas, o ne menas. Tai vamzdžio – skulptūros analogas muzikoje, kai intelektualinė interpretacija svarbesnė už estetinį turinį. Vadinasi, tai, kas akademinėje muzikoje buvo taip seniai, dabar skverbiasi į popkultūrą.
   Štai pagrindinis popkultūros skirtumas nuo nepop (ji nebūtinai akademiška) – ji vėluoja ir perima, perima supaprastindama. Todėl aš toks įtarus ir Tavo, Valentinai, pateikiamų pavyzdžių atžvilgiu – aš girdžiu tai, kas buvo jau velniažin kada daryta akademinėje muzikoje. Ne todėl įtarus, kad esu už griovimą, o todėl, kad kūryba pati savaime yra naujo kūrimas. VISADA, Valentinai. Nesvarbu, ar kūrėjas yra sintagminis, ar paradigminis, jei jis kūrėjas, jis sukurs SAVO Muziką.
   Juk ilgą laiką viešpatavo tik tradicija, tik paradigminiai kūrėjai. Bet nepaisant to, geriausieji jų yra visiškai individualūs ir lengvai atskiriami. Bachas savo laikais laikytas pasenusiu, nemadingu kompozitoriumi.
   Laikai mane tradicionalistu, bet iš tiesų man tai nesvarbu. Man svarbu Muzika. Todėl man patinka ir Monk. Tik nesakyk, kad ji – tradicionalistė: http://www.youtube.com/watch?v=XbjCe58ITXI&feature=related O čia filmas apie ją: http://www.youtube.com/watch?v=f_Xj3ID-ybw&feature=related (geras komentaras – kartais atrodo, kad ji visiška idiotė, bet paskui supranti, kad ji – genijus).
   Aš tiesiog nededu čia tos muzikos, kuri bus neįdomi kitiems, taip kaip ji buvo neįdomi man prieš 10 metų. Nelabai norėjau ir Brucknerio dėti – labai sudėtingas ir mažai kieno mėgiamas. Bet Auksinis kardas „įsikirto” iš karto.
   Tiesiog einu lengviausiu keliu – klasikoje daugiausia Muzikos. Beje, XIX a. muzikos klausausi labai mažai – per daug nugrota, o ir ne visai mano skonio. Ir Glassas man ne itin dėl savo begalio kartojimosi – sukūrė vieną temą ir ją tiražuoja visais įmanomais ir neįmanomais būdais.
   O su „jokio maišto” tai prajuokinai. Ne dėl to Muzikos klausomasi. Jei muzikoje svarbus neestetinis pradas, tai jau popsas mano požiūriu. Ir, beje, klasikinės muzikos labai dažnai klausomasi būtent popsiškai: koks aš jautrus, kultūringas, suprantantis, elitiškas.
   O apie akademinę muziką, atrodo, žinai labai mažai. Kaip aš apie neakademinę. O sprendi griežčiau .

6. 196.

   TipasK rugsėjo 5th, 2009, 6:44 pm

   

   Na, Valentinai, tiesiog disertacija, kiek sunkoka susigaudyti terminologijoje, bet vis tiek įspūdinga. Du dalykai:

   Pirmas. Citata: „Daug maišto mažai muzikos. Beje, lygiai tos pačios prigimties yra mano nuotrauka su užpakaliu, kuri taip žeidžia TipąK. Kaip nuotrauka – visiškas niekalas, bet kaip grubus bandymas išprievartauti tradicinius fotografijos kanonus parodant estetizuotas vyriškas genitalijas visai nieko, pažiūrėti viena kartą”. Kaip nuotrauka – tai Valentino kūrybinis darbas. Aš, pavyzdžiui, į tokį objektą nenukreipčiau objektyvo, o Valentinas net išeksponavo. Manęs tai nei kiek nežeidžia, man dzin, bet esu kiek nustebęs, kad kviesdamas pažiūrėti peizažų, vaikų nuotraukų priverčia pažiūrėti į vyrišką užpakalį. Gal čia kokia užuomina į orientaciją? Ir trečia, tos genitalijos absoliučiai neestetizuotos. Jos net padarytos neprofesionaliai, tautodailininkiškai, t.y. be formos supratimo.

   Antras. Šiandien išmaišiau visą Didžiąją-Pilies gatvę ir neradau galerijos su Tavo draugo fotoparoda. Nors nieko nebūna blogo, kas gerai nesibaigtų: skaniai su žmona pasėdėjome Senamiesčio kepyklėlėje. Gal Valentinai gali tiksliau paaiškinti kur ta galerija? Rytoj ir aplankyčiau.

7. 197.

   Maras rugsėjo 5th, 2009, 7:02 pm

   

   Fredi, neblogas įsivaizdavimas. Šiek tiek dera su Ligitos . Mėgiama muzika – nieko tokia, nors kiek nuobodoka (simfoninis „išpildymas” tai visiškai susaldina, neįmanoma klausyt, kiti irgi saldokia, bet iki galo neklausiau – dirbt reikia).
   Iš tiesų dangun žengiama šitaip: http://www.youtube.com/watch?v=-0x1jsVuduU ))

   Mano geros muzikos versija (gerai būt girdėjus Beethoveną ): http://www.youtube.com/watch?v=_-KoEofNim4

8. 198.

   TipasK rugsėjo 5th, 2009, 7:13 pm

   

   Visiems diskusijų dalyviams: viskas gerai. Ir plati teorija, ir neabejotina faktologija, ir neginčijama diskutantų kompetencija. Bet. Naudojant (ne vertinant) bet kokius menus teigiu vienintelį kriterijų: patinka. Ir tai vienintelis tikras dalykas.

9. 199.

   Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 7:23 pm

   

   labai patiko, Marai, tavo įkelti kūrinėliai, bet juk jums įdomi ir žmonių iš gatvės, paprastos liaudies nuomonė, pastebėjimai?
   Smagu pabendrauti su Dievais…

10. 200.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 7:32 pm

    

    John Coltrane Ascension (dangun žengimas) originalas:
    http://www.youtube.com/watch?v=tgrQhBTDfhk&feature=related
    http://www.youtube.com/watch?v=x-x4J7LGfMI&NR=1
    http://www.youtube.com/watch?v=MapWiLJGOrw&feature=related
    http://www.youtube.com/watch?v=0ikcf4C5r1c&feature=related
    (Kaimynai mane užmuš, leidžiu ant viso garso )

    Fredi, muzika ir yra bendravimas su dievais. Tik tokią tepripažįstu.

11. 201.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 7:39 pm

    

    O nuomonė tai aišku įdomu – su dievais bendrauti gali visi, tai nuo statuso nepriklauso.
    Senokai jau taip buvo suvežę, kaip tas Dangun žengimas, joo.

12. 202.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 7:58 pm

    

    Tipai, teorija lieka teorija. Muzika – ne teorija. Skonis – gerai, jei jis geras. Ne teisingas, nes tokio nebūna, bet geras. Žiūrint į visokių zvonkių populiarumą Tavo teiginys, kad vienintelis kriterijus – patinka, nėra teisingas.

    Beje, Fredi, norėjau padėkoti. Jei ne Tavo įdėti „Laiptai į dangų”, gal dar ilgai nebūčiau radęs „Dangun žengimo”. Kažkada ištrauką girdėjau per Nako – Urbaičio „Modus” laidą, bet autorių užmiršau, tik pavadinimą žinojau. Privertei paieškoti kitokio dangaus ir radau. Ačiū! Dabar jau tikrai Coltrane įrašysiu prie savo didžiųjų.

    P. S. Kažkuo šitoks Coltrane man panašus į Brucknerį. Visaapimamumu?

13. 203.

    Ligita rugsėjo 5th, 2009, 8:03 pm

    

    Marai, o tu tai labai įdomus egzempliorius – kaimynai užmuš, su Queen’ais nenori naktimis kaimynų gąsdinti, duše niūniuodamas sulauki kaimynų pasipiktinimo, o štai… Gimsta kukli temelė apie kaimynus, tai nė žodžio neištrauksi Beje, tavo įdėtas Dave Brubeck „Take five” visai tinka lengvam galvos krestelėjimui, ypač antroje dainos pusėje, maždaug po 3 minutės. O parašiau, kad vaizdai – pagrindas, nes dėmesį patraukė ir nemažai intarpų buvo kur negrojama, tik rodoma kaip tie žmogeliukai tamposi. Linksmiausiai atrodė, kai jie susirišę pėdino. Vienas vinis įkala, kitas paskui eina ir ištraukia. Lyg gyvenimo iliustracija sakytum.

    O man Tipo kriterijus visai priimtinas, nes manau, kad muzikos klausymas neturi būti darbu ar pan., jos tiesiog gera klausytis, mėgautis. Ir priklausomai nuo nuotaikos gali skirtis muzikinis žanras.

14. 204.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 8:23 pm

    

    Dėkui, Ligita, už komplimentus . Tai dabar dar ne naktis gi, galima ir kiek garsiau (tiesą sakant, vieną ausį net užgulė nuo garso pačiam ).
    Apie kaimynus aš balsavau – nebendrauju. Jei jie nesisveikina (aš tam pačiam kambary gyvenu jau bene 7-us metus, o žmonės vis nauji atsikelia), tai kodėl aš turėčiau.

    Maximovo filmukas man tuo genialus, kad sugebėjo lyg ir neiliustruodamas muzikos sukurti vieną geriausių muzikos ir vaizdo sintezių iš mano matytų. Iš tiesų jis ir apie gyvenimą (kažkas vis spjaudo ant kitų, kažkas glosto save, nes neturi artimo savo šalia, kažkas neša vandenį tarsi visiškai beprasmiškai iš vieno galo į kitą, tarsi [Camus?] Sizifas), ir apie muziką – ji padaro šiaip jau gana niūrų filmuką šviesiu, ji visa ko pagrindas.

    Ką reiškia muzikos klausymas – darbas? Čia Valentinui kažkas sukišo nesąmonių į galvą . Tai vienas didžiausių malonumų. Va tas „Dangun žengimas” (beje, man tai jo klausantis ne tik galva kratėsi, o Tau?) – tiesiog neįtikėtinas energijos pliūpsnis. Aš klausiau gana paviršutiniškai (reikia išmokti įsigilinti, bet tai ateina savaime, be jokio „darbo”), bet suvežė mane kaip reikalas. Kaip Bruckneris ir Bachas tesuveža. Klausydamasis aš „dirbau”, bet tai tas pats, kas mylėjimąsi pavadinti darbu. Juokingai skamba, tai ir muzikos klausymas kaip darbas – taip pat.
    O dabar pasileidau ramią tokią – reikia pailsėti. Ir suvežė mane gal dar ir todėl, kad dabar tinkamas momentas – kiek pervargęs, prastai miegojęs. Bent jau mane muzika stipriau veikia pavargusį.

15. 205.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 8:41 pm

    

    Na, kad nebūtų viskas per daug rimta: Mocarto koncerto smuikui ir orkestrui kadencija: http://www.youtube.com/watch?v=OTiA6NtL6BU&feature=player_embedded )))))))

16. 206.

    Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 8:45 pm

    

    Marai, mano vienas mėgstamiausių kūrinėlių, rekomenduoju pasiklausyti tik geriausiems draugams
    http://www.youtube.com/watch?v=PECk9A-07Pw

17. 207.

    TipasK rugsėjo 5th, 2009, 8:53 pm

    

    Gerbiamas Marai,
    su visiška atsakomybe kaip tam tikrų dalykų profesionalas dar kartą sakau: vienintelis teisingas vartotoko kriterijus yra „patinka”. Dėl Zvonkės. Jei ji žmogui patinka, tai galite kuolą ant galvos tašyti, Urmana žavėtis nepradės.

18. 208.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 8:58 pm

    

    Tipai, sutinku tik tuo atveju, jei bus išbrauktas žodis teisingas.
    O skonį galima (ir reikia) ugdyti.

19. 209.

    Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 9:03 pm

    

    Marai, suvesk The Doors -> Touch Me, mėgstamiausias mano kūrinėlis, rekomenduoju tik draugams, „įkėlimai” ilgai „įsikelinėja”.

20. 210.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:03 pm

    

    Beje, nuo Zvonės ne prie Urmanos reikia eiti, o prie Mikutavičiaus, Mamontovo. Ne visi gi turi Urmana žavėtis.

    O čia kultūrinių prasmių perpildytos visomenės grimasos, kaip ir priklauso, juokingos: http://www.youtube.com/watch?v=zcRrsHhyz4I

21. 211.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:06 pm

    

    Žinau, Fredi, šitą. Iš „dorsų” man daug kas patinka, nors klausausi retai. „This is the end” tai net pavadinimą ir muziką prisimenu .

22. 212.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:08 pm

    

    Beje, Touch me daugmaž nuo antros minutės toks mini žengimas dangun prasideda .

23. 213.

    Valentinas rugsėjo 5th, 2009, 9:09 pm

    

    Ačiū Marai už tokį didelį dėmesį mano rašliavai. Su kai kuo sutinku, su kai kuo ne. Prašyte prašosi praplėsti diskusiją ir svarstyti muziką kaip kolektyvinio diskurso sudėtinę dalį. Atsakysiu gal vėliau, nes be visa ko, esu asocialus daugiavaikis tėvas
    Kaip ELP pjausto instrumentus gali pažiūrėti čia:
    http://www.youtube.com/watch?v=xggFzkyd288
    Manau, kad šiandien išsidavei. Muzika tai „bendravimas su dievais”. O kai kaimo mokyklos muzikos mokytojas mokiną vaiką groti akordeonu, čia su dievais ar ne?

    Apskirtai, leisiu dar sau truputį paskrosti tave. Susiklosto vaizdas, kad tavo propaguojama muzika yra santūrus struktūruotas patosas, suvaržytos, tačiau labai stiprios emocijos, tvarka. Prisiminus Nyčės vartojamas apoloniškumo ir dioniziškumo koncepcijas, aiškiai matosi, kad esi Apolono sekėjas. Viskas kas ateina iš Dionizo yra arba „seilėjimasis” arba „nusigrojimas” ir panašiai. Prisimini kas atsitiko Pentėjui nenorėjusiam paklusti Dionizui? Nebijai?

    Tipe,
    Dėl tos nuotraukos nesiginčysiu, nes aš juk nefotografas ir kitiems geriau matosi. Danisevičius nėra mano draugas. Aš jo nepažįstu. Kartą jis fotografavo vieną mano PR projektą, bet aš tada nelindau prie jo su garbinimais.
    Kur yra ta galerija, nežinau.

24. 214.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:14 pm

    

    Čia žmogus jau pavojingai arti dievų: http://www.youtube.com/watch?v=QHFK1yKfiGo O dievai pavydūs…

25. 215.

    Auksinis kardas rugsėjo 5th, 2009, 9:17 pm

    

    Na va, likę pievoje kazlėkai nebeišlaukė – viena savaitė grybų pasaulyje pakeičia viską. Bet ir su vienu šiandien surinktu kibiru bus ką nuveikti.

    Trumpai pribaigsiu „kontorų piliečių” bylą: jie buvo paminėti tik duotojo produkto pagrindinių vartotojų kontekste (atpasakojau sužinotus duomenis apie tai, kuriais pasitikiu ir dėl savo sukauptų patvirtinimų), su užuojauta tokioms produkto vartojimo aplinkybėms ir tokiems produktams. Tiesiog, nelinkiu niekam, štai ir viskas – geriausia, ką galiu padaryti, įspirti tokiam vartojimui, ką sąžiningai ir padariau. Jokio elitiškumo, jokio pasikėlimo prieš bet kokį darbą dirbantį kitą žmogų. Bet su pasipriešinimu smegenų trumpinimo reiškiniams, kalbant apie kūrybą. Nes, kaip puikiai nubyrėjo iš po Maro plunksnos:

    „kūryba pati savaime yra naujo kūrimas. VISADA, Valentinai. Nesvarbu, ar kūrėjas yra sintagminis, ar paradigminis, jei jis kūrėjas, jis sukurs SAVO Muziką”.

    Čia savo akcentus ir norėsiu palikti darkart: kūryba skirta kažkam žmonėse žadinti, skirta atspindžiams juose įskelti, tegul kartais vien vietai užpildyti, bet ir tokio poreikio kuklumui turi būti geras pateisinimas. Jei, kalbant apie mėgstamiausius dalykus, minimi užpildai – kas gi čia gero? Taip, kūryba gali būti vystoma horizontaliai: technikos tobulinimo lygmenyje, vien gausinimu (pvz. įsteigti dar vieną chorą), jei konceptualūs reikalai neturi progos atsiverti ir pastūmėti laipteliu aukštyn.

    Maža to, išraiškų raidos pasekoje dažnai jau yra pasiekti savęs, kaip formos, naikinimo atvejai, įvykę kraštutinumų eksperimentai, o tai jų vystymuisi nupaišė pasiektas ribas, tam tikrus galimybių rėmus.

    Visgi, kūrybos darbo pagrindinis uždavinys išlieka sujaudinti žmogų: per kūrėjo išraiškos priemonėmis įkūnytą idėją, pastangą, kuri gali būti veiksminga ir kitam žmogui. Vertėtų aiškiai atskirti tuos poveikius, kurių tikslas paveikti bet kaip, kad tik veikiamasis pasidalintų piniginės turiniu, pavyzdžiai minėti teisingi. Tuomet lieka tie, kas skirtingų žanrų baruose darbuojasi pirmiausiai dėl idėjų – kurios jų nėra grafomaniškos, yra subrandintos pakankamai, ir vertos sekti bei būti atrandamos. Ir ne paslaptis, kad iš tokios kūrybos, kaip taisyklė, riebiai negyvenama. Bet pasitaiko visko. Su gera vadyba ar sėkme.

    Bet pirminis lieka kūrybos vektorius: pasiekti tai, ką pasiekti sunku, betgi tame siekyje yra prasmė. Kuri atiteks auditorijai.

26. 216.

    Fredis* rugsėjo 5th, 2009, 9:17 pm

    

    man tai tobulas kūrinys nuo pirmos sekundės…

27. 217.

    Auksinis kardas rugsėjo 5th, 2009, 9:23 pm

    

    Coltrane’o visaapimamumas išties panašus į Bruknerio ar Bacho, ar Getės ar Joyce’o ar Šekspyro. Todėl jis ir yra neginčytinas kolosas. (Ir nekasdieniam naudojimui

28. 218.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:45 pm

    

    <<O kai kaimo mokyklos muzikos mokytojas mokiną vaiką groti akordeonu, čia su dievais ar ne?<< Oi, priklauso nuo santykio, mokytojo su muzika, mokinio su muzika, mokytojo su mokiniu. Gali būti ir su dievais. Primityviausia (paprastumo prasme, ne kokybės) muzika gali būti bendravimas su dievais. Na, pvz., tas Morrisonas, kur aukščiau įdėjau – ar ten struktūra? Čia antra dalis: http://www.youtube.com/watch?v=Z7ZucE_olEs (dar baisesnė). Naikinti gali ir forma, ir chaosas. Priklauso nuo kiekių.

    Šiaip net nežinau. Aš tikrai turiu polinkį į formą, tą jau seniai pastebėjau. Brucknerio 5 simfonijos finalas nežinau keliaguba fuga + sonatinė forma (jaučiu ją, nors neturiu absoliučiai jokio muzikinio išislavinimo). Jame mane tas kabina. Bet formos sunaikinimas mane žavi taip pat (ne tik Morrisonas – „Dangun žengimas” yra turbūt tobulas to pavyzdys. Galbūt būtent dėl to, kad mėgstu formą.
    Beje, turiu pastebėti, tas ELP visai nieko (aš turėjau omeny dabartinį kažkokį juokdarį skandalistą, lyg metalistą, neprisimenu pavardės).
    Ne, turbūt vis tik nesi teisus dėl suvaržyto patoso. Tiksliau, esi teisus iš dalies. Neteisus, nes man patinka ir visiškas free. Teisus, nes daug lengviau išgauti emociją, pvz., bet kaip daužant būgnus, grojant klasterius [čia supaprastinau] negu tą patį pasiekti griežtos formos pagalba. Kai daužomas būgnas, energija tiesiog išliejama, kai viskas daroma pagal formą, veikia ir energija, ir forma, kuri autonomiškai kuria dar savo energiją. Taip energijos gaunasi daugiau. Painiai aš čia, bet gal suprasi.
    Dėl Pentėjo. Žiuriu į Morrisoną, Mercury ir matau Bakcho garbintojų likimą. Dievai žiaurūs ir negailestingi. Viskam reikia saiko.
    Be to, nesu didelis Nyčės (dar vienas formos nemėgęs) sekėjas. Jis buvo genialus mąstytojas ir daug ką pamatė kaip Sibilė.
    O muzikoje energija ir laisvė yra bet kokioje, ar ji turėtų griežtą formą, ar neturėtų jos. Forma – tik tam tikras apvalkalas tai energijai, dvasiai ar kaip bepavadinsi, tik priemonė. Todėl galutinis rezultatas yra toks pat ir Coltrene „Dangun žengimo” ir Brucknerio simfonijos ir Morrisono paklausius – pokalbis su dievais.

29. 219.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 9:51 pm

    

    Fredi, turėjau omeny „stilistinį” panašumą nuo 2 min. su Coltrane – laisvą improvizaciją. Kūrinys vientisas ir tikrai labai geras visas.

    Karde, tikrai, kasdien tokio tikrai nepavartosi. Brucknerio nesiklausiau jau kelias savaites. Bet kartais jis ateina mintysna.

30. 220.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 10:07 pm

    

    Dar, Valentinai, apie formą.
    Paklausyk šitos ištraukos (Wandas jį vadino „trečiaisiais vartais”, aš – trečiuoju stulpu) iš Brucknerio 9-osios trečiosios dalies, tik minutė suvirš: http://www.youtube.com/watch?v=SL1cudMMUvI
    Ar neatrodo, kad čia naikinama forma, netgi muzika naikina pati save, gerąja prasme?

31. 221.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 10:15 pm

    

    Bet iš tiesų viskas nėra taip blogai: http://www.youtube.com/watch?v=0pan8570va8&feature=related visas to paties paskutinis trečdalis

32. 222.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 10:52 pm

    

    Ligita, kaip tokios mokslingos diskusijos Tau ? Ar įdomu?

33. 223.

    Maras rugsėjo 5th, 2009, 11:56 pm

    

    Beje, Valentinai, gali būti teisus dėl energijos. Man seiliojimasis nepatinka jokiuose stiliuose, klasikoje taip pat. Turbūt todėl, kad man svarbi kūrinyje esanti energija. Energijos gali būti daug ir ramiame, iš pirmo žvilgsnio sentimentaliame kūrinyje (aš tai vadinu kūrinio „įtampa”), kaip Schuberto ružytėje, į kurią nuorodą buvau įdėjęs. Tačiau didžiojoje dalyje lėtų kūrinių tėra tik sentimentalumas, mergaičių populiarumo vaikymasis. Manau, todėl, kad daug sunkiau sukurti lėtą dalyką, kuris turėtų įtampos, energijos, nei greitą (greitas užveda pats savaime). Beje, tai susiję su forma – įtampa lėtame rodo, kad forma yra tik indas, į kurį supiltas įvairios kokybės turinys – juk tai tarsi prieštaringi dalykai, lėtas ir energija.
    Kita vertus, gali būti, kad tai tik mano skonis toks ir aš neskiriu seiliojimosi nuo gero kūrinio. Bet kai kurie lėti vis tik man patinka…

34. 224.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 12:01 am

    

    Va dar vienas neblogas Schuberto Heidenröslein atlikimas: http://www.youtube.com/watch?v=DvX9K2lmN3o&feature=related (Hermann Prey). Šiaip labai lengva nusaldinti arba atlikti netinkamai, todėl gerų atlikimų nedaug. Vis tik Bostridge man patinka labiau: http://www.youtube.com/watch?v=jOH1_c7j9SI&feature=related Kai Dievas šypsosi…

35. 225.

    Ligita rugsėjo 6th, 2009, 12:07 am

    

    Marai, be abejo, įdomu. Skaitau intensyviai ir mano galvos turinys didėja Jau mąstau kaip čia gudriau sukombinavus. Dėl kaimynų: „Jei jie nesisveikina, tai kodėl aš turėčiau.” – labai netinkamas požiūris. Kas nustatė, kad štai pirmi turi sveikintis jie, o ne tu? Nors, aišku, kitas reikalas, jei tu sveikinais sveikinais net iškepęs, o jie į tave pažiūrėdavo kaip į kvailelį ir nukiūtindavo savais keliais. Tai tada suprantu, ilgainiui galėjo „užknisti”.

    Tipai, šita mintis nuskambėjo šiek tiek paviršutiniškai: „Dėl Zvonkės. Jei ji žmogui patinka, tai galite kuolą ant galvos tašyti, Urmana žavėtis nepradės.” Pavyzdžiui, aš manau, kad žmogaus klausymosi įgūdžiai keičiasi. Tuo pačiu gali kisti ir mėgstami atlikėjai. Liudiju iš gyvenimiškos patirties, nes į kai kuriuos savo ankstyvos paauglystės dievukus dabar nė pažiūrėti negaliu. O tuomet atrodė, jog garbinsiu per amžius. Ir brolis tą patį neseniai sakė.

    Beje, Fredi, taip išeina, kad aš tavo viena geriausių draugių, nes prisimenu kaip per maniškį gimtadienį šitą The Doors „Touch Me” įdėjai į komentarų skiltį B)

36. 226.

    TipasK rugsėjo 6th, 2009, 12:29 am

    

    Gerbiama Ligita,
    tai mes abu apie tą patį: štai net į „savo ankstyvos paauglystės dievukus dabar nė pažiūrėti” negalite. Tai aš tą ir turiu galvoje. Tuos dalykus atradau kiek anksčiau nei Jūs ir tiek. Net ginčytis ar diskutuoti čia nėra apie ką.

37. 227.

    Ligita rugsėjo 6th, 2009, 12:37 am

    

    Jau koks įniršęs. Galim nesiginčyti ir nediskutuoti. Sėdėkim ramiai. Nejudėkim. Kvėpavimas tolygus. Tik…

38. 228.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 12:45 am

    

    Na, nesu aš mandagus, ką jau padarysi. Kai buvo rašyta apie moterų praleidimą pro duris – kartais praleidžiu, duris palaikau, kartais – ne. Priklauso nuo nuotaikos, skubėjimo, atstumo, už kurio moteris/mergina eina . Aš gi rašiau – asocialus. O sveikintis turi pradėti tie, kurie atsikėlė – mane to pirmam kurse išmokino .

39. 229.

    Ligita rugsėjo 6th, 2009, 1:05 am

    

    Su žodžiu „išmokino” man kai ką priminei – turiu tokį raštą, kuriuo buvo patvirtintas mano atsikėlimas į bendrabutį! Galėsiu įmesti kada, pamatys visi kaip su senbuviais reikia elgtis Iš tikrųjų ten toks humoristiškas stiliukas.

40. 230.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 1:06 am

    

    Beje, kaip „Žengimas dangun”. Paklausei?

41. 231.

    Musė rugsėjo 6th, 2009, 1:07 am

    

    Ligita, dėkui už Amy Winehouse „Love is a losing game”, man tai viena gražiausių dainų apskritai. Ir žodžiai užkabina. O pati Amy yra tikra asmenybė, tragiška ir maištaujanti asmenybė, man kažkuo primenanti Jimmą Morrisoną, tokia „self-destructive”. Kiekvienoje jos dainoje, net ir pačioje linksmiausioje, persismelkia liūdesys, nesaugumas, nepritapimas. Man ji labai labai.

    http://www.youtube.com/watch?v=WbVp09E1LRg

42. 232.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 1:20 am

    

    Tikrai, Muse, kažkas yra toje dainoje kur įdėjai.

43. 233.

    Musė rugsėjo 6th, 2009, 9:49 am

    

    Ramiam sekmadienio rytui – man kažkaip gražiai dera šie du balsai:

    http://www.youtube.com/watch?v=WoswNnsaECM

44. 234.

    Ligita rugsėjo 6th, 2009, 5:59 pm

    

    Muse, pagaliau kam nors patiko ir tai ką aš įdėjau! Amy Winehouse dainos mane irgi itin traukia.

    Marai, neklausiau. Vakare klausysiu. Kaimynus kraupinsiu

    Valentinai… Tu kaip fotografas pakomentuok šias nuotraukas – http://www.liutkus.eu/naktinio-vilniaus-spalvos/305 Kažkodėl man jos per daug paauksuotos. O tau? Beje, ar čia su trikoju taip pavyksta?

45. 235.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 6:23 pm

    

    Ligita, tik ne prieš miegą! Neužmigsi. Bent jau mane įkrovė tai baisingai .

46. 236.

    Ligita rugsėjo 6th, 2009, 6:26 pm

    

    Net užmigt negalėjai? ) Na, gerai, pabandysiu atsižvelgt į patarimą.

47. 237.

    Maras rugsėjo 6th, 2009, 6:29 pm

    

    Aš dabar ir šiaip itin jautrios būsenos (kai rašysi bakalaurinį, suprasi ). Bet energijos tai didžiulis kiekis. Ne veltui gi „Dangun žengimas”.
    Beje, pasirodo, kaip ir spėjau, Coltrane buvo giliai tikintis. Va iš kur man jo sąsajos su Bruckneriu – toks pat jausmas.

48. 238.

    Fredis* rugsėjo 6th, 2009, 7:27 pm

    

    Valentinai, savo raštais pritrenkei teigdamas, jog Mikutavičius yra progresyvus, naujovių ieškantis menininkas. Pastebėjai, kad po kelių-keliolikos Maro „įkėlimų” dabar žmonės bijo net pyptelti ir Ligita jau nesididžiuoja Mika ir net teigė, kad jos muzikinis skonis po truputį lavėja ir ji jau ne tokia…

49. 239.

    Valentinas rugsėjo 6th, 2009, 8:14 pm

    

    Fredi, neteigiau, kad Mikutavičius progresyvus naujovių ieškantis meninikas. Tik teigiau, kad jo paprastos bliuzroko stiliaus dainelės suvirpina ir rezonuoja su tam tikromis mūsų kartos ofiso žiurkyčių stygelėmis. Tačiau neplanuoju daugiau rautis dėl jo plaukus, tegul jis daro tai pats.
    Man atrodo aš iššifravau Maro paslaptį. Jis pripažįsta tik tokią muziką, kuri kalbasi su dievais. Deja, dievų greičiausiai nėra. Mika ir visi kiti kuriuos bijo Ligita dėti, tas pats Mikutavičius kalbasi su žmonėmis.
    Tai patvirtina ir kelis kartus pakartotas Maro teiginys, kad jis asocialus. Greičiausiai tai nereiškia, kad jis bomžas rausiantis šiukšlių dėžes ir laikantis landynę. Greičiausiai tai reiškia, kad jis sunkiai pritampa prie paviršutiniškų visuomenės normų ir linkęs laikytis nuošalyje. Tačiau aš nemanau, kad Maras yra Bob Geldofo herojus, kurį tu įkėlei, nes pastarasis kovojo su milžiniškais prieštaravimais iškylusiais jo psichikoje ir aplinkinėje visuomenėje. Tuo tarpu man atrodo, kad Maras yra viduje stiprus ir radęs visus atsakymus, bent jau šiame gyvenimo etape.
    Marai, Dievas mirė, kaip pastebėjo Nyčė. Leisk mums čia mėgautis muzika, gimusia iš kraujo, prakaito, adrenalino, alaus, vyno ir spermos mišinio

50. 240.

    Valentinas rugsėjo 6th, 2009, 8:21 pm

    

    Ligita,
    Normalios naktinės foto. Tas paauksavimas man atrodo kilęs dėl dviejų dalykų: baltos spalvos balansas pasirinktas toks, kuris šiltina spalvas. Pasirinktas pakankamai didelis išlaikymas, t.y. daug šviesos pakliuvo į kadrą. Dėl to, mano kuklia nuomone, buvo prarastas kai kurios galimybės išgauti įdomesnių šviesos konfigūracijų. Pati įdomiausia vieta iš nuotraukų man yra skulptūros ant katedros. Apšviestos iš vienos pusės ir tamsa kitoje.
    Visa tai daroma su trikoju. Nusipirk trikojį ir eksperimentuok