Ligi Dangaus

… Fredis*!!! Visą praėjusią savaitę galėjote balsuoti už savo mėgstamiausią komentatorių šiame tinklaraštyje. Iš pat pradžių pirmavo Fredis*. Ji atkakliai vijosi komentatorė Musė, tačiau nepasivijo.

Rinkimus reikėtų skelbti negaliojančiais, nes pritrūko balsų, bet, manau, būtų neteisinga balsavusiųjų atžvilgiu. Tad…

Oficialiai skelbiu – „Super Komentatoriumi 2009“ tapo komentatorius Fredis*. Jam atitenka visi laurai, jūsų susižavėjimo šūksniai bei prizai (apie juos vėliau).

Pirmos trys vietos yra šios:

I vieta – Fredis* (11 balsų)

II vieta – Musė (6 balsai)

III vieta – Artūras (3 balsai)

Kitus balsus paviešinsiu (jei jų dar šone nematote), kai brolis grįš iš mokyklos.

Šiam kartui tiek. Tikiuos bus papildymas…

Na kur jūsų sveikinimai šių metų nugalėtojui?!;)

PAPILDYMAS. Nugalėtojas prisiprašė Vytauto Kernagio dainos „Kancaras“ (Žemutinių Pilių Šventės)

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.centralschoolofballet.co.uk

„Lūšnynų milijonierius“. Iš tokio pavadinimo galima būtų tikėtis saldaus meksikietiško serialo ar neįtikėtinos sėkmės istorijos, tačiau… Yra kitaip. Taip, šis filmas parodo vieno vaikino sėkmę, bet visiškai ne taip, kaip įprasta: jis buvo skurdžiumi iš valkatų rajono ir staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, tapo milijonieriumi. Ne. Čia parodoma kokia viso to kaina.

Džamalas su šeima gyvena ypač skurdžiai. Varguolių rajone, Indijoje. Vaizduojama kaip vaikai žengia per gyvenimą. Patys vieni, nes pagrindinis herojus dėl religinių skirtumų įvykusio išpuolio dar vaikystėje netenka mamos. Su broliu bėga. Slepiasi. Šalimais stovi mergaitė… Nedrąsiai mindžikuoja lietuje. Berniuko brolis jos nekviečia, tačiau pakviečia pats Džamalas. Jos vardas Latika. Likimas juodu suvedė ne tam, kad išskirtų.

Bet kasdienybė žiauri.

Šiame kino filme praeities įvykiai pasakojami herojui televizijos žaidime bandant laimėti milijonus rupijų. Keisčiausia, kad kiekvienas skaudžiausias įvykis atneša vis didesnę sumą pinigų, nes… aštuoniolikmetis vaikinas atsakymus gauna iš jų, iš tų akimirkų, kuriomis Dievas juokėsi. Neleido atsikvėpti. Motinos žūtis, amžinas klausimas dėl maisto ir pastogės, brolio išdavystė, brangios draugės pagrobimas – begalė patirčių, kurios bet kurį žmogų seniai būtų palaužę, bet tik ne Džamalą. Kai laidos vedėjas salėje kursto aistras, vaikinas nejučiomis jam tarsteli: „Tu jaudiniesi?“ Be galo ironiška, kai lošiantysis to teiraujasi.

Ir… Paskutinis klausimas vertas 20 milijonų rupijų. Pagrindinis herojus atsakymo nežino. Renkasi likusią pagalbą: skambutį draugui. Tikėjosi, jog atsilieps brolis. Keli užtęsti signalai… Nedaug trūksta, kad pagalba būtų išeikvota veltui, bet… po kelių sekundėlių telefone pasigirsta jos balsas. Latikos.

„Lūšnynų milijonierius“ – kino filmas, kurį verta pažiūrėti kiekvienam. Patikėkit manim, po jo minčių turėsit dar ilgai. Pačių įvairiausių. Gal net pagausit save galvojančius: „O jei tas skausmas, netektys ir neteisybė tėra laikina stotelė?“

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ką žmonės veikia naktimis tarp 00:00 h ir 6:00 h ryto? Miega, šėlsta naktiniuose klubuose, stirkso prie kompiuterio ekrano? Nė velnio, jie perka. Vakar (o gal reiktų sakyti šiandien) apie 01:00 h įsijungiau internetinį puslapį http://www.blake.lt ir radau štai tokius šūkius: „Salia Akropolio kamsciai didesni nei pries Kaledas. Baisu net pagalvoti kas Maximos viduje dedasi sianakt.“, „00:00 h Bring it on ‘Maxima’! Let the Akropolis party started!“, „Laukiam video reportažo iš „Akropolio“ DDD“. Galvoju: „Hm, kas čia vyksta? Visi rašo lyg būtų šis tas gigantiško“. Įeinu jo didenybėn google’an ir… Viskas tapo aišku – kai kam Akropoliofobija, o kai kas tiesiog meistriškai pasinaudojo tais, kuriems tos ligos nerasta.

Skaitykit patys: „…„Maxima“ parduotuvė po vidurnakčio visas ne maisto prekes pardavinėjo su 40 proc. nuolaida“ (http://www.delfi.lt)

Ech, gerai, kad ten manęs ir nebuvo. Nemėgstu tokių žvėriškų spūsčių prekybos centruose, be to, tuose, kurie yra Akropolyje. Ir apskritai… Ar galima logiškai mąstyti ir išsirinkti tai, ko tau tikrai reikia, kai iš visų pusių alasas, aplink išmėtytos prekės ir dar žinai, kad n laiko prastovėsi eilėje? O dar, gink Dieve, netilpsi į laiko limitą… Chaosų chaosas. Tiesiog nešvaru.

Įdedu jums vieną video iš youtube’ės… Pasigrožėkim masiniu pasiutimu;)

Vakar vakare išlindau po poilsiaujantį Vilnių pasižvalgyti. Kažkodėl nei autobusu, nei troleibusu važiuoti nenorėjau, tad iki miesto centro ėjau pėsčiomis. Tiesą sakant, jis ne taip ir toli nuo mano namų.

Žodžiu, pėdinu, M-1 radijas ausyse groja. Galvoju, pažiūrėsiu kaip atrodo tie lygiadieniui paminėti skirti aukurai netoliese Gedimino kalno (ant paties kalno neužkopiau, nes arba aš akla, arba priėjimas buvo neįmanomas). Hm… Įdomu, šviesu… Ant Neries krantinės mieliausiai atrodė, nes vieta gana netikėta. O šiaip… Pasijutau nejaukiai. Nežinau kodėl… Gal norėjau, kad Vilnius bent trumpam taptų Utena ir kad šalia būtų brolis ir mama? Melancholija užpuolė. Ech, nejaugi tos žvakės kaltos? Gal…

Šiaip ar taip, ilgai nebeužsibuvau. Palikau Gedimino kalno papėdę, Katedrą ir patraukiau atgal… Gedimino prospektu. Jokio vaikino Gedimino pakeliui nesutikau, o man ir nereikėjo. Ėjo nepažįstamų žmonių būriai, klegetavo. Praėjau pro šalį kaip niekur nieko. Muzika vis dar groja… Tik jau kitas dainas… Tokias tinkančias šokiams. Nedaug trūko, kad būčiau į kokį klubą įlindusi. Deja, apsičiupinėjau ševeliūrą, pamąsčiau apie netobulą makiažą ir ketinimai šėlti baigėsi taip dorai nė neprasidėję.

Namai. Arbata. Katytė Perla. Ir mintys, mintys, mintys. Man kažko reikia. Gal bokso kriaušės? Padaužyčiau riebiai ją n kartų ir viskas praeitų. Tinginystės, galvažudžiai ir šokantys pamišėliai.

Šaltiniai: nuotrauka – http://loolooclub.files.wordpress.com/2007/06/monkey2.jpg

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Hei hei, tinginiai! Gi sakiau: būsit neaktyvūs, rinkimai neteks galios. Taip, lyderis jau yra, bet… Mažokai balsų. Jūsų apsilanko tikrai daugiau nei yra balsuojančiųjų. Tad… Suskubkit balsuoti, kol nevėlu – jei bent šiek tiek paskaitote ne tik mano įrašus, bet ir skaitytojų komentarus, tai padaryti nėra taip sudėtinga. Judam judam!!! Tik vienas vienintelis SPŪST.

Šito įrašo autoriui sakiau: tu tik parašyk straipsnelį, aš paskaitysiu ir, jei patiks, įdėsiu. Man patiko. Tad didžiuodamasi dedu pirmąjį laišką žmogaus, kuris nė neketina pasiduoti. Taip, laišką. Sau pačiam ir kartu mums visiems.

P.S. Autoriaus pseudonimas tebūnie Kavinukas;)

><     ><     ><

„Pamenu gerai tą rytą, tą rytą, kai vos tik nubudęs supratau, jog pavargau. Ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Pavargau gyventi. Turbūt žmogus su negalia manęs ir nesuprastų, bet taip buvo. Nieko nebenorėjau daryti. Keltis, valgyti, eiti… Tą dieną negalėjau nieko galvoti. Ir daryti. Mintys tiesiog rijo mano energiją. Galiausiai tarsi įjungta lemputė kambaryje blykstelėjo mintis: tai kur gi ta gyvenimo prasmė?

Nuo šio klausimo ir prasidėjo mano gyvenimo šokis…

Buvo nedrąsu, labai nedrąsu, kai tave aplanko mintis, kuri anksčiau, tikėjau, aplanko tik tuos, kurie gyvenime nieko nenuveikia… O aš juk baigiau studijas. Ir dirbau tą ką noriu. Ir mąsčiau taip kaip noriu. Ir, rodos, viskas buvo paruošta būti suaugusiu žmogumi…

Pasinėriau į didžių žmonių subrandintų gilių minčių analizę. Tai buvo tarsi tabletės nuo galvos skausmo. Bet tik trumpam… Ir kai dar kartą įvyko akistata su klausimu „kur gi slypi ta gyvenimo prasmė“, suvokiau kad tabletės nebepadės…

Galėjau nieko nedaryti, tiesiog kentėti, bet ar ilgam? Norint kovoti, ginklus reikia tvirtai rankose laikyti, o aš net pažvelgti į juos negalėjau… Nejaugi gyvenimas toks ir yra, kokį aš jį mačiau… Šalta, tamsu, visur tykančios nesėkmės ir nelaimės, duonos kąsnio pavydintys aplinkiniai…

Niekad nesupratau tų, kurie mėgo pabūti vieni. Dieną, dvi… Niekad nesupratau ką jie veikia tyliai tūnodami, bet aš pradėjau apie tai svajoti. Tiesiog šiek tiek vienatvės, kad padėčiau sau nuryti optimizmo piliulę.“

Ir tiesiog… Šiaip… Andrius Mamontovas – Kai tu atversi man duris