Ligi Dangaus

Sveiki, lankytojai! Tie, kurie atidžiai sekate mano tinklaraščio pokyčius ir pan. dalykus, turėjote pastebėti, kad prieš kelias dienas, t.y. Kovo 7-ąją, gimė naujutėlė skiltis „Senas blogas narcizas, arba kaip komentatoriai Fredis* ir Musė demaskuoja Račą“. Deja… Gyvavo neilgai… Tiksliau gyvuoja iki šiol ir, matyt, dar ilgai gyvuos ateityje, bet kitokiu pavadinimu. Jis išliks toks pat šmaikštus kaip ir buvo, tačiau negatyvumo žymiai mažiau: „Atjaunėjęs narcizas, arba komentatoriai Fredis* ir Musė kviečia draugauti (Artūrai, šypt;))“.

Kodėl? Šiandien el.paštu Fredis* man pasiūlė esamą pavadinimą keisti tokiu: „Draugų pokalbiai, prisijunkite vis, drąsiau“. Pamaniau – idėja draugauti gal ir gera, bet… Trūksta šarmo. Tad palikau labai panašų į anksčiau buvusį, tik kai ką pakeisdama.

Pavadinimas pakeistas, vadinasi į skyrelį landžioti galės ne tik Artūro Račo nuskriaustieji…

Šypsomės, ponaičiai.

Nežinau kaip jūs, bet aš sergu baisia liga. Ji vadinasi akropoliofobija. Tikrai tikrai, nemeluoju. Mane maniakiškai stumia nuo prekybos ir pramogų sostinės „Akropolio“. Negaliu nė padoriai džinsų nusipirkti.

Tarkim vakar į jį specialiai važiavau vien dėl to, kad jau iš anksčiau žinojau ten esant patogiai įrengtą „Baltų lankų“ knygyną – jame yra sofučių su pagalvėlėm, kėdžių. Kaip suprantu, lankytojams. Taigi… Beveik pusvalandis baladojimosi autobuse ar troleibuse (patikėkit, neprisimenu) ir aš reikiamoj vietoj.

Per daug nesidairydama išlipu. Nors negalima, perbėgu gatvę. Lendu tuo tamsiu koridorium. Žodžiu, toliau nereikšmingos smulkmenos ir…

Aš jau knygyne. Mhm, tikras rojus! Kvepia, pūpso naujutėlių knygų kalnai. Viduj visvien pajuntu šį tą negero, bet norimą knygą randu ir lipu laiptais, nes kiek žinau viršuje yra minkštesnių vietų. Kągi… Atsisėdu… Pradedu skaityt (knygos nenorėjau pirkt). Ramu, komfortiška, niekas į mano idilę nesikėsina. Tik… Pasikėsinau aš pati! Susivokiau, kad sėdžiu ne kur kitur, o „Akropolyje“!! Pasidarė negera, susisuko galva. Prieš kelias minutes nė negirdėjau muzikos, tik štai ji ėmė ir išlindo. Gana įkyriai, erzinančiai. Nepatiko. Ką padariau? Čiupau knygą ir marš prie kasos. Nenoriu čia daugiau būti. Bėgsiu. Susimoku ir nešdinuos. Žmonių daug, visi zuja aplink, kažko ieško. Fui, dingstu kuo greičiau.

Oro oro! Uf, aš jau lauke. Gera, gaivu.

Gal man iš tiesų agorafobija? (vietų, kur daug žmonių, baimė) O gal aeroakrofobija? (atvirų, aukštų vietų baimė)

Nežinau, dar kaip reikiant neišsityriau. Tiesa, berašydama šį straipsnelį atradau puslapį, kuriame pateikta daug visokių baimių - http://brain.blogas.lt/59101/. Kai turėsiu laiko, išsiaiškinsiu kas aš per padangių paukštis.

Kolkas einu netyčia parsineštos (nusipirktos) knygos skaityti. Iš jos planuoju šiokį tokį eksperimentą atlikti. Manau, gana greitai sužinosit kokį.

Ech, namie jaukiau. Jokia akropolių ir kitokių zomzopolių erdvė neatstos tos tikros šilumos. Kad ir kaip prekybininkai stengtųsi įteigti, kad ten jauku. Patikėkit, nė kiek.

Šaltiniai: nuotrauka – http://2.bp.blogspot.com

Pastebėjau, kad balsavimas „Ar bijai sunkmečio?“, įdėtas po „Ko tikiesi iš pavasario?“, liko neaptartas. Taigi, taisau klaidą. Rezultatai tokie:

50% balsavusiųjų pasirinko – Mano galvoj sąmyšis, tad nenervink

25% – Jei pasispausim, pasiveršim, vienas kitą apsikabinsim, tai išgyvensim visokius badmečius, sunkmečius ir kitokias erzalynes

13% – Aš nė velnio nebijau

13% – Bijau… Kinkos dreba

0% – O kas tas sunkmetis?!

0% – Esu nusiteikęs (-usi) pozityviai, nes turiu detalų gelbėjimosi planą

Pasvarstymai: galima daryti tokią išvadą – šiame tinklaraštyje lankosi 38% sunkmečio pernelyg nesibaiminančių žmonių. Kodėl? Manau, kad tiek variantas „Jei pasispausim, pasiveršim, vienas kitą apsikabinsim, tai išgyvensim visokius badmečius, sunkmečius ir kitokias erzalynes“, tiek – „Aš nė velnio nebijau“ rodo gana optimistišką požiūrį šiuo atžvilgiu. Tačiau… Kas mane neramina ir verčia šį įrašą rašyti ypač atsargiai… 50% lankytojų pasirinko variantą „Mano galvoj sąmyšis, tad nenervink“. Nieko nuostabaus, kad žmonės sutrikę. Šitokia nesąmonių gausa (nevardinsiu, patys žinot) užtvindė mūsų namus, jog neįmanoma likti visai abejingu. Visgi džiugu, kad 50% ir 38% nedaug skiriasi, vadinasi situacija pataisoma. Įsibaiminusių tik 13%. Hei, dar neviskas prarasta! Tiesiog neklampokim po liūdnos nuotaikos brūzgynus ir bus gerai. Pašėlusiai gerai.

Ką daryt, kai sunkmečiu lieki be darbo? Spjaudytis? Muštis? Keikt visą pasaulį? Nė velnio, susipažinkit – prieš jus labai laiminga nesuvaržytoji (tyčia nesakysiu to žodžio prasidedančio „be…“).

Aiškiai jutau, kad šv. Velykų ar savo gimtadienio senajame darbe nesutiksiu. Hm, kaip gyvensiu toliau? Paprastai ir užtikrintai. Lakstysiu per balas, vykdysiu savo pakvaišusias idėjas, studijuosiu, ieškosiu naujo darbo, užsiimsiu kita veikla ir t.t. ir pan.

P. S. Galiu garantuoti, jog buvęs darbdavys šio įrašo neskaito.

P.P.S. Dar šiek tiek ir jau turėsiu keisti skiltį „Apie mane“.

Daugiau nieko nesakysiu, einu šokti… Kas su manim?

Mano dabartinė nuotaika – Mika „Love Today“

Go Mika!

index.cfm?fuseaction=vids.individual&videoid=7282268

Šaltiniai: nuotrauka - http://www.prelovac.com

Vyrai, sukluskit… Rudenį jūsų laukia didžiulė šventė. Pirmąjį lapkričio šeštadienį švenčiama Tarptautinė Vyrų diena.

O kolkas švenčiam mes, moterys. Hei, bendražygės, nosis aukštyn!

Jeigu iš tiesų, dar nė sykio gyvenime nešvenčiau Kovo 8-osios. Kokia aš bloga ir nepareiginga. O ką gi man daryt… Jau ir taip ne kartą sulaukiau palyginimų, kad esu kaip vyras.  Nežinau ar dėl išvaizdos, ar dėl charakterio. Velniop svarstymus, šiandien aš moteris.

Gvazdikų, rožių ar tulpių negausiu (o gal?), tačiau pasidarysiu makiažą ir važiuodama troleibusu koketiškai šypsosiuos. Hm, gal sutiksiu tą vienintelį, kuris man kris po kojomis? Gerai gerai, juokauju. Svarbu visi kultūringai nuvažiuosim iki reikiamos vietos ir puiku.

Tiesa, iš pašalinių ir artimųjų esu girdėjusi kalbų, kad vyrams daugiau leidžiama. Jie naktiniame klube gali siaust lyg pamišėliai ir visvien neatrodys taip kvailai, kaip lygiai tą patį darydama moteris. Gi moteris turi būti tvarkingai susišukavusi, nesidarkyti. Gali darkytis, bet nuomonės sulauks ne kokios. O štai vyrą gali net ir pagirti: „Koks tu kietas! Gerai pavarei.“

Dar iš vieno žmogaus, kurio labai nemyliu, sulaukiau tokio pareiškimo – vyrai viską gali gyvenime pasiekt talentu, o moterys ne. Jos turi susidėt su turtingu vyru. Nėra jokios kitos galimybės. Nei pastumsi, nei patrauksi. Brr, nekenčiu, kai šitaip kalbama – nepaliekant pasirinkimo laisvės.

Nors gal… Beprotiškai noriu sutaikyti Artūrą su Fredžiu ir niekaip nesiseka (įsivaizduoju mielą viziją – eina petis į petį draugiškai pasitrankydami ir didvyriškai šneka: „O brol…“, „O taip, brol…“). Sakytum užkirsti visi keliai. Nemėgstu užkirstų kelių. Nemėgstu.  NE-MĖG-STU. Kodėl pasaulis negali būt įvairiaspalvis kaip šypseną kelianti vaivorykštė? Kodėl negali būt… Margas? Draugiškas? Vieningas? Kodėl visi staiga užmiršo, kad net ir juodas simbolis turi baltos spalvos? (http://ligita.xz.lt/?p=65)

Ech, ir vėl nuklydau į lankas… O tenorėjau kukliai pasisakyt, kad šiandien Tarptautinė Moters diena.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.shoeuser.com

Galvojau, kad šiemet kino filmą „Forestas Gampas“ žiūrėsiu šiek tiek vėliau, bet pažiūrėjau vakar vakare. Taip, vėl. Tai filmas, kurį, nuo tada kai pamačiau pirmą kartą, kasmet žiūriu po kelis kartus. Su juo mintyse aš vaikštau kiekvieną dieną.

Neslėpsiu – tai mano mėgstamiausias filmas. Myliu jį.

Pažiūrėjusi tarytum iš naujo pasikraunu savo vidines baterijas.

Forestas Gampas menkesnio nei įprasta intelekto berniukas su įtvarais ant kojų. Tačiau mama ramina sūnų: „Jei Dievas būtų norėjęs žmones padaryti vienodus, įtvarus ant kojų būtų uždėjęs visiems.“

Vis dėlto, nuo mažens Forestas nepriimamas į bendraamžių tarpą, nes dauguma jo kratosi kaip kitokio, nesuprantamo. Net mokyklos autobuse berniukas sunkiai randa vietą. Tačiau… Randa. Prisėsti šalia pasiūlo graži mergaitė vardu Jenny.

Skaityti šį įrašą »