violetinumasŠito įrašo autoriui sakiau: tu tik parašyk straipsnelį, aš paskaitysiu ir, jei patiks, įdėsiu. Man patiko. Tad didžiuodamasi dedu pirmąjį laišką žmogaus, kuris nė neketina pasiduoti. Taip, laišką. Sau pačiam ir kartu mums visiems.

P.S. Autoriaus pseudonimas tebūnie Kavinukas;)

><     ><     ><

„Pamenu gerai tą rytą, tą rytą, kai vos tik nubudęs supratau, jog pavargau. Ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Pavargau gyventi. Turbūt žmogus su negalia manęs ir nesuprastų, bet taip buvo. Nieko nebenorėjau daryti. Keltis, valgyti, eiti… Tą dieną negalėjau nieko galvoti. Ir daryti. Mintys tiesiog rijo mano energiją. Galiausiai tarsi įjungta lemputė kambaryje blykstelėjo mintis: tai kur gi ta gyvenimo prasmė?

Nuo šio klausimo ir prasidėjo mano gyvenimo šokis…

Buvo nedrąsu, labai nedrąsu, kai tave aplanko mintis, kuri anksčiau, tikėjau, aplanko tik tuos, kurie gyvenime nieko nenuveikia… O aš juk baigiau studijas. Ir dirbau tą ką noriu. Ir mąsčiau taip kaip noriu. Ir, rodos, viskas buvo paruošta būti suaugusiu žmogumi…

Pasinėriau į didžių žmonių subrandintų gilių minčių analizę. Tai buvo tarsi tabletės nuo galvos skausmo. Bet tik trumpam… Ir kai dar kartą įvyko akistata su klausimu „kur gi slypi ta gyvenimo prasmė“, suvokiau kad tabletės nebepadės…

Galėjau nieko nedaryti, tiesiog kentėti, bet ar ilgam? Norint kovoti, ginklus reikia tvirtai rankose laikyti, o aš net pažvelgti į juos negalėjau… Nejaugi gyvenimas toks ir yra, kokį aš jį mačiau… Šalta, tamsu, visur tykančios nesėkmės ir nelaimės, duonos kąsnio pavydintys aplinkiniai…

Niekad nesupratau tų, kurie mėgo pabūti vieni. Dieną, dvi… Niekad nesupratau ką jie veikia tyliai tūnodami, bet aš pradėjau apie tai svajoti. Tiesiog šiek tiek vienatvės, kad padėčiau sau nuryti optimizmo piliulę.“

Ir tiesiog… Šiaip… Andrius Mamontovas – Kai tu atversi man duris