Ligi Dangaus

Ir aš jungiuosi prie blogerių idėjos – http://cinamonas.blogspot.com/. Tik tiek, kad mano fotoaparatas arti „netraukia”, o skenerio pašonėj neturiu, tai turim ką turim. Ech, galėjau bent markerį atrasti:)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Labas rytas! Laba diena ir labas vakaras!“ – kiekvieną kartą prieš keliaudamas į darbą taria Trumenas kaimynams ir, sėdęs į automobilį, išvažiuoja.

Kaskart perka tuos pačius laikraščius. Kaskart pakeliui sutinka du dvynius prekybos agentus įkyriai jam siūlančius savo paslaugas.

Diena iš dienos viskas kartojasi, lyg pagal tą patį scenarijų, o, rodos, vaikystėje Trumenas Burbankas norėjo būti atradėju, keliauti po pasaulį. Kas tapo jo pagrindine kliūtimi siekiant tikslų?

Vienareikšmiškai – gyvenamoji vieta. Jaunas vyras galbūt būtų iki pat gyvenimo pabaigos nesužinojęs, kur iš tiesų jis gyvena, jei ne lemtingi atsitiktinumai. Visų pirma jis mieste sutinka neva prieš daugelį metų nuskendusį tėvą. Vien tai yra didžiulė dingstis kilti abejonėms.
Skaityti šį įrašą »

Šiandien vos nenusipirkau spaudos kiosko. Taip važiuoju autobusu namo ramiai įsitaisiusi ant sėdynės, tik žvilgt pro langą į šalimais stovinčio kioskelio iškabą: „PARDUODAMAS SPAUDOS KIOSKAS UŽ 18 LT”. Širdis suspurdo, nes įsigyti šį statinį sena mano svajonė. O dabar, kai pasitaikė tokia galimybė, maniau nieku gyvu jos nepraleisiu. Deja, nenorėjau su kalnu daiktų iš autobuso keberiotis, tai nutariau pirmiausiai pasidėt viską, o po to grįžt tik su pinigine. Taip ir padariau. Žinot, pakeliui mačiau dar ne vieną kioskelį, bet jų niekas nesiūlė pirkti. Dėl to žymiai labiau baiminaus netekt savo būsimo pirkinio, galvojau neištversiu, jei nušvilps jį kas nors man tiesiai iš panosės. Skubėjau kaip galėjau.

Ką gi – aš jau vietoj, prieinu arčiau, banknotai saugiai guli kišenėje. Skaitau po gundančiu pasiūlymu besipuikuojančias papildomas sąlygas: „Dabar galite turėti banką, paštą, spaudos kioską ir daugybę kitų dalykų savo namuose. Įsiveskite internetą Zebra ir visus metus naudokitės juo už 18 Lt/Mėn.” Na va ir žlugo mano viltys, nes jau turiu kitą internetą ir jis visai ne Zebriaus. Susigraudinusi ėmiau pėdinti atgal… Kaip tyčia vos ne tuo pačiu metu radijas prašneko: „Parduodamas paštas.” Nebeklausiau ką jis ten toliau šneka. Nujaučiau, kad neparduos taip pigiai man to pašto…

Velniava, tos reklamos kartais tokios stebuklingos…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pagaliau. Pagaliau praėjo sausio mėnuo. Kadangi aš labai „tikiu” horoskopais ir pranašystėmis, o pagal juos sausį nieko neturėjo įvykti (o juolabiau gero), tai nieko ir nelaukiau. Binzenau iš kampo į kampą, truputį valgiau, truputį rašiau. Dirbau ir atostogavau. Na dar tokia smulkmenėlė – išsilaikiau egzaminus. Gerai, nemeluosiu, jokia čia man ne smulkmenėlė, nervinausi kaip reikiant.

Skyrybos, kirčiavimai, retorikos visokios. Besimokydama sukau galvą: „O gal man to nė nereikia?”, bet greitai tokias ereziškas mintis nuvydavau šalin. Gal gi išaugs iš manęs geras vaikas. Tiesa, imu tuo abejot, kai pasiskaitau į studijoms skirtą el. paštą lėkte lekiančius vyriausybės nutarimus – rodos, taip neseniai žadėjo, kad už mokslą nemokės visi neturintys akademinių skolų, o sausio 27 d. iš niekur išlindo (arba aš jau visai nebesigaudau šitoj sistemoj), kad mokės ir tie, kurių vidurkis nesiekia 8 balų. Bla bla bla, nesiskundžiu ir nesikeikiu, tik šiaip burbu, nes kas kitas už mane tai padarys? Tiesa, būdama labai gailestinga, jau dabar užjaučiu tiksliųjų mokslų atstovus, kuriems iki aštuoneto dažnai kaip į Everestą užkopti. Gyvendama bendrabutyje turėjau kambariokę studijavusią taikomąją matematiką. Bent sykį jūs būtumėt pamatę kaip ji džiaugdavosi, jei iš egzamino gaudavo šešis. Ką galiu pasakyt? Gražu ir paukšteliai čiulba. Tikiuos tą privalomą vidurkį (8 – is) susapnavau. Prašau prašau… Bet jeigu jis tik humanitarams irgi nemalonu. Painiava.
Skaityti šį įrašą »

Atradau šiandien vieną tokį senutėlį žurnalą, kuriame prieš daugiau nei tris metus (2005 metų spalį) mano parašytas laiškas to mėnesio numeryje buvo išrinktas geriausiu. Nutariau įdėti jums, gal patiks. Laimėtą mobilųjį telefoną gana greitai sugebėjau sėkmingai paskandinti ;D

Galiu pykti, bet noriu dėkoti…

Norėčiau padėkoti netikroms draugėms – tik dėl jų ėmiau vertinti tikrą draugystę.

Norėčiau padėkoti mamai, kuri visada suirzusi grįžta iš darbo – jos dėka supratau, kad verta mokytis (juodadarbė nebūsiu).

Norėčiau padėkoti tėčiui, kuris išėjo tuomet, kai jo labiausiai reikėjo – prisiekiau sau, kad šeimos niekada nepaliksiu.

Norėčiau padėkoti močiutei – išdidumas bei atsargumas, apie kuriuos ji kalba, dar niekam nepakenkė.

Norėčiau padėkoti užsispyrusiam katinui – jis mane išmokė parodyti nagučius (kai reikia).

Norėčiau padėkoti šiam popieriaus lapui, ant kurio rašau, bei šiam rašikliui – nes tik jie suteikia man galimybę kažkam viešai dėkoti.

Norėčiau padėkoti ir sau… Bet dar anksti. Padėkosiu tuomet, kai man dėkos kiti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Hm… Veikiausiai jau pastebėjot, kad kolkas rašau pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos, žemės ūkio iki pamąstymų. Bet tikiuosi nesupyksit, nes vis dar ieškau savęs. Ir šiaip, manau, temų margumynai dar niekam nepakenkė. Taigi šįsyk rašysiu apie laiškus. Ne e-mailus. Apie tuos senuosius. Mano mama turi išsaugojusi krūvą popierinių laiškų. Dailiai susidėjusi juos į kartoninę dėžę ir nesiruošia išmesti. Šiuo atžvilgiu nesu tiek pažengusi, tiesą sakant, dabar beveik pagedau, nes tokiu būdu susirašinėju labai nedaug. O gaila. Norėdama pasitaisyti siūlau kartu su jumis pasvarstyti, kuo gi šie laiškai išskirtiniai:

* Šiais kompiuterizuotais laikais rašymas ranka tampa vis didesnė retenybė, todėl rašydami laiškus jūs tarsi lavinate kiek primirštus įgūdžius

* Gavęs laišką nuo jūsų, žmogus gauna dalelę jūsų prisilietimo – vokas, tušinuku išmarginti lapai, mielos staigmenos

* Galite atsiųsti tai, ko niekaip nepavyktų el. paštu – popierinius atvirukus, apyrankes, kitokius papuošalus, gal net žiupsnelį žemės iš ten, kur jūs gyvenate

* Laiško rašymas yra atpalaiduojantis procesas, nes niekur nereikia skubėti, galite ramiai būti pats su savimi, savo mintimis

* Nereikia naudoti kompiuterio, nors jis ir toks šaunus

* Lavinate savo vaizduotę, nes norint nudžiuginti žmogų reikia prigalvoti kuo išradingesnių dalykų

* Fantastika žinoti, kad tokiu būdu galima apkeliauti visą pasaulį – Ispaniją (;)), Vokietiją, JAV ir kitas šalis

* Nusiuntęs laišką dar nepažįstamam žmogui (kai kurie žurnalai rašo susirašinėti norinčiųjų adresus) gali netyčia susirasti tikrą draugą

Pala, pala… Kur jūs bėgat?! Ech, na jau tiek to, nes girdžiu kaip čirenat popierių ir nekantraujat pradėt rašyt paprastutį laišką. Linkiu kalno fantazijos! Ir… Bėgu ir aš xDDD

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš www.freefoto.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“