Ligi Dangaus

Tikriausiai pastebėjot, kad šiandien kurį laiką mano tinklaraštis buvo nepasiekiamas, vietoj jo skaitėte tokį užrašą: „Tinklalapis laikinai išjungtas. Web page is temporary suspended.” Tiesiog buvo kilę šiokių tokių techninių kliūčių, kurios dabar jau išspręstos. Sėkmės.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Šiandien jau vasario 9 – oji, Tarptautinė Odontologų diena, aš ją išskirtinai „švęsiu“, nes iš prigimties turiu dantistės gyslelę, bet šiaip… ne apie tai dabar kalba.

Žinot, vakar baisiausiai susirūpinau savo ateitimi. Tiksliau, nutariau išanalizuoti kodėl mano gyvenime vyksta įvairūs dalykai, kodėl būna nesiseka visą dieną, o tik šast – vakaras nuskaidrėja, arba atvirkščiai. Taigi… Viskuo apkaltinau horoskopus. Juos daug kur deda, žmonės skaito, vadinasi jie ir kalti.

Kągi… Žiūrim, kas vasario 8 – ąją buvo man išpranašauta. Google paieškos sistemoje rašiau įvairius galimus variantus – horoskopas, dienos horoskopas, horoskopas ženklams; lankomiausiuose puslapiuose tikrinau pramogų skiltis. Dažniausiai rasdavau šį variantą: „Būtų visai naudinga šiandien pasiskųsti balsu, net jei klausytojas tebūtų veidrodis. Greičiau suprasite, kaip spręsti savo problemą, jei įvardysite ją visiems suprantama kalba.“ Pripažinsiu, po kokio penkto karto skaitydama tą patį tekstą net pasigailėjau, kad dėl savo problemų nepasiskundžiau veidrodžiui. Gi jei taip siūlo, vadinasi tikrai naudinga buvo. Praleidau tokį unikalų šansą!

Kitas variantas porino: „Būsite nusiteikęs pasinerti į nuotykius, atsukti nugarą įgrisusiems rūpesčiams. Galbūt apsilankysite klube ar koncerte. Jums pavyks laimėti patinkančio asmens dėmesį, jei parodysite iniciatyvą. Tik nepersistenkite – netapkite persekiotoju.“ Net nustėrau perskaičiusi. Pasirodo aš turiu polinkį tapti persekiotoju. Saugokitės, žmonės…

„Tai diena, kai žadama didelė meilė, didelės ambicijos, noras kurti, žaisti. Imkitės svarbaus sumanymo įkūnijimo, o kliūtis įveiksite smagiai ir su įkvėpimu. Gali pavykti rasti neblogų laikino uždarbio galimybių. Vakaras bus nervingas, tad derėtų tvardytis.“ – skaitau, ir ką… Kartojasi panaši tendencija, aš ir čia laikoma gana įtartinu žmogumi, man nuoširdžiai siūloma tvardytis. Ech, persekioju, nesitvardau… Dar ir su veidrodžiu turėčiau kalbėtis…

Kitas gana išsamus dienos horoskopas draugiškai siūlo stabtelėti: „Galite pasiduoti akimirkos impulsui, neatsispirti kilusiam norui ar netikėtai gautam pasiūlymui. Mažiau paisysite moralės principų, bus svarbu gauti tai ko trokštate. Stabtelėkite prieš išleisdamas didesnę pinigų sumą, pirkinys ar brangi paslauga greičiausiai bus tik impulsyvi užgaida, kuriai išleisite daugiau nei galite. Šiandien likimas gali patikrinti Jūsų sąžiningumą.“

Tiesą sakant, nelabai supratau stabtelėjimo prasmės, jei buvo aiškiai nurodyta, kad pinigus visvien išleisiu („kuriai išleisite daugiau nei galite“). Gal tai ritualinis atsisveikinimo ženklas prieš netenkant banknotų? Hm, įdomu.

Na ką… Dienos horoskopai man pasakė, jog vakar aš persekiojau, nesitvardžiau, kalbėjausi su veidrodžiu ir po stabtelėjimo išleidau krūvą pinigų. Puikiau ir būt negali. Tokios turiningos dienos seniai nebuvo. Ir kuo nustebins ši diena?

Šaltiniai: citatos – http://likimas.lt, http://delfi.lt, http://alfa.lt, http://pazintys.draugas.lt ir kita; nuotrauka paimta iš http://jrodgers.wordpress.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Taigi, kultūringieji mano bičiuliai… Jau kitą savaitę, vasario 12 – 15 dienomis Litexpo parodų rūmuose įvyks 10 – oji tarptautinė „Vilniaus knygų mugė 2009“. Ten lankysiuosi ir aš. Deja, taip likimas susiklostė (darbo ir poilsio grafike…), kad turėsiu vos po kelias valandas ketvirtadienį (02.12) bei penktadienį (02.13) šitam šauniam renginukui. Tai jau bus tretieji mano lankymosi metai. Labai gaila, kad negalėsiu dalyvauti šeštadienį… Nors imk žmogus ir persiplėšk.

Negalėsiu pamatyt kaip vienas iš vedėjų Marijonas Mikutavičius (hm, kaži kodėl tik jį iš kelių paminėjau…) paskelbs internetinio naujienų portalo Delfi bei leidyklos Colibris organizuoto Jaunųjų rašytojų konkurso nugalėtoją, neišgirsiu žymių žmonių skaitančių jų mėgstamas knygas, nepasigrožėsiu Algimanto Čekuolio šypsena (patikėkit, jo paskaitas kursuose galima būtų pavadint „Šypsenos galia gyvenime. Teorija ir praktika.“), nelinksėsiu galva besiklausydama etatinio mugės dalyvio Sigito Parulskio tvirto žodžio…

Anstesnėse mugėse į Sigito Parulskio knygų pristatymus ėjau noriai, o gal tik smalsumo vedama. Buvo be galo įdomu ką pasakys griežtasis rašytinio žodžio meistras, kurio kūryboje netrūksta visokių š… ir pan. dalykėlių atviro paminėjimo. Ir ką? Man patiko jo ironija. Jutau, kad už jos slepiasi paprastas, bičiuliškas žmogiškumas. Bet žmonės ėjo tikėdamasi mažyčio spektakliuko, jį ir gaudavo. Puikuma.

Teko ir su Alma Adamkiene prasilenkti, kai ji pristatinėjo knygą apie ją pačią – „Alma“. Kilo toks įspūdis, kad ji šiek tiek sutriko nuo karštligiško spaudos dėmesio. Įėjo, žiūrovai pasitiko audringom ovacijom, o dar tas audringas fotografų pleškinimas iš visų pusių. Garbingo amžiaus pirmajai šalies poniai, manau, nebuvo labai linksma ten sėdėti prieš visus.

Praėjusiais metais pasisukiojau ir didžiulio pasisekimo sulaukusiame Johno Irvingo knygos „Kol tave rasiu“ pristatyme. Va ten tai buvo grandiozinis renginukas! Salė užsipildė pilnutėlė, kai kuriems žmonėms (tarp jų buvau ir aš) teko sėdėt ir ant grindų. Paskiau juokiausi su namiškiais, kad aš neva žvaigžde tapau, nes tokiam žurnale bežiūrėdama renginio nuotraukas vienoje jų įžiūrėjau dviejų trijų milimetrų savo besipuikuojantį veidą.

Jau dabar galvoju kokių turiningų dalykų nutiks šiemet per tas kelias valandas… Galvoju ir drabužėlius mintyse lyginu. Tikrai, lankymasis „Vilniaus knygų mugėje“ man nėra tas pats kas užlėkt pusvalandukui į Maximą. Ši mugė man lyg šventė. Ir iš tiesų… Ji juk vieną kartą metuose, na ir kas kad trunka kelias dienas iš eilės.

Ech, kaip norėčiau apsilankyt ir šeštadienį, sekmadienį. Visgi, spėju, neišdegs. Tad turiu jums šiokį tokį prašymą (prašau, nepraleiskit jo pro ausis ir akis) – gal tie, kurie lankysitės, papasakotumėt man kaip ten kas vyko? Garantuoju, kad bus įdomu.

Šaltiniai: http://www.litexpo.lt, nuotrauka paimta iš http://www.komfakas.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nieko per daug nevertinsiu ir nekrituosiu (oj jūs, Yvos merginos…), tik paprasčiausiai pamėginsiu pabūti totalizatoriumi.

Meilės dieną, Vasario 14 – ąją, įvyks didysis konkurso „Dainų daina“ finalas, per kurį mūsų šalies dainorėliai varžysis dėl kelialapio į tarptautinę Euroviziją Maskvoje.

Aišku, ką beišrinksim, aistringų diskusijų po to dar ilgam užteks, bet… Šiemet galėtumėm išrinkt jauną vaikinuką. Mano favouritai – Donatas Montvydas (jį vejasi Linas Adomaitis; Rūtos Ščiogolevaitės balsas šiaip stiprus, daina emocingai pakili, bet…) ir Sasha Son.

Abiejų dainos mane kažkuo „veža“. Donato muzikinis šou stipresnis, jis iškart dainavo angliškai, akivaizdžiai matėsi, jog žino kur gali tekt važiuot. Tuo tarpu Sasha Son kolkas dainą atliko lietuviškai (žadėjo, jei gaus kelialapį, būtinai uždainuoti angliškai), bet tokio vidinio trenksmo jo atlikime daugiau. Čia mano subjektyvus požiūris, nekalkit prie stulpo.

Šiaip per daug neišsiplėsdama pasakysiu, kad apsidžiaugčiau bet kokiu atveju laimėjus bent vienam iš judviejų. Neskleidžiu erezijų, neskatinu palaikyt, tačiau, spėju, kad vienas iš jų ir laimės. Ar ne?

Po kelių minučių paieškos Donato Montvydo dainos „From the distance“ žodžių neradau, tai dedu maloniam jūsų pasiskaitymui tik Sasha Son dainos „Pasiklydęs žmogus“ žodžius:

Aš nežinau, kaip toliau kentėt,
Aš pamiršau, kaip save mylėt.
Nežiūrėk į mane,
Juk manęs nėra, kaip visada.

Tu palauk, sustok,
Mano klaidų nekartok,
Nemeluok sau ir bus lengviau, taip, bus,
O kol kas tu esi pasiklydęs žmogus.
(x4)

Šaltiniai: dainos žodžiai – http://dainos.net, nuotraukos paimtos – http://www.dtf.lt, http://www.vtv.lt

Iš tikrųjų savitas jausmas pradėt žiūrėti filmą pelniusį 5 -ias „Auksinių Gaublių“ bei 13 – a „Oskaro“ nominacijų. 81 – oji „Oskarų“ ceremonija įvyks dar tik vasario 22 – ąją, tad šiuose apdovanojimuose filmui telieka palinkėti pelnyti bent vieną prestižinę statulėlę, o kolkas… Kolkas įsigilinkim į filmo siužetą.

Po tokių stiprių kino filmų kaip „Pragaro virtuvės vaikėzai“, „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ Brado Pitto jau tikrai nebelaikau aktorium saldainiuku tetinkančiu paįvairinti sunkiai besirutuliojantį filmo siužetą. Nė velnio, Bradas puikiai moka pavaizduoti herojaus vidinį pasaulį ir išvaizda tampa nebesvarbi. Tiesą sakant, ko jau ko, bet nusaldinto grožio demonstravimo šiame filme buvo mažai. Veikiau atvirkščiai – kol nepripratau prie Brado kaip garbaus amžiaus senuko įvaizdžio, filmą netgi erzino žiūrėti. Žinot gi… Raukšlės raukšlelės.

Bet čia ir yra kertinis akmuo. Bendžaminas gimė būdamas 80 – ties. Motina, tik jį pagimdžiusi, mirė, o tėvas – bjaurėdamasis sūnumi jį paliko ant laiptų. Vis dėlto, gailestingi žmonės „berniuką“ priglaudė ir augino. Sulyg kiekviena diena jis tapo vis guvesnis, judresnis senukas. Jo veide mažėjo raukšlių. Visgi gyvenimo toks keistas brendimas nesustabdė – Bendžaminas patyrė nuotykių, plaukė jūra.

O kartą… Jis sutiko ją. Jiedu buvo panašaus amžiaus vidumi ir labai skirtingi savo išore. Rausvaplaukė mergaitė ir pražilęs senukas. Tačiau… Ji, kaip ir įprasta, kasdien tapdavo vyresnė, o jis… jaunėjo. Vadinasi, pusiaukelė visvien turėjo ateiti. Ir ji atėjo.

Jiedu susitiko ir vėl. Moteris išsiskyrė tuo, kad buvo perspektyvi, visų garbinama šokėja. Lyg degtukas degė bendraudama su Bendžaminu.

Man mieliausia filmo scena, kai Daisy (toks moters vardas, aktorė Cate Blanchett) grakščiai šoko prietemoje. Mm, romantika.

O jeigu atvirai, gana sudėtinga šį filmą nupasakoti. Jis toks painus lyg tikras gyvenimas. Nenupasakojamas. Nemeluoju. Kai galvojau kaip galima būtų vienu žodžiu apibūdint, maniau, rašysiu „keistas“. Bet ką jūs manot, darsyk žvilgteriu į filmo pavadinimą – „Keista Bendžamino Batono istorija“. Ironiška.

Nustebau, kad šio kino filmo scenaristas Ericas Rothas, parašęs scenarijų ir garsiajam filmui „Forestas Gampas“. „Forestas Gampas“ man visiškai kitoks. Nors jis taip pat trunka daugiau nei dvi valandas, į laikrodį nesinorėjo žiūrėti. Visiškai. O šiuo atveju, prisipažinsiu – žiūrėjau. Atrodė lyg kažkas tyliu, ramiu balsu man seka pasaką. Ramiu ramiu…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Atsibundu šiandien ryte ir galvoju: „Noriu būti politike. Ir būsiu. Beje, ne šiaip sau: būsiu seimo pirmininke.“

Tad nuo ko pradėti? Hm… Akiniai padės suformuoti solidžios merginos įvaizdį. Puiku. Klasikinis kostiumėlis rimtose įstaigose pagal protokolą laikomas būtinu atributu. Etiketę su „Made in Gariūnai“ nukirpsiu, o kadangi esu naginga moteris toje pačioje vietoje prisisiūsiu: „Dolce&Gabanna“. Niekas nieko neįtars. Bateliai po bulviakasio jau nuvalyti, plaukai išplauti ir sušukuoti. Visos kitos smulkmenos irgi tvarkoj.

Čiumpu rankinuką ir pėdinu į seimą. Pala, o kur tas Gedimino prospektas? Mano šviesiai galvai tai sunkiai suvokiamas dalykas. Sudainuosiu kokią dainą, gal koks malonus vyrukas pavežės. O, ilgai laukti nereikėjo, štai ir jis. Pradedu: „Būk šalia, būk, mano meile,/Tavo delnai man atstoja gimtuosius namus./Būk šalia, būk, mano meile,/Tik su tavim aš likimą dalint ketinu.“ Vyrukas greitai susilydo ir įsisodina mane į automobilį. Varom. Pakšt į skruostą, pakšt į kitą. Aš jau vietoj.

Seimas. Seimas. Mano svajonių seimas!!!!! Rūmai nublizginti, gražūs. Langai neseniai įdėti nauji. Vieta kaip tik man.

Susiruošiu eiti vidun: „Panele, kur jūs einat? Ar žinot, kad čia Lietuvos Respublikos Seimas?! Žmonės neįleidžiami be išankstinio susitarimo ir išduotų leidimų.“, – sustabdo mane raumeningas diedžiokas.

„Koks leidimas? – paklausiu, bet, greitai sumojusi kame reikalas, atstatau krūtinę: Va, še tau!“

Aš jau seimo viduje. Tiek koridorių, tiek kabinetų. Akys raibsta. Grindys šviežiai lakuotos. Kvepia.

Dar spėju paklaust jau benueinančios valytojos: „Kaip čia tampama seimūnu tuo viršiausiu?“ Ji, darbo moteris, man ir sako: „Na žmonės išrenka…“

Sunerimstu: „Kokie žmonės?“ Darbščioji: „Tai paprasti Lietuvos piliečiai…“ Toliau nesiliauju klausinėjusi: „O ilgai tie rinkimai trunka?“ Moteriškė atkunta: „Ką, tu vaikeli, čia klausinėji? Gi seime mūsų Arūnėlis sėdi. Žmonės šneka, dirba atsakingai, pavargsta. Gal dėl to nelabai ir spėja ką nors nuveikti, nežinau…“ Nusišypsau palaiminga šypsenėle: „O kur tą Arūnėlį rasti?“ „Pirmos durys po kairei, vaikeli… Tik ten negal…“ – nebespėju išgirsti paskutinių žodžių, nes reikalas skubus, gi šiandien privalau karjeros laiptais užkopti.

„Ooo!!!“ – sušunku išvydusi, kad mudu abu akiniuoti.

„Ooo!!! Ho ho!!!“ – sušunka ir jis besigėrėdamas trumpu mano sijonėliu.

„He he… He he… Aha… Oho ho ho…“ – ir taip tapau aš seimo pirmininke.

Šaltiniai: nuotrauka – http://ecx.images-amazon.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“