Šiandien vos nenusipirkau spaudos kiosko. Taip važiuoju autobusu namo ramiai įsitaisiusi ant sėdynės, tik žvilgt pro langą į šalimais stovinčio kioskelio iškabą: „PARDUODAMAS SPAUDOS KIOSKAS UŽ 18 LT”. Širdis suspurdo, nes įsigyti šį statinį sena mano svajonė. O dabar, kai pasitaikė tokia galimybė, maniau nieku gyvu jos nepraleisiu. Deja, nenorėjau su kalnu daiktų iš autobuso keberiotis, tai nutariau pirmiausiai pasidėt viską, o po to grįžt tik su pinigine. Taip ir padariau. Žinot, pakeliui mačiau dar ne vieną kioskelį, bet jų niekas nesiūlė pirkti. Dėl to žymiai labiau baiminaus netekt savo būsimo pirkinio, galvojau neištversiu, jei nušvilps jį kas nors man tiesiai iš panosės. Skubėjau kaip galėjau.
Photobucket
Ką gi – aš jau vietoj, prieinu arčiau, banknotai saugiai guli kišenėje. Skaitau po gundančiu pasiūlymu besipuikuojančias papildomas sąlygas: „Dabar galite turėti banką, paštą, spaudos kioską ir daugybę kitų dalykų savo namuose. Įsiveskite internetą Zebra ir visus metus naudokitės juo už 18 Lt/Mėn.” Na va ir žlugo mano viltys, nes jau turiu kitą internetą ir jis visai ne Zebriaus. Susigraudinusi ėmiau pėdinti atgal… Kaip tyčia vos ne tuo pačiu metu radijas prašneko: „Parduodamas paštas.” Nebeklausiau ką jis ten toliau šneka. Nujaučiau, kad neparduos taip pigiai man to pašto…

Velniava, tos reklamos kartais tokios stebuklingos…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“