Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Kartais nei iš šio, nei iš to prikimbu prie kokio nors man dar ganėtinai svetimo lietuviško žodžio ir užsimanau jį prisijaukinti. Taip šįsyk nutiko su žodžiu „Didžiuma“. Kalti praeiviai. Būtent jų ir turėjo būti didžiuma. Didžiuma praeivių, audringai vėjuotą, bet su besimarkstančiu katinu sutariančią tingią šeštadienio popietę, besiiriančių vienas po kito, kitas po vieno, gerdami pieną. Iš bidonų? Braukiam braukiam. Bidonų nebuvo. Nemačiau jų. Buvo tik balkonas, į kurį negalima išeiti. Durų nėra. Nors būtų visai nieko. Išeiti. Išeini ir Tau visut visutėlė Pilies gatvė atsiveria priešais akis (apie tai, kad ir Tu pats būtum visiems priešais akis, nutylėsim.). Su nepakartojama Rožyte ir jos „Gal padėsit?“, su studentais, viltingai nusiteikusiais, jaukiai įsitaisiusiais po nediduke pastoge, saugančia nuo lietaus, nuo vėjų, gitara rankose, akustika, stereo mono, mono arba stereo, mono mono mono, dėklas, juodas dėklas pilnas prieš penketą, dešimt ar daugiau (svarbu skaičiuoti laiką?) minučių ant jo nugulusių monetų, geltonų, baltų monetų, dar su guviom vyrėlesnio amžiaus moteriškaitėmis šypt šypt siūlančiomis suvenyrus, suvenyrai iš vitrinų linkę siūlytis patys, jų pažiūrėti, taip pat paknopstom, skubomis alternatyvinio stiliaus drabužiais pasigėrėti įsmukusios nemažiau nei vyrėlesnės moteriškaitės guvios jaunėlės, įsikibusios į parankes saviesiems jaunėliams, atgal išsmunka greitai.
Galiausiai didžiumą (įsidėmėk, prisijaukink: didžiuma – 1. dydis, didumas, apimtis. 2. didesnė, didžioji dalis, dauguma.) keičia mažuma. Senamiesčio saulė vakarop. Katedros aikštėje pamažėle tilsta riedlentininkai, reperiai išsineša milžinišką, ką ten! – visai gremėzdišką – grotuvą namo. Pliaukšt delnais!! Mes komanda, mes išvien. Ryte – sutepti sumuštiniai, iškrakmolyti marškiniai, glotnus plaukų sklastymas. Atsiprašau atsiprašau, nebeerzinu, tiesiog panūdau šiek tiek paimprovizuoti, begėdiškai sukurti nuspėjamą scenarijų mintyse. Persukti juostą į priekį, pamatyti kas bus. Nors gal ir gerai, kad ne aš, gerai, kad iš tikrųjų ne man tai skirta nulemti. Kiekvienam iš mūsų. Nebent. Žmonės, kaip ir miestai, įdomiausi su savo istorijom.
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras balandžio 11th, 2011, 11:33 pm
Pienas? Koks pienas? Pieno nebuvo. O vandens užtat – daugybė. Arbatoje, kavoje, danguje. Visiems – ir tiems, kurie sulaižyti, ir tiems, kurie dar ne, ir kurie nebūtinai bus. Bet turbūt. Deja. O gal ir ne.
Šiaip ar taip – visiems.
Aurimas balandžio 11th, 2011, 11:34 pm
Maras yra istorikas. Ligita yra filologė. Bendravimas.
Maras balandžio 11th, 2011, 11:38 pm
Aurimas yra moksleivis.
Tylėjimas.
Ligita balandžio 13th, 2011, 12:21 am
Aurimas + Maras + Ligita bei KO = AML & KO (Inter)national Discussing Company. Pastarosiom dienom nemažai tenka palaužyt liežuvį kalbant angliškai ir kas įdomiausia – mane netgi supranta! =)
Gražiai, Marai, papildei įrašą. Kaip tik labai dera su kadaise komentarų skilty tavo pasakytu sakiniu: „Tam mintys ir reikalingos – kad keltų kitas mintis.“.
Maras balandžio 13th, 2011, 1:27 am
Vanduo ir su(si)laižymas, tiesa, – nedera.
Fredis* balandžio 15th, 2011, 8:49 pm
Marai, labas vakaras, kai gyveni? Ar Sauėtekyje, Pylimėliuose jau pavasaris? Kaip juntamas pavasaris, kaip jis jau bunda? Dabar visi vyrai geria alų… ką moterys veikia – žino tik jos pačios…..
Sveikinimai Klaipėdai (Auksinis kardas), Taškui (Švyturio gatvė Antakalnio gale) ir provincialams Zitai su Aurimu žaliomis kelnėmis, o tai pat palangiškiams bang ir WU……….
Valentino katino vardą pamiršau, tegul ir JIS būna pasveikintas.
kreivarankis liepos 17th, 2011, 5:02 pm
Fredi,
Valentino katino vardas yra Aurelijus.
Valentinas liepos 17th, 2011, 6:55 pm
Iš tikro tai Markas Aurelijus, bet vardan patogumo naudojame sutrumpintą variantą.
kreivarankis liepos 17th, 2011, 7:27 pm
Pažvelgus į tavo katino nuotraukas kažkaip nekyla mintis, kad jis yra Marko Aurelijaus ir kitų stoikų, savo filosofijoje besivadovaujančių nuosaikumo principais, pasekėjas.
Fredis* liepos 17th, 2011, 7:46 pm
kreivaranki, gerai, kad priminei. Ačiū
Šiandien buvo metų kulminacija, geriau jau nebus. Ir net kitais metais. Ir dar kitais metais. Nes būsime vyresni, viskas jau bus metais, dviem atšipę. Tomui negalioja.
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 8:36 pm
Fredi, kodėl man negalioja? Mane veikia fizikos ir visi kiti gamtos dėsniai..
kreivarankis liepos 17th, 2011, 8:37 pm
Virtualioje erdvėje gamtos dėsniai negalioja
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 8:39 pm
Tai kodėl net mano komentarai dvelkia senatve?
Valentinas liepos 17th, 2011, 8:42 pm
Paskutiniu metu Aurelijus vemia ir apetitas dingo. Kartais viduriuoja. Tačiau šiuos išbandymus jis perneša stoiškai
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 8:45 pm
Jeigu Aurelijus būtų žmogus, aš jį įsivaizduoju maždaug taip – http://www.economist.com/node/18928384
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 8:49 pm
Fredis padavė labai liūdno tono.. Ar aš galiu pratęsti užvesdamas filosofinę-egzistencinę diskusiją?
kreivarankis liepos 17th, 2011, 8:51 pm
Manai nuo filosofinės-egzistencinės diskusijos tonas pralinksmės?
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 8:52 pm
Kreivaranki,
Tai va, Fredis jau padarė žalą, todėl, manau, kad blogiau nebus. Tačiau linksmiau irgi nebus..
kreivarankis liepos 17th, 2011, 8:55 pm
Na ką gi – užtvirtink tą jo liūdesį.
kreivarankis liepos 17th, 2011, 8:57 pm
Beje,
štai vienas egzistencinių problemų sprendimo būdų:
http://www.youtube.com/watch?v=bMyw2I1ZDJ4&feature=related
Tomas Chochrin liepos 17th, 2011, 9:06 pm
Tik ne sektos. Sukaupiu paskutinius kritinio mąstymo likučius. Aš noriu iš jūsų pasisemti patirties truputi, visgi visi esate vyresni. Todėl šių mano minčių nepriimkit kaip įžeidimų, nes aš tiesiog bandau rasti atsakymus.
Iki šio man vis dar atrodo, kad blogiausias dalykas, kas gali atsitikti žmogui yra savo svajonių netekimas. Kai prarandi tas svajones (galime pavadinti TIKSLAIS), iš karto prasideda regresas. Svajonių praradimą gali sąlygoti įvairios aplinkybės, tačiau dabar ne apie jas.
Dauguma iš jūsų esate trečioje, ketvirtoje dešimtyje gyvenimo metų. Mano klausimas toks: KAIP JŪS JUDATE TOLIAU Į PRIEKĮ PRARADĘ SAVO SVAJONES? Kaip nuo plano A perėjotė prie B, C, D…? Man po truputį atsiranda toks jausmas, kad mano svajonės slysta man iš rankų. Dėl to jaučiu, kad senstu.. Aš bandau to išvengti, tačiau, racionaliai mąstant, reikia ruoštis ir blogiausiam.. Vakar girdėjau gražų posakį: „Only those willing to risk going too far can find out how far they can go”. Nežinau ar aš nebepasiruošęs rizikuoti ar einu link paskutinės stotelės, nuo kurios viskas juda žemyn..