Ligi Dangaus

Mano mielas, neramus, bet toks tylus, pakankamai kantrus bičiuli, jautrusis nuodėmklausy, šią naktį kai šiaurys vėjas langus košė kiaurai, anglys iš krosnies pažiro po visą kambarį ir susiūbavusi šluota nukrito ant žemės, pakvipo artėjančiom permainom. Jau matau, kaip savo surakintom lūpom žiojiesi sakyti – pavasariu pakvipo, nes paukščiai po langu ir keli, vis ratus aplink namus sukantys, it po apžvalgos aikšteles bešlitinėjantys rausvo plauko katinai tai pranašauja, bet ne, ne tik pavasariu. Sielos pavasariu – būtų kur kas tiksliau. Norisi lyg Kristupui Kolumbui atrasti dar vieną Ameriką, iš naujo įsitikinti, kad žemė apvali ar savarankiškai, neturint tinkamų įgūdžių vėl klonuoti avelę Doli. Ar bent kažką panašaus. Iš tiesų… Nors net atsukusi Tau nugarą jaučiu Tavo prunkštimą į suledėjusį kumštį. Pamanyk tiktai – prunkšk, kiek telpa, vitaminas C nepakeičiama duoklė Tavo gerai savijautai. Bet juk… Žmoguje nuo pat gimimo slepiasi tiek daug vidinių galių keisti ir keistis, tiek džiaugsmo. Kur visa tai dingsta paskui? Ką? Kur dingsta? Kur dingsta tas gebėjimas džiaugtis durų varstymu keliskart per dieną, žaidimu su televizoriaus pulteliu išlaužiant mažų mažiausiai penkis pačius reikalingiausius mygtukus, dešimtimis variantų pastatyti namą (iš smėlio ir vandens, iš sulčių pakelių, iš degtukų dėžučių, iš kėdžių ir apklotų, susegtų spalvotais mamos skalbinių segtukais, medyje, spintoje, rūsyje…), juoku iš savo paties juoko skambesio? Ūgteli ir atrodo prieš savo valią esi įtraukiamas į nelaimėlių pasaulį.

Ką ten įtraukiamas, esi iš anksto tam ruošiamas. „Nepasitikėk nepažįstamais.“, „Jei nevalgysi manų košės, ateis laumė ragana ir išsiveš Tave į mišką!“, „Kiti vaikai visai kitokie, o Tu…“ – tokių ir panašių frazių virtinė lydi vaikystę. Rezultatas – bailus suaugėlis, kuriam reikia saugotis priešų, už kiekvieno kampo tykančių pavojų ir pačiam savęs. Žinai, atsiverčiau pirmąją šių metų dieną naujienų portalą, matyt, tikėdamasi kažko ypatingo, bet gavau „Naujuosius, kuriuos pasitinkame pakilusiomis kainomis“. Aišku, sumojau, kad artėja galas, tučtuojau peržvelgiau savo pajamų bei išlaidų suvestinę ir ėmiau įnirtingai svarstyti kaip kuo subtiliau susiveržti diržą, kad po to dar būtų įmanoma kvėpuoti. Susiveržusi, nuėjau persimesti keliais žodžiais su rimtais žmonėmis. „Girdi, piliečiai ruošiasi skelbti streiką, nebepragyvena…“ – buvau greitai informuota. Suprask, kad, gink Dieve, nespėčiau pasigrožėti tokiu visai nieko diržu, kuris man patinka, nuotaiką atitinka, be abejo, visada yra kur tobulėti, bet šiaip daugmaž atrodo gerai. Velniop, galiausiai nesusilaikiau ir, užuot liejusi įtūžį streike, nusprendžiau sukelti sąmyšį po tiltu – paberti po juo kelis kilogramus miltų, visa apsibarstyti jais ir tol šokti šlakstydamasi gazuotu mineraliniu vandeniu, kol permirksiu kiaurai. Vėliau visa tešluota grįžti namo ir pameluoti, kad kaip pagrindinė streiko organizatorė buvau išvoliota tešloje. Bet kur Tau, sprendimas ir liko sprendimu – tai taip infantiliška ir klausimai „kažin kiek kilogramų miltų bei gazuoto mineralinio vandens litrų man reikės ir kiek visa tai kainuos“ iki šiol ramybės neduoda. Tik girdžiu, kaip vidinis neklaužada jau kužda į ausį: „Nebebus kitos tokios dienos kaip ši. Nebus. Gyvenk. Improvizuok.“. Gerai, niekšeli, įtikinai (jautrusis nuodėmklausys turbūt jau nė nebeturi ką pridurti). Aš vis vien sukelsiu savąjį sąmyšį po tiltu.

O ar Tu pasiruošęs savajam?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Paskutiniajame tinklaraščio balsavime uždaviau klausimą „Ko Tau trūksta?“ turėdama omeny manosios oranžinės planetos visumą ir be įvairių įrašų, Jums pritrūko gana konkretaus dalyko – komentatorių citatų. Taigi po ilgokos pertraukos jos grįžta ir nuo šiol vėl Jus džiugins (džiugins ir mane, lengvai pamišusią dėl visokiausių minčių) bent kartą per mėnesį. Jei tik, aišku, bus komentatorių! Tad smagaus skaitymo.

* * *

Nors patriotizmo apraiškų tarp jaunimo aš matau, ir normalaus patriotizmo, ne visokių ultra. – Maras (1)

Savimonė negali rastis savaime, ją reikia ugdyti. – romas (1)

Intelektualo pareiga ne tik rašyti tautines programas, kitus akademinius darbus, bet ir būti žmonėse ir tarp žmonių švenčių metu. – Fredis* (į tai buvo sureaguota, kad yra viešieji intelektualai ir neviešieji. Ką manot Jūs?)

Išmokti rašyti taip, kad suprastų ir įvertintų kiti – būtina. BET lygiai taip pat būtina ir išlaikyti kūrybingumą bei savitumą. Tada Tave pastebės ir įvertins. Čia jau nebe mokykla. – Maras (2)

…pasiūlysiu ištrauką iš Bertrand Blier filmo „Un, deux, trois, soleil“, bet pradžiai truputį įvesiu į siužetą, nes neradau pakankamai ilgos ištraukos su vertimu. Pas pagyvenusį vyriškį naktimis vis lankosi vagis. Vyriškis supratingas: vagis iš dvylikos asmenų šeimos, kur vargiai ar kas nors gauna atlyginimą, todėl vyriškis nuolat laiko spintas prikrautas valgio, o duris atidaras. Jis guli lovoje tamsoje ir pasakoja: „Reikia palikti piniginę matomoje vietoje ir pasirūpinti, kad joje būtų pinigų.“. Tuo pat metu rodo, kaip į į namus įsliūkina negriukas ir ima iš piniginės pinigus. Matyt, sujaudintas šeimininko jautrumo, vaikis užeina į šeimininko miegamąjį ir klausia: „Pone, kodėl Jūs toks geras? Kiti į mane šaudo, kai ateinu vogti.“. „Tai tu nevok pas kitus, vok pas mane.“. – atsako šeimininkas.Na o toliau veiksmas staiga persikelia į virtuvę: http://www.youtube.com/watch?v=HzzMT8snbkI Štai čia pilnesnis epizodas: http://www.youtube.com/watch?v=DFcWiIQKWK4&feature=related – romas (2)

2009, 2010, 2011 – Taškas (nesumąsčiau kaip būtų galima kitaip Taško įmestas įdomias nuotraukas parodyti nei kad tiesiog įvardijant jas metais)

Prieš kurį laiką, gana vėlų vakarą, klausiausi neatsiklausiau vieno tokio muzikinio kūrinuko. Kai akis išdegęs lakioji dviračiu ar automobiliu po miestą bei nori per kuo trumpesnį laiką patekti iš taško A į tašką B, jis nelabai tinka, bet sutemus ir sumažėjus transporto srautui, žmonėms valantis dantis prieš miegą ar jiems jaukiai apsigaubus apklotais ir įsitaisius su patinkančia knyga ar mėgstamu žurnalu rankose, japonų kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto muzika kaip tik. Bent man tai skamba kažkaip magiškai, dvelkia ramybe, atskirtimi, kurią sudrumsti būtų koktu. Paklausykit ir Jūs:

(nuoroda tiems, kuriems dėl kokių nors priežasčių video nerodys – Ryuichi Sakamoto Solitude (theme) )

O šiaip pamaniau, kad retsykiais visai norėtųsi pasidalyti viena kita skambančia dienos nuotaika, todėl sukuriu naują rubriką tokiu pat pavadinimu. Prieš daugiau nei pora metų jau buvo sukurtas skyrelis muzikai ir iki šiol yra reguliariai pildomas atradimais, taigi jis niekur nedingsta, tačiau manau, kad rubrika „Dienos nuotaika“ bus pasiekiama dar didesniam skaitytojų ratui. Galbūt tai paskatins gausybę kitų atradimų. Nuotaikų?

Dabar trumpai apie jas. Kai iš bibliotekos parsinešiau kelis DVD su japoniškais ir kiniškais filmais bei namiškiams prieš nosis kyštelėjau penkių diskų „Speak mandarin in eight easy lessons“ (pavadinimas tai truputėlį komiškas, čia kaip kadaise buvau įsigijusi knygą „Ispanų kalba per 30 dienų“) komplektą, jie tik nusijuokė, kad  „keisti tie kinai“ lyg artimiausiu metu ruoščiausi už vieno iš jų ištekėti, bet nieko negaliu su savimi padaryti – išmoksiu ar neišmoksiu aš tą kinų kalbą, užtat bent dalele priartėsiu prie išsvajotosios Kinijos. Nekantrauju. Sėdėdama ne ką mažiau keistesnėje Airijoje.

Et, nuotaika keičiasi it kaleidoskopas. Tikriausiai turėsiu kuo pildyti rubriką.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Lygiai prieš trejus šviesmečius Visatoje sužibo nauja planeta. Oranžinė (gal Marso giminaitė?). Ji buvo neįprasta tuo, kad jau pirmosiomis dienomis buvo apgyvendinta. Ir net ne amebomis. Pradinis gyventojų skaičius – du. Prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar. Prisimenu, nes pati buvau viena iš tų pirmųjų gyventojų. Kitas – šaunusis pagalbininkas mano brolis. Taip kurį laiką abu ir gyvenom. Šiek tiek vėliau gyventojų skaičius išaugo nuo dviejų iki kokių penkių, nes nuotolinio valdymo siųstuvais apie planetos egzistavimą pranešiau keliems pažįstamiems. Su jais kurį laiką irgi ramiai gyvenom. Visgi toji planeta įdomi ir tuo, kad atvirkščiai nei įprastoje kasdienybėje – joje, tik sužibusioje, įsigalėjo laisvas žodis. Pasaulinės svarbos naujienas vietiniams gyventojams skelbdavau kone kasdien, retsykiais netgi daugiau nei vieną sykį per dieną, nes giliai širdy, matyt, gniaužiau viltį, kad taip į planetą prigūžės daugiau smalsuolių iš kitų atokiausių kampelių, kad ir nekviestų. O juk planetoje gerokai įdomiau gyventi visiems krūvoje. Prisipažinsiu – dar prieš sužimbant oranžinei planetai bei jai jau sužibus nemažai laiko praleisdavau ir kitose, kai kurios iš jų nepaliauja žybėti iki šiol. Jose, kai netingėdavau, šnekučiuodavausi su tenykščiais. Besišnekučiuodama nė nepastebėjau, kad tie patys tenykščiai vis dažniau atskrieja ir į mano planetą. Ne vienas ir pasiliko…

…tokia priešistorė. Grįžtam į šiandieną. Tinklaraštis „Ligi Dangaus“ ir buvo toji netikėtai sužibusi oranžinė planeta. Buvo ir yra. Nors galima ginčytis ar tikrai yra, kai nauji įrašai pasirodo taip nereguliariai, bet užtat kaip gera žinoti, kad kažkur virtualiosiose platybėse tavęs visada laukia vieta, kurioje vos tik užsimanęs gali skelbti savo mintis! Per šiuos trejus buvimo tinklaraštininke metus patirta visko – parašiau 405-is įrašus (šis – 406-as), aktyvieji komentatoriai pasidalijo savo mintimis netgi 26 663 komentaruose, lankytojų apsilankė iš 51 pasaulio šalies (ir kuo tau ne pasaulinės svarbos naujienos?), iš kurių pirmajame dešimtuke šios šalys – Lietuva, Airija, Didžioji Britanija, JAV, Suomija, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, Švedija, o kur dar nesuskaičiuojama gausybė konkursų, rinkimų, akcijų, tarpusavio savireklamos savaičių ir neišdildomų įspūdžių bendraujant su nepaprastai įdomiais žmonėmis.

Per visus šiuos rašymo metus daugiausiai skaitytojų atvedęs tinklaraštininkų septintukas (septintukas?! Va, šiaip sau!) yra toks:

Artūras Račas
Tamsioji filosofijos marginalo pusė
Dar viena alternatyvi nuomonė
Laimės paieškos rožiniam mieste
Arbata Juodoji
Dialogavimai su raidėmis
Gediminas Gasiulis

Ei, ir kaipgi be komentatorių, kurių mintys visokeriopiai mane praturtino. Norėčiau jiems labai labai padėkoti. Be jūsų šis tinklaraštis būtų tik šauksmas tyruose. Kaip ten Maras kadaise rašė komentaruose: „Tam mintys ir reikalingos – kad keltų kitas mintis.“. Neįtikėtina, kad jau šitiek laiko mane pakenčiat!!

Pradėdama ketvirtuosius tinklaraščio gyvavimo metus nepažadu nieko, nebent lyg tarp kitko tarsteliu – tai turi tęstis.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Turbūt sunkiai rastume žmogų, kuris pats sau vienumoje ar kitiems girdint nebūtų pasižadėjęs nuo pirmadienio ko nors pradėti – gal mesti rūkyti, gal sportuoti, gal sveikai maitintis, o gal tiesiog dažniau tęsėti duotus pažadus. Ne išimtis ir aš. Apskritai esu labai užsidegantis sutvėrimas, kuris kaip greitai užsidega, lygiai taip pat greitai gali ir užgęsti, ypač kai kalbama apie kokią nors naują veiklą. Naujos patirtys (skirtingai nei nauji, kaskart besikeičiantys draugai, surikiuoti pagal atliekamas funkcijas – vienas – pasivaikščiojimams po parduotuves, kitas – nenusisekusių santykių aptarinėjimams ar pan., to nesuprantu) mane nepaprastai traukia, tad kiekvieną dieną vaikštau plačiai atmerktomis akimis it koks vaikas ir laukiu, ką gi dar man padovanos gyvenimas.

Šitoks begalinis smalsumas leidžia pakankamai jaukiai jaustis gyvenant svetur, nors ir ilgiuosi įvairių vietų bei žmonių, kuriuos laikinai palikau.

Kita vertus, kad ir kaip būtų smagu užsiimti nauja veikla, norint šį tą nuveikti kas turėtų aiškiai matomus rezultatus,tenka išmokti pasakyti sau „Reikia!“, o ne mesti dešimtis pradėtų, bet nesugebėtų pabaigti darbų. Taigi tai suvokdama praėjusiais metais nusprendžiau pradėti aktyviau sportuoti, nes buvau įsitikinusi (tiesą sakant, ir tebesu), kad sportas labai padeda ugdyti valią ir ištvermę. Sportuodamas ilgainiui Tu tiesiog tampi kitoks. Tikriausiai ne veltui mano mėgstamas rašytojas Haruki Murakami apie savo propaguojamą sporto šaką bėgimą net yra parašęs knygą, kurios angliško vertimo pavadinimas skamba taip: „What I Talk About, When I Talk About Running“ (daugmaž: „Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“), ir joje nepasididžiuoja pabrėžti sporto svarbos jo kūrybai: „Didžiumą to, ką išmanau apie romanų rašymą, išmokau kasdien bėgiodamas“. Kadangi seniai žaviuosi Kinijos kultūra, nenuostabu, kad rinkdamasi sporto šaką pirmenybę teikiau kovos menams. Nenusivyliau nė per nago juodymą. Kovos menų treniruotės nėra tik aklas judesių atkartojimas. Atlikdamas pratimus Tu suvoki, kad kiekvienas judesys čia turi prasmę ir kad puikiai išmoktos kombinacijos sujungia judesius į darnią sistemą. Be to, kovos menai, rodos, kone sukurti man:) Gaila, kad mieste, kuriame šiuo metu gyvenu, nėra konkrečios mane dominančios atšakos (ieškosim!), dėl to vaikštau į paprasčiausią sporto klubą ir renkuosi alternatyvius aktyvaus gyvenimo būdo variantus, nes pradėjus sportuoti bei pasijutus kur kas geriau nei anksčiau, tikrai visai nesinori to atsisakyti.

Ką bandau visu tuo pasakyti? Natūralu, kad baigiantis metams ne vienas iš mūsų stabtelime ir apmąstome – ką gero nuveikėme, ką norėtume nuveikti ateityje. Kai kam metų sandūra tėra tik dar viena mažai ką reiškianti data, o kai kam – tai papildoma galimybė surasti akimirką sau jaukiai įsitaisyti minkštasuolyje ir pasvajoti. Veikiausiai daugelis nusijuoks iš to, kad man patinka artėjantys Naujieji Metai, nes galiu svajoti, kiek širdis geidžia, mintyse ar ant lapo susikurti kitų metų scenarijų ir vėl jį išbraukti, susikurti, vėl išbraukti, išbraukti, susikurti. Ir taip begalybes kartų. Tačiau, kad ir kaip tai nuvalkiotai skambėtų, nuo svajonių viskas ir prasideda. Jei jas apleisi, nenustebk, kai vieną dieną jos primins apie save smarkiu „ba-ba-bam!!!“. Todėl 2012-aisiais Jums, brangūs skaitytojai, linkiu neapleisti savo svajonių. O į kelyje pasitaikančius sunkumus reaguoti kaip sporte – visada tikėtis „antrojo kvėpavimo“. Nė nepajusit, kaip tada ir pažadus vykdyti taps lengva.

Šaltinis: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Papuoliau. Kadangi šiemet nebuvau labai aktyvi savo tinklaraščio rašytoja, skaitytojai susivienijo ir nusprendė mane pamokyti neatsiųsdami nė vienos kalėdinės pasakos (tiesa, naujametinį sveikinimą jau gavau). Taigi kas nutiko Joachimui, nesužinosime, o prizas grįš atgal į prizų fondą. Nors jei netyčia koks vienas nedrąsus skaitytojas visgi parašė, tik nedrįso atsiųsti, tikrai nekantriai laukiu. Šiaip ar taip tikėkimės, kad kitąmet vieni kitiems būsime pareigingesni – aš kur kas stropiau nei dabar rašysiu įrašus, Jūs nepasididžiuosite ir dalyvausite visokiausiose akcijose, atrakcijose. Skamba lyg griežtas įsipareigojimas? Anaiptol. Vis dar nuoširdžiai noriu retsykiais pasidalinti viena kita mintimi su savo skaitytojais.

Kaip gi gyvenu? Veiklos netrūksta, o mintyse aš – tarp Airijos ir Lietuvos. Siuntiniai iš ten ir iš čia. „Tai kaip ten pas Jus? Jau gerokai pasnigo?“ – nebe pirmą kartą klausiu telefonu saviškių, kai tuo tarpu pati gruodžio mėnesį važinėju su dviračiu (aha, tuoj bus galima kurti anekdotus apie Ligitą su dviračiu…). Sniego nė kruopelės. Gal kaip tik, kai parašysiu šį įrašą, ims pernakt ir pasnigs. Gal. Gal ir nepasnigs. Nežinia. Ech, keistų keisčiausiai jaučiuosi kiekvieną kartą Jums rašydama įrašus, kai nesu Lietuvoj. Trūksta ryšio ar velniažin ko. Turbūt juoksiuos grįžusi po kurio laiko skaitydama šio meto įrašus. Bet rimtai aš Jums sakau – tikrai šio to trūksta. Kai pagalvoji, nuo pat mažumės gyveni vienoje kultūrinėje terpėje, ir taip visai netikėtai persikeli į kitą. To, kas Tave brandino kaip asmenybę, nebėra. Kai kurie mėgsta sakyti: „Mano namai – visas pasaulis“, kol kas to nesuprantu.

Uj, išsiplėčiau. Su šventėmis Jus visus! Tegul vidinė šiluma įkvepia veikti ir nebebūna šalta.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“