Papuoliau. Kadangi šiemet nebuvau labai aktyvi savo tinklaraščio rašytoja, skaitytojai susivienijo ir nusprendė mane pamokyti neatsiųsdami nė vienos kalėdinės pasakos (tiesa, naujametinį sveikinimą jau gavau). Taigi kas nutiko Joachimui, nesužinosime, o prizas grįš atgal į prizų fondą. Nors jei netyčia koks vienas nedrąsus skaitytojas visgi parašė, tik nedrįso atsiųsti, tikrai nekantriai laukiu. Šiaip ar taip tikėkimės, kad kitąmet vieni kitiems būsime pareigingesni – aš kur kas stropiau nei dabar rašysiu įrašus, Jūs nepasididžiuosite ir dalyvausite visokiausiose akcijose, atrakcijose. Skamba lyg griežtas įsipareigojimas? Anaiptol. Vis dar nuoširdžiai noriu retsykiais pasidalinti viena kita mintimi su savo skaitytojais.

Su šventėmis!

Kaip gi gyvenu? Veiklos netrūksta, o mintyse aš – tarp Airijos ir Lietuvos. Siuntiniai iš ten ir iš čia. „Tai kaip ten pas Jus? Jau gerokai pasnigo?“ – nebe pirmą kartą klausiu telefonu saviškių, kai tuo tarpu pati gruodžio mėnesį važinėju su dviračiu (aha, tuoj bus galima kurti anekdotus apie Ligitą su dviračiu…). Sniego nė kruopelės. Gal kaip tik, kai parašysiu šį įrašą, ims pernakt ir pasnigs. Gal. Gal ir nepasnigs. Nežinia. Ech, keistų keisčiausiai jaučiuosi kiekvieną kartą Jums rašydama įrašus, kai nesu Lietuvoj. Trūksta ryšio ar velniažin ko. Turbūt juoksiuos grįžusi po kurio laiko skaitydama šio meto įrašus. Bet rimtai aš Jums sakau – tikrai šio to trūksta. Kai pagalvoji, nuo pat mažumės gyveni vienoje kultūrinėje terpėje, ir taip visai netikėtai persikeli į kitą. To, kas Tave brandino kaip asmenybę, nebėra. Kai kurie mėgsta sakyti: „Mano namai – visas pasaulis“, kol kas to nesuprantu.

Uj, išsiplėčiau. Su šventėmis Jus visus! Tegul vidinė šiluma įkvepia veikti ir nebebūna šalta.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“