Nuo pirmadienio pradedu...

Turbūt sunkiai rastume žmogų, kuris pats sau vienumoje ar kitiems girdint nebūtų pasižadėjęs nuo pirmadienio ko nors pradėti – gal mesti rūkyti, gal sportuoti, gal sveikai maitintis, o gal tiesiog dažniau tęsėti duotus pažadus. Ne išimtis ir aš. Apskritai esu labai užsidegantis sutvėrimas, kuris kaip greitai užsidega, lygiai taip pat greitai gali ir užgęsti, ypač kai kalbama apie kokią nors naują veiklą. Naujos patirtys (skirtingai nei nauji, kaskart besikeičiantys draugai, surikiuoti pagal atliekamas funkcijas – vienas – pasivaikščiojimams po parduotuves, kitas – nenusisekusių santykių aptarinėjimams ar pan., to nesuprantu) mane nepaprastai traukia, tad kiekvieną dieną vaikštau plačiai atmerktomis akimis it koks vaikas ir laukiu, ką gi dar man padovanos gyvenimas.

Šitoks begalinis smalsumas leidžia pakankamai jaukiai jaustis gyvenant svetur, nors ir ilgiuosi įvairių vietų bei žmonių, kuriuos laikinai palikau.

Kita vertus, kad ir kaip būtų smagu užsiimti nauja veikla, norint šį tą nuveikti kas turėtų aiškiai matomus rezultatus,tenka išmokti pasakyti sau „Reikia!“, o ne mesti dešimtis pradėtų, bet nesugebėtų pabaigti darbų. Taigi tai suvokdama praėjusiais metais nusprendžiau pradėti aktyviau sportuoti, nes buvau įsitikinusi (tiesą sakant, ir tebesu), kad sportas labai padeda ugdyti valią ir ištvermę. Sportuodamas ilgainiui Tu tiesiog tampi kitoks. Tikriausiai ne veltui mano mėgstamas rašytojas Haruki Murakami apie savo propaguojamą sporto šaką bėgimą net yra parašęs knygą, kurios angliško vertimo pavadinimas skamba taip: „What I Talk About, When I Talk About Running“ (daugmaž: „Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“), ir joje nepasididžiuoja pabrėžti sporto svarbos jo kūrybai: „Didžiumą to, ką išmanau apie romanų rašymą, išmokau kasdien bėgiodamas“. Kadangi seniai žaviuosi Kinijos kultūra, nenuostabu, kad rinkdamasi sporto šaką pirmenybę teikiau kovos menams. Nenusivyliau nė per nago juodymą. Kovos menų treniruotės nėra tik aklas judesių atkartojimas. Atlikdamas pratimus Tu suvoki, kad kiekvienas judesys čia turi prasmę ir kad puikiai išmoktos kombinacijos sujungia judesius į darnią sistemą. Be to, kovos menai, rodos, kone sukurti man:) Gaila, kad mieste, kuriame šiuo metu gyvenu, nėra konkrečios mane dominančios atšakos (ieškosim!), dėl to vaikštau į paprasčiausią sporto klubą ir renkuosi alternatyvius aktyvaus gyvenimo būdo variantus, nes pradėjus sportuoti bei pasijutus kur kas geriau nei anksčiau, tikrai visai nesinori to atsisakyti.

Ką bandau visu tuo pasakyti? Natūralu, kad baigiantis metams ne vienas iš mūsų stabtelime ir apmąstome – ką gero nuveikėme, ką norėtume nuveikti ateityje. Kai kam metų sandūra tėra tik dar viena mažai ką reiškianti data, o kai kam – tai papildoma galimybė surasti akimirką sau jaukiai įsitaisyti minkštasuolyje ir pasvajoti. Veikiausiai daugelis nusijuoks iš to, kad man patinka artėjantys Naujieji Metai, nes galiu svajoti, kiek širdis geidžia, mintyse ar ant lapo susikurti kitų metų scenarijų ir vėl jį išbraukti, susikurti, vėl išbraukti, išbraukti, susikurti. Ir taip begalybes kartų. Tačiau, kad ir kaip tai nuvalkiotai skambėtų, nuo svajonių viskas ir prasideda. Jei jas apleisi, nenustebk, kai vieną dieną jos primins apie save smarkiu „ba-ba-bam!!!“. Todėl 2012-aisiais Jums, brangūs skaitytojai, linkiu neapleisti savo svajonių. O į kelyje pasitaikančius sunkumus reaguoti kaip sporte – visada tikėtis „antrojo kvėpavimo“. Nė nepajusit, kaip tada ir pažadus vykdyti taps lengva.

Šaltinis: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“