Ligi Dangaus

Šiandien Šv. Valentino diena. Ot, nustebinau ar ne? Tiesą sakant, nepilnai už valandos lėksiu susitikt su drauge, su kurios automobiliu varysim į Uteną. Ate, Vilniau. Palaimingai šypsaus, kad tuoj pasieksiu namus. Daiktai išmėtyti per visas pakampes, bet ne tai svarbu. Įsimylėjėlių dieną katytę Perlą vieną paliksiu. Tai gražu. Iš tikrųjų nelabai, tik tikiu, kad tokį trumpą laiką ji ir be manęs pagyvens. Oh…

Eidama senamiesčiu iš kursų pakeliui sutikau ne vieną porelę… Viena taip praslydo pro mane su skėčiu, kad maniau, parkoš. Nieko, išgyvenau. Netoli bažnyčios įsiterpiau į kažkieno vestuvių ceremoniją! Brr.. Turėtų jiems vėsu būt – be striukių, išsipuošusiems. Jeigu mano vestuvės kada nors įvyks, jos bus šviečiant saulei. Vat taip vat. Į kompromisus nesileisiu.

O šiaip ką? Nieko nežinau apie šv. Valentino dieną. Nesuprantu. Geriau jūs man papasakokit.

Žinau, tik tiek, kad jeigu netingėsiu, namiškiams atvirukų su širdelėm pripiešiu. Gal nudžiugs? Mhm…

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.webweaver.nu

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Dar renginiui neprasidėjus aplink V. Landsbergį būriavosi saujelė žmonių. O jis meiliai šypsojosi. Nepanašu, kad jam autografų dalinimas būtų buvusi didelė našta. Tikrai ne, veikiau priešingai – smagi kasdienybė. Padalijo vienam kitam, poto paslaptingai dingo. Trumpam. Iki tol, kol prigeso šviesos ir prasidėjo Emmeto Williamso ir Anne Noël knygos „Mr. Fluxus: Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931 – 1978) portretas“ pristatymas.

Vakaro vedėjas (ir ne tik…) pakvietė gerbiamą profesorių kaip vieną iš J. Mačiūno draugų pradėti renginį.

Taigi V. Landsbergis užlipo ant scenos. Akivaizdu, jog politikas nuo seno išsaugojęs retorikos dovaną. Klausytis jo buvo įdomu. Nesakau, kad išgirdau ką nors ypatingai naujo, ne, tiesiog man patiko ramus, rūpestingas jo balso tonas. Visgi įdomesnės jo išsakytos mintys yra šios: „Žavėkis ką nors išgalvojęs“, „Gyvenime nėra nereikšmingų dalykų“, „Kiekvienas žmogus turi išlikt truputėlį vaikas“.

Labai juokingas pasirodė pasakojimas apie tai, kaip būdamas mažas, kartą susiruošė Jurgis su draugais centrinės Niujorko gatvės nuo nešvarumų valyti. Įsivaizduokit! Berniukui kilo mintis, kad užterštumą mažinti pradėt reikia būtent taip! Savitas požiūris.

Dar V. Landsbergis papasakojo, jog savo namuose J. Mačiūnas buvo įsirengęs dvigubas duris idant apsisaugotų nuo policijos. Kaip jums?!

Kalbą gerbiamas profesorius užbaigė tokiais žodžiais: „Nepraraskim to, kas gali ateiti.“

Ir iš tikrųjų… Ar ne per anksti mes prarandam tą vaikiškumą, tą netikėtumo jausmą, kai niekad negali būti tikras tuo, kas nutiks po minutėlės, o fantazija veržiasi pro kraštus? Prisiminkim kokie išradingi buvome vaikystėje… negalima į lauką neštis plastmasinių lėlių – nieko, tiks iš degtukų ir žolių sukonstruoti žmogiukai, nėra pyrago – ha, o kas sakė, kad juoda duona su uogiene ne pyragas?

Panašu, kad Fluxus idėjomis ( Fluxus siekė „pasidaryk pats“ estetikos ir vertino paprastumą, priešindamiesi sudėtingumui; priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkdami įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekdami menininko nepriklausomybės. Fluxus menininkai dirbo su bet kokiom, po ranka pasitaikiusiom medžiagom ir dirbo individualiai arba išvien su kolegomis – http://lt.wikipedia.org/wiki/Fluxus) persisėmė ir antroje renginio dalyje koncertavę muzikantai. Jų pasirodymas prasidėjo gana įprastai – būgnų mušimas, saksofono garsai. Hm… Visai netikėtai iš kažinkur ėmė lįsti įvairūs virtuvės rakandai, tokie kaip puodas, keptuvė ir dar velniažin kas. Ir viskas tiko grojimui. Išgauti sodrūs, saviti garsai. Klausydamasi jaučiausi kaip nežinia kur – ar tai džiunglėse, ar tai beprotnamyje. Linksma, kad greta manęs sėdėjęs barzdotas vyriokas neištvėrė ir iš krepšio išsitraukė savo muzikos instrumentą (tikrai neatrasiu kaip jį pavadint – atrodo kaip mažas būgnas su neaiškiom tampriom juostom). Pagrojo. Kone paukščių simfonija. Nors ne, kakofonija. Bet sukrėtė galvą. Joje kilo maištas. Užsimaniau kurti Fluxus. Tuoj čiupsiu lėkštę, šaukštą ir bėgsiu į laiptinę muzikuoti. Gerai, nebeironizuosiu.

Man patiko šis Vilniaus knygų mugės renginys. Gaila, kad nespėjo parodyti žadėtųjų Jurgio Mačiūno filmukų. Bet užtat spėjo išryškint idėją: „Džiaukimės gyvenimu, žmonės.“ Tikrai, džiaukimės. Kad ir kas bebūtų. Nes kaip tu žiūri į sunkumus, taip ir jie elgiasi su tavim. Pyksti – pasijuoks ir užkraus ant tavo pečių dar daugiau bėdų, kvailioji – tegu krauna nekrovę, tu viską priimsi pasišvilpaudamas. Taip ir turi būti. Švilpaukim dažniau. Ir kurkim Fluxus.

Šaltiniai: nuotraukos paimtos iš http://test.svs.lt, http://www.uisoftware.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nė nepastebėjau kaip pralėkė dienos po to, kai parašiau apie artėjančią tarptautinę „Vilniaus knygų mugę 2009“, o lyg niekur nieko ėmė ir išaušo Vasario 12 – osios rytas.

Deja, man neteko stebėti ketvirtadienį (t.y. vakar) 10 h vykusio mugės atidarymo.

Neteko apsilankyti ir daugelyje kitų renginių. Bet kodėl aš čia jus graudinu?! Geriau pasinerkim į nuotykių aprašinėjimą kuomet aš, vis dėlto, pravėriau Litexpo parodų rūmų duris. O tai įvyko maždaug apie 15.40 h.

Nusipirkau bilietą ir nekantraudama pasileidau link įėjimo. Žinot, gi kaip būna, kai tikies kažko ir viduj net užverdi? Tai vat taip man ir buvo. Įpėdinau. Nusivilkau striukę… Visgi ką aš čia jums pasakoju? Tiesiog persikelkim į veiksmo centrą.

Prieš įeidama į pagrindinę salę buvau nučiupusi išsamią renginių programą, tad ėmiau ją sklaidyti. Puoliau dvejoti kur eiti:

1) Diskusija Istorijos mokslas tada ir dabar bei Edvardo Gudavičiaus knygos „Visa istorija yra gyvenimas“ pristatymas.

2) Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio knygos „Filosofijos likimas“ pristatymas.

Žinoma, buvo siūloma ir daugiau renginių, bet susikoncentravau ties šiais. Mano dėmesio nusipelnė pirmasis. Kodėl? Sugundė žodis diskusija. Maniau, pateksiu ten vidun, kur viskas virs, kunkuliuos, nerims aistros, nes… Diskusija gi! Tačiau…

Visų pirma renginys prasidėjo 16.15 h, nors turėjo prasidėti lygiai 16 h. Kas nutiko? Paprasčiausiai prieš tai toje pat salėje vyko apvalaus stalo diskusija „Baltarusija – Lietuva: draugiški kaimyniniai santykiai bendros istorijos ir dabarties kontekste“. Nujaučiu, jog va ten tai tikrai karšta buvo. Jūs tik įsivaizduokit – buvo kalbama apie DRAUGIŠKUS Baltarusijos ir Lietuvos santykius! Kažkaip keista truputėlį, kad tokia diktatoriška valstybė užsimanė mūsų dėmesio. O gal mes užsimanėm? Kita vertus, idėja graži. Gal dėl to ir užsitęsė, nes ne man vienai gražu pasirodė.

Taigi galop prasidėjo ir mano lauktas (?) renginys. Tiesą sakant, ėjau nepasidomėjusi kur einu. Ėjau ir tiek. Norėjau apsišviesti, galbūt į aistrų sūkurį patekti. Patekau. Bet nežinau ar mano viltys išsipildė. Juolab, kad pats knygos autorius – istorijos profesorius E. Gudavičius dėl tam tikrų aplinkybių savo knygos pristatyme nedalyvavo. Renginį vedė A. Švedas, kuris ir kalbino garbųjį profesorių, kad sudarytų šią knygą (Aidai). Kadangi neišbuvau iki pabaigos (norėjosi kitur išlėkt), manau, nebūtų tikslinga nupasakot eigos, tad įdėsiu jums įdomesnes mintis (gali būt šiek tiek netikslios, nes ne iš diktofono išrašytos):

„Tai knyga apie tą kartą išgyvenusią didžiausius dvasinius lūžius. Kaip sunkiai ir sudėtingai gyveno humanitarinė kultūra.“

„Tai knyga apie aistrą tiesai ir valią darbui.“

„Vadinant save prisitaikėliu išlikti švariu.“

„Gudavičiui tarsi nėra jokių paslapčių istorijoje.“

Kitas renginys, kuriame aš apsilankiau, buvo knygos „Reklamos žmogaus išpažintis“ pristatymas. Prisipažinsiu, esu leidyklos „Baltos lankos“ leidžiamų knygų mylėtoja (vien ką reiškia Haruki Murakami, Albert Camus vardai), tad tiesiog negalėjau neapsilankyt.

Prie durų būriavosi saujelė tokio paties jaunimėlio kaip ir aš. Netyčia pamačiau, jog vienas rankoj laiko tą pačią knygą, kurią buvo ruošiamasi pristatyti – ryškiai raudoną, apvilktą peršviečiamu aplankalu, kurio viršuj švytėte švytėjo daugmaž toks užrašas „Knyga pakeisianti jūsų gyvenimą.“ Pamaniau: „Oho, netgi šitaip.“ Smalsumas sukilo kaip reikiant. Visgi prieš prasidedant renginiui dar truputį paklaidžiojau, buvo įvairių svarstymų gal klausytis Baltarusijos (!) Respublikos Valstybinės filharmonijos solistų ansamblio „Klasik – avangard“ koncerto, tačiau ne… Grįžau (;)) prie pirminio pasirinkimo.

Reklama man kažkodėl asocijuojasi su nestandartiniais sprendimais. Ir šįsyk nebuvo apsieita be jų. Knygų leidėjai užuot nuobodžiai atburbėję kokia ši knyga gera ir nuostabi pasirinko kitokį sprendimą – parodė mums kino filmo anglų kalba ištraukas. Užtemo šviesos. Prasidėjo. Pasijutau kaip kino teatre. Vualia! Visokiausių smagių vaizdų, kalbų. Ypač įstrigo toks juokingas reklaminis intarpas (iš nespalvotų kadrų spręsčiau, kad ankstesnių laikų), kuriame mergina „Dove“ muilu prausė veidą. Atrodė tokia laiminga, nenusakomai. Lyg tas muilas būtų stebuklas. Ech, tie reklamos žmonės, moka pritraukti!

Įsiminė šios mintys apie reklamos specialistą Davido Ogilvy (knygos „Reklamos žmogaus išpažintis” autorius):

„Norėjo būti prisimintas kaip idėjų žmogus.“

„Pirmas akademiškai apibrėžė reklamos objektus.“

„Samdė tik geriausius žmones.“

„Škotas su be galo turininga kalba.“

Renginio vedėja pabaigoje atsakė į klausytojų klausimus ir, be to, patikino, jo ši knyga ne tik reklamos žmonėms, bet ir verslininkams, kitų sričių specialistams.

Kadangi 18 h vykusio Atšildyk meilės ledą savo sieloj. Šekspyro „Sonetų“ pristatymo nežiūrėjau (dar ne Šv. Valentino diena…), tai dar pavaikštinėjau po salę. Knygų gausybė, matyt, organizatoriai neveltui 10 – ajai knygų mugei pristatyti pasirinko tokį skambų šūkį „Tiražas – trys milijonai!“ Žmonių, renginiui besibaigiant, nebebuvo tiek daug kiek pradžioje, bet ech… Mane „veža“ mintis, kad dar yra skaitančių, lavinančių savo protą, suteikiančių naujų minčių savo sielai. Manau, tai nuostabu.

P.S. Dėkoju vienam šauniam bičiuliui iš kurio gavau dovanų Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“. Sklaidžiau visą vakarą. Spėju, kad nekalti sklaidymai greitai baigsis skaitymu iki paryčių, nes šitas rašytojas yra vienas iš mano narkotikų.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Susiruošė miklusis Juozukas šiandien į darbą, dokumentus į aplanką susikrovė, lagaminan įsimetė, užsisegė ir pėdina link automobilio. Kostiumas išlygintas, marškinių apykaklė pastatyta – tvarkingai atrodo, dulkelės nė su žiburiu nerastum.

Susiruošė ir Viliukas. Gi naujos pareigos, nedrąsu bet kaip pasirodyti. Norisi efekto, efekto daugiau! Taigi kaip tarė, taip padarė – garbanas nelyginant Marilyn Monroe susisuko, prašmatnios biografijos aprašą nuo stalo čiupo ir išpėdino. Ką ten išpėdino toks turtingas būdamas, nė velnio! Sėdo į Lamborghini ir išrūko.

Išrūko ir mūsų Juozukas.

Bet koks nustebimas, koks nuostabus pajautimas buvo kai jiedu ant to pačio tiltelio susitiko!

- Sveikas, aš Vilniaus meras – spaudžia leteną senasis.

- Koks sutapimas, aš irgi! – džiugiai sušuko naujasis ir puolė dėstyti planus – Išlyginsim gatves, oranžinius dviračius gražinsim, gėlių aplinkui prisodinsim… Bus gražu, net žalia!

- Pala, pala, ką čia tauzyji? Nuo kada pas mus dvivaldystė įteisinta?! – apšalo Juozukas.

- Kaip nuo kada? Nuo DABAR… – staiga Viliuko veidas persimainė, gerklėj ėmė formuotis įsakmus tonas – Tu… Tu… Aš gi toks skaidrus, nesuteptas. Aš būsiu viršininkas! Mano kėdė spalvotesnė. Be to, esu oficialiai išrinktas.

- Bbfcff… – pasipylė neaiškių žodžių krūša iš senojo burnos – Na jei taip, tai turėsi mano draugija visvien tenkintis. Tol, kol teismas visko nesureguliuos. Ar girdi, burunduk, TEISMAS!

- Gerai gerai, nesikarščiuok, varau savo darbo dirbti…

- Gerai, aš irgi varau…

Tarė viens kitam vyrukai ir nė nepajuto kaip atsidūrė prie bendro stalo – tušinukas vienas (kanceliarijai gi išlaidos norisi mažint), neatidėliotinų reikalų daug, bet parašas reikalingas MERO, ne meriaus…

Žodžiu, kalba žmonės, kad karts nuo karto girdi pro tuosius langus šūkaujant:

- Liniuotę… Segtuvą…

- Aplanką paduok, aplanką!

Ir nežinia, kurio balsas skardesnis, kurio visa lemiantis. Nežinia tvyro ore… Kol teismas nenusprendė.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Vakar turėjau paskaitą gana įdomiu pavadinimu „Teksto rašymas“. Ji mano universitete buvo pasiūlyta kaip pasirenkamasis dalykas. O aš tikėdamasi, jog, šitai pasirinkusi, geriau išmoksiu rašyti, susigundžiau. Ir po įžanginės paskaitos, manau, kad neveltui. Kodėl?

Jūs tik pamanykit – sužinojau, kad mes atlikinėsim savotišką praktiką tokiuose kultūriniuose leidiniuose kaip „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“ pasirinktinai. Nemeluosiu, jog esu didžiulė šių leidinių mylėtoja, tiesiog mane žavi pati mintis, kad mums jauniems studentėliams leis pavaidinti kritikus, recenzentus, gal netgi žurnalistus.

Skaitysim naujausius lietuvių literatūros kūrinius, diskutuosim, ginčysimės – taigi dirbsim iš peties. Nemanau, kad bus lengva, tačiau tikiu, jog – naudinga.

Suks mums galvas, apkraus kalnu informacijos, o mes visa tai atlaikysim. O išlindę būsim lyg naujai gimę, tobulesni. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad, vis dėlto, kažkam rūpi mūsų ateitis, lavėjimas. Neužtenka vien nuobodžiai atburbėti paskaitą. Reikalinga praktika, nes ji mus tobulina labiausiai.

Jau nekantrauju leistis į kūrybines paieškas!

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://www.treehugger.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ilgai svarstė mus mieli valdininkėliai kągi daryti su studijų įmokomis, kaip tvarkingai praturtinti valstybę per daug nenuskriaudžiant studentų… Suko galvas, naktimis nemiegojo ir po turiningų diskusijų nutarė, jog „studijų įmokas iki vasario 11 d. turi susimokėti studentai, kurių vidurkis nesiekia 8 arba turintys akademinių skolų.“ Sakyčiau, švelniai tariant, keistoka, kad vidurkis lemia – tu privalai mokėti ar ne. Tai visiška nelygybė, įvairių studijų krypčių – tiek humanitarinių, tiek tiksliųjų mokslų supriešinimas.

Jeigu būtume kiek įmanoma atviri, tai derėtų pažymėti, jog už mokslus mokės dauguma tiksliųjų mokslų atstovų, nes nežinia kodėl, bet jų dėstytojai nesisvaido balais aukštesniais už 8 – is. Nesisvaido ir humanitarų bei socialinių mokslų, tik pripažinkim čia daug realiau gauti aukštesnius įvertinimus. Vadinasi valstybę daugiausiai turtins matematikai, ekonomistai. O jie moka skaičiuoti… Ir vėl priešprieša – galvotieji literatai, kalbininkai tampa valstybei finansiškai žymiai mažiau reikalingi… Ir vėl nori nenori pasitvirtina filologų „vištelių“ stereotipas. Bliamba, pikta, kad jį keisti patiems filologams be galo sunku… Gi valdžios kėdėse kolkas sėdi ne jie.

Ir dar gražiausia kai paaiškėja, kad universitetai irgi stumia savo vargo dieneles:

„Nuo šio semestro nebegalioja iki šiol buvusi studijų įmokų mokėjimo
tvarka, kai studentams, imantiems paskolas studijų įmokai susimokėti(520
Lt), mokėjimas buvo atidedamas. Pinigai tiesiai iš VMS fondo studento
vardu buvo pervedami universitetui gegužės mėnesį.

Nuo šiol mokame už praėjusį semestrą, nebe avansu, kaip būdavo iki
2008 m. Dėl šios priežasties studijų įmokų universitetas,
laikydamasis įstatymų, nerinko 520 Lt rugsėjį.
Todėl susidarė tam tikri finansiniai keblumai ir universitetas nebėra
pajėgus laukti studentų įmokų dar pusmetį.“

Paskolų ėmimas studentams tampa juokingu, absurdišku procesu. Sunkiai besiverčiantis studentas nutaria atidėti įmokos mokėjimą ir ką gauna? Špygą panosėj. Jokio atidėjimo nebėra.

Šiandien paklausiau savo fakulteto dekanate: „Ką daryt tokiu atveju, jeigu įmokų atidėjimas nebegalioja, o studentas būtent šiuo metu neišgali susimokėti?“ Darbuotoja ironiškai šyptelėjo ir trumpai atsakė: „Reikia pasiskolint iš ko nors…“ Puiku. Niekam nesvarbu, kad paskolą žmogus ima tikrai ne iš gero gyvenimo ir kad tas pigus sprendimas jau sumokėtas įmokas grąžint gegužės mėnesį jam jau bus visai nebeprasmingas, nes kalbama apie šias dienas, o ne apie gyvenimą po kelių mėnesių.

Gerai, pasakysit, mokytis reikia, kad tokių situacijų nekiltų, bet, deja, kartais esi priverstas apkraut galvą kitomis problemomis. O juolab mokytis sunku, kai nuolat esi eksperimentinis triušis (visokie – „mokėsi nemokėsi, sumažinsim padidinsim, pakeisim..“) ir su tavo likimu žaidžiama kaip tik išmanoma.

Kitiems likimas pakiša koją ir vietoj svajonių aštuntuko vidurkis byloja: „7,95…“ Patrina studentas akis, dar kart perskaičiuoja ir supratęs, kad niekas nepasikeis, suraukęs kaktą svarsto iš kur gaut tuos 520 Lt, nes, rodos, dar taip neseniai buvo kalbėta, kad už mokslus mokės tik tie, kurie turi akademinių skolų.

Paskaitų medžiaga jau studento pažasty, o galvoj gilios mintys: „Ech, baigsiu tuos mokslus, gal nebūsiu toks kvailas kaip tie…“

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://jurylaw.typepad.com, informacija apie studijų įmokas, paskolas – VU SA, VU