Vakar turėjau paskaitą gana įdomiu pavadinimu „Teksto rašymas“. Ji mano universitete buvo pasiūlyta kaip pasirenkamasis dalykas. O aš tikėdamasi, jog, šitai pasirinkusi, geriau išmoksiu rašyti, susigundžiau. Ir po įžanginės paskaitos, manau, kad neveltui. Kodėl?

Photobucket

Jūs tik pamanykit – sužinojau, kad mes atlikinėsim savotišką praktiką tokiuose kultūriniuose leidiniuose kaip „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“ pasirinktinai. Nemeluosiu, jog esu didžiulė šių leidinių mylėtoja, tiesiog mane žavi pati mintis, kad mums jauniems studentėliams leis pavaidinti kritikus, recenzentus, gal netgi žurnalistus.

Skaitysim naujausius lietuvių literatūros kūrinius, diskutuosim, ginčysimės – taigi dirbsim iš peties. Nemanau, kad bus lengva, tačiau tikiu, jog – naudinga.

Suks mums galvas, apkraus kalnu informacijos, o mes visa tai atlaikysim. O išlindę būsim lyg naujai gimę, tobulesni. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad, vis dėlto, kažkam rūpi mūsų ateitis, lavėjimas. Neužtenka vien nuobodžiai atburbėti paskaitą. Reikalinga praktika, nes ji mus tobulina labiausiai.

Jau nekantrauju leistis į kūrybines paieškas!

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://www.treehugger.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“