Ligi Dangaus

„Tavo vertybė Nr. 1:

Pinigų maišas kambary + apvali sumelė banke (31.0%, 4 Balsai)
Visokeriopa šeimos gerovė (23.0%, 3 Balsai)
Neturiu išskirtinės vertybės (23.0%, 3 Balsai)
Kūryba – dailė, rašymas, fotogravimas ir kita (15.0%, 2 Balsai)
Mano vertybė Nr.1 keičiasi lyg kaleidoskopas (8.0%, 1 Balsai)
Šeima ir draugai (0.0%, 0 Balsai)
„Tūsai, plotai, vakarėliai ir fiestos…” (0.0%, 0 Balsai)“

Mielieji, kas čia dabar? Kaip pirmoje vietoje, kalbant apie svarbiausias gyvenimo vertybes, galėjo atsidurti pinigai? Jūs aiškiai man meluojat ir nuslepiat realius faktus. Paduosiu jus į teismą, nes taip negalima. NEGALIMA. Įsiklausykit: „Mano vertybė Nr. 1 yra pinigų maišas kambary + apvali sumelė banke“. Visiškai neskamba. Kodėl?

Paprasčiausiai pinigai negali tapti viso gyvenimo tikslu, nes tada dienos bus tuščios ir netikros. Be nuoširdžių žmonių. Kitiems tu būsi tik žaislas. Naudingas pašnekovas, kurį galima lengvai iškeisti į kitą, dar naudingesnį. Ar mes to norim?

Gal pasirodysiu minkšta, sentimentali ir pan., bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Sakiau ir sakysiu, kad svarbiausia mylėti savo šeimą, draugus, dovanoti žmonėms tai, ką turi tyriausio savyje ir tie šlamantys popierėliai neabejotinai nuvertės. Ne savo rinkos verte, tačiau mūsų požiūriu į juos.

Džiugu, kad visgi gana didelė dalis balsavusiųjų savo balsą skyrėt už visokeriopą šeimos gerovę. Keista, kad lygiai toks pats skaičius teigia neturintys išskirtinės vertybės. Ar tai įmanoma? Nagi – keliam ūpą, staigiai keliam. Pasakykit sau garsiai atsistoję prieš veidrodį: „Aš šiandien ieškau“. Vien ieškojimas yra teigiamas žingsnis jūsų kasdienybėje, nes… Kaip ten sakoma?=)

Taip, teisingai perskaitėt: grafičiai. Jokie ne grafiti. Dar gali būti vadinami ir grafitais. Iš kur ištraukiau? Praėjusį semestrą per paskaitą „Redagavimo įgūdžių formavimas“ tai buvo mums aiškiai išporinta, o aš ir įsidėmėjau. Ech, tie mokslai… Vakar planavau visą dieną mokytis ir nieko neišėjo:( Iš esmės vyravo bimbinėjimas. Apskritai pastebėjau, kad šiltaisiais orais reikia daug daugiau pastangų norint suimti save į rankas. Žodžiu… Gana burbuliavimo.

Vis dėlto, džiaugiuosi, kad iškišau nosį laukan, nes jums prifotogravau grafičių! Šie, kuriuos demonstruoju, tikrai nėra patys geriausi iš mano matytų, tačiau… Įdomus faktas, kad jie visi puikuojasi kone vienam nedideliam plote. Sakytumei tame rajone siautė (o gal ir tebesiaučia), ypač gausus grafitininkų būrys. Ar tai reiškia, jog čia menkiausiai rūpinamasi gyvenamųjų namų ir kitų pastatų apsauga? Nežinau. Žinau tik tiek, kad kai kurie darbai yra gana gražūs, saviti, tačiau… Ne visur derantys. Pažiūrėkit, kad ir į akmeninės šiukšlių dėžės „išdailinimą“:) Aš nesu nusiteikusi prieš grafičius kaip vieną iš jaunimo (senimo?) saviraiškos būdų, bet kartais jų visur būna, švelniai tariant, per daug… Lyg nesusitvardančių maniakų darbas. Hm, būtų žiauriai smalsu pakalbinti kokį „užkietėjusį“ grafičių piešėją, bet kur tokį rasti? Gi tai toks slaptas hobis…

Kol grafičių piešėjo neradau, norėjau striktelti viršun iš laimės, kad… Netoliese mano namų kone visą savaitę stovėję šiukšlių maišai pagaliau buvo išvežti! Jau maniau, jei ir pirmadienį jie ten stovės, tikrai kam nors skųsiuos. Neprireikė. Dingo. Pliusas.

Šiaip tai man skauda galvą. Nuo norų. Babam!!! Einu ką nors priplosiu…;))

Vakar per žurnalistikos profesinių studijų praktikos gynimą vienai merginai dėstytojas pasakė įdomų faktą apie klausimus užduodamus antraštėse – esą tie, į kuriuos galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“ dažniausiai (t.y. net 85% iš jų) turi neigiamą atspalvį, vadinasi, jei klausiate „Ar dangus šiandien buvo žydras?“, turite omenyje, jog iš tikrųjų taip nebuvo. Kągi… Nusprendžiau šią teoriją patikrinti.

Ir kurgi tai geriau daryti, jei ne pas save tinklaraštyje;) Paaiškėjo, kad aš visai mėgstu tokius klausimus užduoti. Jūs tik pažiūrėkit (vienos antraštės neminiu nenorėdama sukelti bereikalingų vaidų):

Tai ką, čiupsim kastuvus į rankas?

„Tai taip lietuviška…“ – ar gali būt puikiau?

Mano kūrybinės paieškos artėja. Kritikė + aš = Įmanoma?

Internetas vs spauda. Pastarosios laukia lėta mirtis?

Gal pirksit gabalėlį romantikos, tirpstančio sniego ir šilumos?

Ar mus vis dar domina pramogos ir įžymybės?

Tu taupai? Aš irgi ne (STOP – parduotuvėse padaugėjo ragautojų)

Ufonautai nusileido mus tėvynės pakrašty?

Nori pasiekti pergalę? Siek

Marijonas Mikutavičius apie lietuvių humorą. O gal geriausia juoktis iš savęs?

Švarinimosi maratonas artėja. Ar pavyks?

Panagrinėkim…

Skaityti šį įrašą »

Sveikučiai, mano tinklaraščio lankytojai! „Blogų“ rašymas ir skaitymas tampa vis populiaresniu užsiėmimu, tad nutariau, kad būtų visai smagu jus supažindinti su kitais (apie mane jau tikriausiai esat susidarę šiokią tokią nuomonę…;)) šios pilietinės žiniasklaidos nariais. Pažintis prasideda nuo Timo bei Jovitos, kurių tinklaraščius (Timas – http://singapurijus.wordpress.com/, PinkCity – http://www.pinkcity.lt) skaitau ir aš pati. Kodėl kalbinau juos kartu? Tiesiog jiedu abu baigę psichologijos studijas. Suintrigavo – o ką gi apie tinklaraščius mano juos rašantys psichologai? Linksmiausia, kad Jovita man pakuždėjo, jog jie su Timu buvę… Grupiokai!

Taigi… Trumpai prisistato tinklaraščio PinkCity autorė: „Esu Jovita, liepą sueis du metukai nuo tos dienos, kai pradėjau rašyti savo pinkcity.lt. Pagal išsilavinimą – psichologė, pagal dirbtus darbus – personalo vadovė, šiuo metu gyvenu tik savo malonumui ir nesileidžiu kategorizuojama. Manau, kad visuomenė pernelyg sureikšmina visą tą profesinę sritį, man daug svarbiau, kuo žmogus tiki, apie ką svajoja, galų gale – kokios muzikos klauso ir kokias knygas skaito, o ne kuo dirba. Visa tai apie save kone kasdien pasakoju www.pinkcity.lt, taigi, jei turi laisvą minutę – užbėk apsižvalgyti, jei patiks – nepatingėk užsiprenumeruoti!“

Interviu atlikau el. paštu:))

1) Koks jausmelis būt gausios tinklaraštininkų bendruomenės Lietuvoje nariu?

Jovita: Jaučiuosi jaukiai, šiltai ir itin puikiai. Greičiausiai jei jausmelis būtų negatyvus, liaučiausi būti nariu, ar ne?

Timas: Geras jausmelis. Seniau būdavo geresnis, buvau daug aktyvesnis ir tinklaraštis buvo kuom tais labai svarbus. Dariau 100 prenumeratorių projektą ir labai stengiausi pasiekti šį skaičių. Kai jau pasiekiau (dabar turiu ~180), tai kažkaip aprimo visos aistros, susijusios su tinklaraščiu. Dabar liko tik žmonės, kurie skaito ir diskusijos su jais.

2) Jeigu tave užpultų piktas dėdė ir lieptų mest tinklaraščio rašymą, ką jam atsakytum?

Jovita: Na, paprastai žmonės ką nors liepdami turi savus motyvus, šįkart visaip kaip fantaziją pasitelkusi negalėjau sumąstyti pikto dėdės kėslų, kuo jam galėtų užkliūti mano tinklaraštis. Jei nepatinka, labai prašau neskaityti – ir man, ir dėdei, ir gal net dėdės žmonai ramiau būtų – kam veltui švaistyti energiją? O mest rašyt (skamba kaip mest rūkyt) kol kas nesiruošiu, taigi, piktieji dėdės, nepuldinėkite be rimto reikalo!

Timas: Visų pirma paklausčiau iš kur jis žino apie tą mano tinklaraštį ir ką gero jame skaitė. Paskui pasidomėčiau dėl kokių priežasčių nori, kad neberašyčiau:) O galiausiai paprašyčiau nesikišti į mano gyvenimą ir leisti man jį pačiam gyventi.

3) Kokiuose tinklaraščiuose, be abejo, išskyrus saviškį, lankaisi? Kuo jie tave žavi?

Jovita: Šiuo metu mano skaityklėje sukrauta apie du šimtus prenumeruojamų tinklaraščių. Labiausiai žavi ir traukia drąsūs, atviri, nuoširdūs bei taiklūs pastebėjimai apie subjektyvius potyrius kasdienybėje. Smagu trumpam pažvelgti į pasaulį kito akimis, per autoriaus vertybių prizmę, panerti į svetimas jausenas ir gyvenimo būdą.

4) Ką manai apie Liutauro pastangomis pasiektą teismo sprendimą „blogeriams“, atitinkantiems profesionalaus žurnalisto kriterijus, leisti rinkti informaciją Seime?

Jovita: Jei kažkam nuo to geriau – valio! Man asmeniškai tokių statusų nereikia, į kai kuriuos renginius ir anksčiau kaip „blogerė“ esu gavusi akreditaciją (iš kokio leidinio, klausia? – pinkcity.lt, užriečiu nosį – suranda sąraše ir įleidžia, kaip smagu!), ir patikėk, tuose renginiuose daug linksmiau, nei Seime! Viešpačiau, ką gi ten veikti? Jau geriau ant žolytės knygą paskaityt. Nors sakau, jei Liutaurui ar kam kitam reikia įsibraut Seiman, smagu, kad teismas pripažino šią mūsų naująją žiniasklaidos rūšį.

Timas: Labai nudžiugau perskaitęs delfi šią naujieną, net pasveikinau Liutaurą jo „bloge“ su šiuo pasiekimu. Tai precedentas Lietuvos padangėje ir rimtas žingsnis į tinklaraščių ir jų autorių pripažinimą kaip svarbios žiniasklaidos dalies.

5) Nusikelkim į praeitį… PinkCity (Jovita;)), pirmajame savo įraše minėjai: „…ne vieną kartą buvo šovusi idėja „blogą“ susikurti, bet piktasis Kritikas, sėdintis tamsiame mano smegenėlių kampelyje, burbuliavo: „Kvaile, ką ten tu rašysi, pažiūrėk, kiek protingi žmonės yra prirašę, tik perskaityk viską. ką tu naujo pasauliui pasakysi?“. Bet štai šiandien atėjo šventė į mano kiemą, kai aš tam blogiečiui (blogio, o ne „blogo“ prasme) užkimšau skudurais burną, ir užsiregistravau.“ Kas nuo to laiko pasikeitė? Ar galėtum pasakyti, kad tinklaraščio rašymas kaip nors įtakojo (-a) tavo gyvenimą?

Jovita: Tinklaraščio skaitytojų skaičius nuo vieno išaugo iki keturių-šešių šimtų, tai kartais pamąstau, gal vis dėlto ne be reikalo pradėjau. Kadangi tinklaraščio rašymas apima ne tik siaurą įrašų kurpimo ir publikavimo sritį (pačiame pavadinime užkoduota, jog tai ne paprastas raštas, o tinklo raštas, raštas tinkle), įsijungiau į smagią „blogerių“ bendruomenę, susipažinau su nepaprastai įdomiais ir kūrybingais žmonėmis. Dabar kiekvienas mano rytas prasideda nuo skaityklės, kurioje esančius kolegų įrašus peržvelgiu gurkšnodama kavą su pienu. Aišku, kad tinklaraščio rašymas įtakojo mano gyvenimą, jis tiesiog tapo gyvenimo dalimi, įaugo į mąstymą – svarstant įdomesnę idėją ar įvykus smagiam nuotykiui savaime įsijungia mygtukas, kviečiantis pasidalinti tuo su tinklaraščio skaitytojais.

6) Timai, iš tavo pirmojo įrašo supratau, kad tinklaraštį pradėjai rašyti profesiniais sumetimais, t.y. ieškodamas įvairesnių galimybių bendrauti su žmonėmis: „Ma fellow americans,/tęsiu savo eksperimentus, kaip čia patogiau su jumis susisiekti.“ Ar dabar turi kitų tikslų? O gal tiesiog… Tinklaraščio rašymas tau įaugęs į kraują?:)

Timas: Dar prieš tinklaraštį turėjau savo asmeninę svetainę www.timas.lt (kurią tebeturiu ir dabar) ir vis nesugalvodavau, kaip čia patogiau informuoti mano svetainės skaitytojus apie naujienas. Galiausiai pagalvojau, kad galiu informuoti „blogo“ pagalba. Vėliau „blogas“ išsirutuliojo į daugmaž savarankišką ir nuo svetainės nepriklausantį darinį, kuris netgi populiaresnis yra nei pati svetainė. Na, o tikslai… Labai aktualių kaip ir nebeturiu. Tinklaraščio rašymas tapo paprasčiausiu įpročiu ir kasdiene gyvenimo dalimi.

7) Palinkėk ką nors gražaus ir pūkuoto puslapio http://ligita.xz.lt lankytojams:)

Jovita: Artėjant vasarai, linkiu išmokti įsileisti šilumą giliau, nei saulės spinduliai gali prasiskverbti, – į mintis, į jausmus, į tarpusavio santykius, į sapnus ir svajones, ir tegul tai pajunta tinklaraščio, jei tokį turi, skaitytojai; jei ne – dalinkis šiluma komentaruose, kuriuos mes, „blogeriai“, taip vertiname! Kuo daugiau ir ryškesnių vidinių saulių!

Timas: Linkiu nenustoti domėtis tuo, ko nežinai (pagal Sokrato „Žinau, kad nieko nežinau“) ir nuolat galvoti savo galva bei abejoti „autoritetais“ (pagal www.leary.com).

Pastarosiom dienom nutariau, kad niekas manęs nebemyli – praeiviai kažkur bėga taip, kad nė vieno nepaveju, noriu perskaityti tiek daug knygų, o paroj tik 24 h, tinklaraščio lankytojai nesiunčia kūrinių konkursui „Man reikia dramblio“, katė pradėjo kone kasdien šliaužioti per grindis ir miaukti kaip mėnesį nevalgius, sugedo telefono ausinukai, o naujųjų kokybė tokia, kad, rodos, klausausi tiesioginės transliacijos iš skardinės dugno (doh, pardavėja buvo šventai įsitikinus, jog aš brangesnių nepirksiu, tai originalo net netraukė iš vitrinos://), negana to, kitą savaitę mama lekia į Italiją ir, žinoma, manęs neima. Kur teisybė?! Kur visas šio pasaulio gėris ir tyrumas?

Ech, gerai, kad laiku supratau, jog kažkas visvien turi būt kalčiausias. Taigi – tiriančiai perskrodžiau savo kambarį ir ką… Žvilgsnis užkliuvo už JO… Senovinio televizoriaus „Šilelis“. Stovi sau neveikiantis ir šaiposi iš manęs. Gerai, garsas jame yra, bet vaizdo, išskyrus taškuotas linijas, nerasi.

Atsimenu praėjusiais metais baisiausiai norėjau per jį pažiūrėti Euroviziją, nors ir nugalėtojas buvo aiškus iš anksto (taip taip, tas pats gražuoliukas Bima Dilanas, tfu, Dima Bilanas), bet ką jūs manot – dieną lyg ir rodė, bet daugmaž 22 h nutarė išeit atostogų. Ir kaip išėjo, tai iki šiol nebegrįžta. Kur link suku – noriu atsikratyti šiuo senu „kledaru“ sukeliančiu man vis dažnėjančius nevaldomo pakvaišimo procesus.

Susigundykit, dovanoju nemokamai!=) Tarybiniais laikais jo kaina buvo 208 rubliai (užrašyta ant užpakalinės dalies). Be to, yra netgi dvi antenos – nusiimanti apvali bei susitraukianti – išsitraukianti ilga. Kodėl šitaip? Čia toks specialus mechanizmas;)) Žemiau galit patys apžiūrėt ypatingąją dovaną. Pridėčiau autografą ir saldų bučinį į žandą.

O šiaip – aš labai labai nervinuos. Šį įrašą jums rašau naktį, bet žinau, kad pabudus, popiet, turėsiu pėdinti į Lietuvos Žurnalistikos Centrą. Vyks praktikų gynimas ir diplomų įteikimas. Dievulėliau. Turėsiu gintis, o mano galvoj mintys užsiblokuoja tada, kai jų labiausiai reikia. Žodžiu… Jei rytoj (šiandien) nesulauksit nei vieno mano komentaro, žinokit, kad aš miriau!:OOO

Siauryn – langas į nurimusią gatvę, netvarkingai užtrauktos užuolaidos, stalas, išimtas stalčius su krūva popierių, gazuoto mineralinio vandens butelys, grindys grindys, kėdė, stalinė lempa ir aš, dar taip mažai suprantanti.

Platyn – aš, nieko nesuprantanti, išjungiu stalinę lempą, keliuosi nuo kėdės, rožinėmis su rombais šlepetėmis tipenu per grindis, ranka pasiekiu mineralinio vandens butelį, godžiai gurkšteliu, užsuku, sukišu išimtą stalčių į netikros medienos stalą, atitraukiu užuolaidas, atveriu langą, pažvelgiu į vis judresnę gatvę ir pagalvoju: „Einu“.

„Kelkis. Judinkis. Eik.“ – kelis kart pakartoja vidinis balsas. „Dvejoju…“ – atsakau.

„Jei tu nenori susidraugauti su savo supratimu, tai tebūnie. Niekas kitas to nepadarys už tave.“ – išgirstu. Ir išeinu. Su naktiniais marškiniais. Į šviesą.