Ligi Dangaus

Intuityviai jaučiu, kad jūs… dabar užsukot į mano puslapį. Žiūrit ką aš naujo parašiau. Jūsų veidas persimaino – kakta tampa lygi, skruostuose atsiranda juoko duobutės, o mintyse ima suktis retorinis klausimas: „Ką ji čia dabar paisto?!“ Ogi nieko. Beveik. Man vis dar sesija nelaboji, tad ką jau labai pripaistysi. Tik va, benardydama po visokius savo paskaitų šaltinius atradau šį bei tą apie didingąją intuiciją arba taip vadinamąjį šeštąjį pojūtį:

Intuicija nėra netvarkingos vaizduotės sprendimai, bet įdėmaus proto suvokimas, kai sprendimas nekelia abejonių, atsiradusių natūralaus mąstymo metu.

Intuicija yra glaudžiai susijusi su rizika, kuri padeda ir žmogaus, ir organizacijos siekiams arba sukelia daug problemų, ypač jeigu ji nėra paremta žiniomis ir patyrimu.

Intuicija − tai sumanumas greitai spręsti iškilusias problemas, jų beveik neanalizuojant ar neaptarinėjant.

Radau, ir, be abejo, pasijutau prašmatniai – gi tikrai kartais būna, kad ką nors žinai net sunkiai suprasdamas iš kur visa tai. Lyg nuojauta. Lyg trinktelėjimas į galvą: „Eureka!“ Bet velnias… Skaitom atidžiau: „… sukelia daug problemų, ypač jeigu ji nėra paremta žiniomis ir patyrimu.“ Šitas punktas mane neramina labiausiai. Neramina ir kartu viską paaiškina. Savus kvaištelėjimus, kai kuriuos itin nesąmoningus politikų priimtus sprendimus… Iš tiesų… Šiuo atveju tik pasitvirtina mums dar vasario 21-ąją per žurnalistikos profesinius kursus išsakyta Edmundo Jakilaičio pastaba: „Norint nesilaikyt taisyklių, visų pirma reikia jas tobulai mokėti.“

P.S. Jaučiu, kad noriu vasaros atostogų! Per ilgus metus sukaupiau tokią patirtį – jeigu jau noriu, tai nemeluoju:) Ir dar… Šiuo metu intensyviai suku galvą – vitaminai prailgino žmogaus gyvenimo trukmę ar ne. Patikėkit manim! Šią savaitę taip pėdinu iš miesto ir vienu momentu už nugaros išgirstu karštligišką vaikino ir merginos ginčą – mergina bando vaikinui įrodyti, kad būtent vitaminams turėtumėm būti dėkingi, kad šiais laikais žmonės tokie ilgaamžiai, t.y. nepakrato kojų iki 40-ties. Net nežinau… Gal ir taip. Sutinku, kad medicininės sąlygos nuo viduramžiško kraujo praliejimo ir pan. smarkiai pasikeitusios, bet aukštinti vitaminus… Savotiška;)))

P.P.S. Gulbę įsidėjau kaip lietaus naikintuvą ir šypsenos ligi ausų per amžius užfiksavimui:) Subalansuota man, bet tinka ir jums:))

Į mano tinklaraštyje pasirodžiusį įrašą Netrumpai apie „Login’ą“ (koks neperspektyvus pavadinimas… Keisiu? Ne) komentatorius Ričardas sureagavo taip: „Na, o dabar apie teigiamas puses norėčiau išgirsti“. Lyg būčiau labai neigiamai pasisakiusi… Kągi – pažadėjau, kad kitą kartą galėsiu mestelti ir optimistiškesnį variantą. Taigi. Būtent šiandien tą ir darau;)

Apie „Login’ą“ su šypsena.

1. „Siemens“ arenoje telpa 11 tūkst. žmonių, o konferencijoje, jeigu neklystu, mūsų buvo maždaug 1,3 tūkst. Tai reiškia, kad galėjom bėgioti per visą salę ir būti užtikrinti, kad rasim kur atsisėsti!

2. Žiūrovams panorus užduoti klausimą kuriam nors iš pranešėjų, kone visą laiką tamsoje skendėjusią salę nušviesdavo ryški šviesa. Visų žvilgsniai nukrypdavo į klausiantįjį ir keliolikai sekundžių tas žmogus atsidurdavo dėmesio centre. O mes, apšviestieji, pasijusdavom kaip kino filme.

3. Kai kurie pranešimai dubliavosi vieni su kitais. Kaip žinia, tokia pasirinkimų gausa niekam nepakenkė. Aš daugiausiai laiko leidau pagrindinėje salėje, bet keliskart nulėkiau ir į paralelinę. Galiu patikinti, kad pats lėkimo per ganą trumpą laiką procesas suteikdavo entuziazmo pliūpsnį. Galvoje sukdavosi: „Žinių žinių!“

4. Galima buvo prasilenkti su tokiomis asmenybėmis (Artūru Raču, Leonidu Donskiu, Džiugu Paršoniu ir kt.), kurias tikrai ne kasdien turi progą gyvai pamatyti.

5. Išeidami gavom po skardinę „Olialia Colos“ ar kaip ji ten. Ir ką? Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad beatidarinėdama ją sugadinau ir teko griebtis neįprastų metodų, idant paraugaučiau (skonis? hm hm…). Buvo visai linksma!!!

6. Grįžusi namo pasijutau pavargusi nuo tokio milžiniško naujos informacijos kiekio, bet tuo pačiu ir labai laiminga, nes… Tapau kažkiek procentų protingesne:))

Tai vat, mielieji mano skaitytojėliai! x)

„Progresas šiuolaikiniame pasaulyje neegzistuoja“ – daugmaž tokiais žodžiais išsireiškė vienas iš mano dėstytojų dar pirmame kurse. Tuo metu norėjau jam spirti į pilvą ar į kokią nors kitą vietą, bet susilaikiau. Pamaniau: „Nieko, aš jam parodysiu kas egzistuoja, o kas ne…“. O štai dabar, kai karts nuo karto pasklaidau savo popierinį dienoraštį, kurio ničniekam nerodau, imu galvot: „Šlamštas, tos pačios bėdos tik naujame lygmenyje“. Darysiu darysiu – bum! – ir miegu. Pasieksiu vieną ar kitą užsibrėžtą tikslą – būsiu laimingiausias žmogus žemėje. Kur gi ne… Pasiekiu, visvien norisi dar šio to. Dar truputėlį. Sakytumei iki begalybės… Nejaugi verta pripažinti, kad progresas tikrai neegzistuoja?! O gal mes visi esame užburtame pasikartojimų rate: „Viskas iš naujo/Begalinė daina/Kūnas ir kraujas/Pelenai danguje“ – A. Mamontovas?

Doh, susipainiojau visiškai. Regresas regresas, mergyt… Eilinį kartą pakliuvai į voratinklį…

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.activoinc.com

Mane aplankė nušvitimas. Toks skaidrus ir nepermatomas, toks baltas ir įvairiaspalvis, toks skanus ir vis tiek sveikas (gi žinot kaip būna – jei skanu, tai būtinai nesveika?). Žodžiu, kone tobulas.

Supratau kokią pavardę rinksiuos, kai susisaistysiu tais vadinamaisiais saitais. Ogi dvigubą! Pasiliksiu mergautinę, bet imsiu ir vyrautinę (oj…). Būsiu Ligita Ligitytė – Ligitauskienė. Jei kas nors leis, dar „Van“ prisidėsiu.

Ir tada galėsiu manevruoti kiek tik širdis geis.

Ligita Ligitytė – kai norėsiu atrodyti jaunesnė nei esu

Ligita Ligitytė – Ligitauskienė – kai sakysiu pranešimą „Login 20xx“ konferencijoje

Ligita Ligitauskienė – kai vaikai norės pristatyti savo mamą;)

Ligita Ligitytė Van Ligitauskienė – kai užsimanysiu pasidraikyti kokiame nors ypač iškilmingame renginyje ar paspausti Ispanijos karaliui ranką

Ech… Gudriai sugalvojau. Net pati savimi neatsistebiu. Ir nereikia man ten jokių Bonkių ar apsimetinėjimų vyrais.

Šaltiniai: paveikslėlis – http://www.signatureillustration.org

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os): „… Aurelijus (t.y. katinas – L.) drąsiai keliauja į kiemą. Tiesa, kai kaimynas įjungia bulgarkę, jis bailiai smunka vidun, bet daro tai oriai.“ – Valentinas, „Oho, kokios drakės dėl katinų:)“ – Musė, „Tikriausia, jau reikia nebereaguoti į šiuos Fredžio „nušvitimo“ priepuolius… priimti kaip neišvengiamybę…“ – R.Medinis, „Micius pasirengęs įkrėsti Aurelijui į kaulus (ups, pūkus):)“ – Benedikta

Labiausiai komentuotas įrašas: Katinai bei katės atakuoja! Rinkimai „Mano katinas gražiausias“

Atradimai: katino Aurelijaus pergalė parodė, kad apkūnumas vėl madingas!;)) Nugalėtojas „susikūrė“ savo profilį, tad galite drąsiai (ir gausiai) glostyti orųjį nugalėtoją. Net ne atradimas, o tik patvirtinimas to, kas atrasta jau seniau – „Geriausias naujas tinklaraštis“, „Metų interneto žmogus“.

Problema (-os): kokia tikroji katinų paskirtis? kaip išguiti rūkymą iš moksleivių tarpo? kaip pritraukti juos prie knygų?

Sprendimai: ? (siūlykim, diskutuokim)

Šventės, konkursai: birželio 1-ąją dieną į Lietuvą atkeliavo vasara, birželio 2-ąją startavo rinkimai „Mano katinas gražiausias“, birželio 4-ąją lankiausi interneto ir tinklaraščių konferencijoje „Login 2009“, birželio 7-ąją sužinojome minėtųjų rinkimų nugalėtoją, tą pačią dieną mūsų šalyje buvo švenčiama Tėvo Diena ir vyko Europarlamento rinkimai

Komentatoriaus Taško nuorodų (dainų, paveikslų ir pan.) kampas: katinas su varlyte ir akiniais, kate su suknele, katė megztais drabužiais, katė su karūna, katės skulptūra, Игорь Скляр – Черный кот, pieštų diedukų kompanija, pėdinantis katinėlis, Andrius Mamontovas ir S.Zaltauskaite – Baltoji Varnelė, Анна Широченко – По Улице Моей, katė Musė.

Tinklaraštija: Kritikavau kritikavau Simoną Bartkų ir štai… Jo asmeniniame tinklaraštyje radau pranešimo skaidres. Prašom pasižvalgyti, pažiūrėti kaip atrodo toji pupa. Ir ne tik.

Niekas nieko nekaltina. Patys pažiūrėkit kas dedasi žemėje.

Pasirodo kartais veikiama ir tokiais būdais kaip tinklaraštyje „Apleistos vietos“. Vai, kaip neskanu.

Birželio 2-ąją mano tinklaraštyje startavo triuškinančio populiarumo sulaukę rinkimai „Mano katinas gražiausias“. Iki pat šios dienos galėjot grožėtis savo ir kitų augintiniais, ginčytis, kas geriau – žmogaus rankų išpuoselėtas storulis ar gamtos vaikis. Ne tik galėjot, bet taip ir darėt;) Bet, deja, jau viskas, skelbiu pasiekus finišo tiesiąją. Taigi… Po atkaklios kovos nugalėtoju skelbiamas Aurelijus, o į visą gražiausiųjų TOP 3-uką patenka šie katinai:

1. Aurelijus (41 balas)

2. Mikė (24 balai)

3. Faustas (18 balų)

4. Čviekas – 13 balų
5. Vilnonis – 10 balų
6-7. Micukas, Ramzis – po 9 balus
8-11. Elvis, Mauris, Perla, Sebastianas – po 8 balus
12. Magdalena – 7 balai
13-15. Koškė, Mija, Anabela – po 3 balus
16-19. Bingas, Psikas, Fumito, Flirtas – po 2 balus
20. Tipas – 1 balas

Pasidžiaukim laimėtojais!!!:)