Ligi Dangaus

Tie, kurie mane bent šiek tiek geriau pažįsta, žino, kad šiltaisiais metų mėnesiais, aš be dviračio kaip be rankų, o jei žiemą nebūtų tiek šalčio ir ledo, sėsčiau ant savo mėgstamos transporto priemonės ir tada. Kiekvieną dviratininką nulydžiu pagarbiu žvilgsniu kaip savo bendramintį, nes atrodo – va, jis irgi kuo tikriausias susipratėlis! Bet štai atėjo tokia diena, kai ilgapirščiai pasikėsino į mano nuosavybę. Prirakinau ilgesniam laikui prie parduotuvės, tai grįžusi radau išsukiotą spyną ir perlenktą… Galinį ratą. Poelgį supratau daugmaž taip – jei ne man, vadinasi, niekam. Kadangi važiuot moku bei mėgstu, tačiau meistravimo įgūdžiai ne kažin kokie, pamaniau, kad dabar jau mano senutėlis dviratis baisiausiai negaluoja ir ištaikiusi laisvesnę minutėlę išsiruošiau į taisyklą. Artimiausia taisykla ne taip ir toli einant pėstute, dėl to nekviečiau nei jokių taksi, nei nieko, aišku, vėliau pasigailėjau, bet labai trumpam. Taigi – pamažu iriuos į priekį su savo sužeistu dviratuku ir vis pamąstau, kad būtų visai neblogai kuo greičiau tą taisyklą pasiekt, nuobodybė tempt dviratį, nevažiuot. Staiga! Šalimais sušmėžuoja du vyrėlesnio amžiaus rusakalbiai ir apsupa mane iš abiejų pusių. Galvoju – niekaip nebeišsisuksiu. Pradeda įnirtingai rodyt į mano dviratį. Nors rusiškai nekalbu idealiai, tačiau žinių užteko tam, kad suprasčiau, jog jie ypač susirūpinę akivaizdžiai matomu dviračio gedimu.

Dar keli persimetimai žodžiais ir maniškis transportas jau guli atsipūtęs aukštyn kojom (ratais;)) žolėj. Baisiai atrodęs gedimas pašalinamas vos per kelias minutes, išreiškiamas nuogąstavimas, kad būtinai tvarkingai pasiekčiau namus ir šiltai atsisveikinama. Kągi! Neblogai. „Nereikės nė į taisyklą.“ – topteli. Sėdu ant dviračio ir lekiu tolyn užsidėjusi ausines bei pasileidusi muziką visu garsu. Tik gana greitai nusprendžiu stabtelėti, nes ima rodytis, jog būtų gerai beišsileidžiančią galinę dviračio padangą pripūsti. Nutinka taip, kad dviračio padanga jauno vaikinuko yra pripučiama ir priduriama: „Žinau ir pats kaip būtų nesmagu atsidurt tokioj padėty.“ (Prašom, koks solidarumas. Juk sakiau, kad visus dviratininkus laikau savo bendraminčiais?). Po šių pagalbininkų pasijuntu fantastiškai ir nusiteikiu turiningai dienelei.

Toji, pasalūnė, baigiasi taip, kad kitas sutiktas pakeleivis pripučia ir priekinį ratą, kuris po to „sėkmingai“ atsisako suktis (mhm, velniažin kokiais būdais tie ilgapirščiai kėsinosi mano dviratį išplėšti…) ir vis tiek galiausiai neišvengiu taisyklos (nuskambėjo kaip bandymas išvengti dantisto:)), bet šiaip ar taip esu be galo dėkinga nepraėjusiems pro šalį.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

O jergutėliau! Vakar, kai į el. pašto dėžutę atkeliavo jau nebe pirmas Jūsų klausimas skilčiai „Klausk Ligitos“, susigriebiau, kad būtų pats metas į jį bei visus gautus prieš tai atsakyti, nes nevalia apleisti savo Šauniųjų Skaitytojų komandos. Taigi taigi – kaip matau, pastarosiomis savaitėmis Jus kamavo meilės ir mokslų reikalai. Derinys neblogas ar ne?:)

Tad apie viską iš eilės.

TrueHacker bando išvesti teoriją:

Kas geriau – ar kai Tave myli, o Tu nemyli, ar kai Tu myli ir Tavęs nemyli???

Manau, kad geriausiai yra harmonija.

Justina nerimauja:

Kada sutiksiu savo meilę?

Bet kada! Gal net rytoj dėdamasi pora kilogramų miltų į pirkinių krepšį. Jis prieis ir pasiūlys Tau gardžių sausainių receptą.

neda nori pasitikslinti:

Ar „žiūrįs“ yra dalyvis?

neda, kai užduodi klausimą, susijusį su lietuvių kalbos gramatika (ir bet kokį kitą), labai prašau – klausk naudodama lietuviškas raides, nes „ziuris“ (prieš  publikuodama klausime jį pataisiau pagal savo supratimą) skamba vos ne kaip sūris, bet pirma raidė lyg ir ne s,  sunku supaisyt. Jei vis dėlto  klausdama turėjai omeny žodį „žiūrįs“,  tai taip, jis yra veikiamosios rūšies esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvis.

greta ieško:

Kur gauti biologijos knygą 4 klasei?

Duos mokytoja, paėmusi iš mokyklos bibliotekos. O pratybas galima įsigyti kanceliarinių prekių parduotuvėje arba taip pat gauti iš mokytojos, kai ji mokslo metų pradžioje darys rinkliavą. Bet patarčiau nepanikuoti – juk  dar tik vasaros pradžia! Stropuole spėsi tapti nuo rugsėjo…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ir kai žiniasklaidoje svarstoma – kaip ten iš tikrųjų – mūsų vis dar trys milijonai ar viso labo teliko tik du kažkiek (jei ką, tai Marijonas kaltas, Marijonas!), o tie 3,054 mln. laužti iš piršto, tiksliau, piktavalių nerūpestingai išgalvoti ir tų pačių piktavalių sėdint tykiuose tvankiuose kabinetuose dviem kairės ar dešinės rankos pirštais popieriaus lapuose, palubiuose tezvimbiant kelioms pavasariškai nusiteikusioms musėms, tušinuku išskrebenti, kuo atsakingiausiai galiu pareikšti, kad bent jau keli šimtai turinčių vardus ir pavardes tikrai yra, nes savo akim juos regėjau, savo lūpom it užsukta kiekvienam duris atvėrusiam su šypsena veide kartojau: „Laba diena. Gyventojų ir būstų surašymas. Ar…“, savo atmintim didžiavausi, kai galiausiai visi surašymo klausimai tapo mano antruoju „Aš“. Dirbau surašinėtoja. Po šimts, įdomus tas gyvenimas, kai pagalvoji. Vaikams galėsiu demonstruoti prisiminimui dovanų gautą tą oranžinį tušinuką. Ir po šiai dienai jis rašo. Po šiai dienai, nors nuo surašymo pabaigos praėjo daugiau nei savaitė, Vilnius kažkokiu kitokiu virtęs. Ypač senamiestis. Cha! Linksmiausia būna, kai įgriūni į banką, o ten kaip niekur nieko šmėkšteli tavo surašytas žmogus. Arba išgirsti: „Labas, Ligita!“. Labas. Labas. Labas!

Turbūt dar ilgai iki galo negalėsiu įvertinti įgytos patirties. Tarkim tie visi neįveikiami užraktai pirmosiomis savaitėmis su žiauroku tarpusavio susvetimėjimu asocijavosi. Kita vertus, kai kokia nors gretimos parduotuvėlės darbuotoja ar ką tik iš kiemo su apdriskusiais džinsais begrįžtąs vaikis nuoširdžiai tuos skaičiukus sudiktuodavo, kiek atsikvėpiau. Bandymai nesusirašiusius suaktyvinti skrajutėmis, plakataisdažniausiai baigdavosi… Niekaip. Abejingumu. Keli tepaskambino nurodytu telefonu. Užtat įsitikinau, kuo ir norėjau – aplinkui vis dėlto gausu nepaprastai šaunių žmonių! O po tokių išdidžių pareiškimų kaip: „Pirma ir vienintelė“, pateikus klausimą apie pirmosios santuokos įregistravimo metus, supratau, kad  vis dar vertinama šeima (taip, kad neva įsivyraujantį naujosios kartos antišeimynišką požiūrį susi…)!! Visko nė neišpasakosi. Nors šiek tiek galiu. Štai, pavyzdžiui, vieną vakarą, kai buvau dėl kelių: „Ko Jūs čia vaikštot naktimis?“ tipo frazių benusimenanti, užklydau pas energija trykštančią senukų porelę. „Kaip aš Jūsų laukiau!“ – sušuko garbaus amžiaus moteris, išgirdusi kokiu tikslu kreipiausi į juos. Tarstelėjau: „Džiaugiuosi. Tik žinot, nevisi laukia.“. Staigiai nusistebėjo: „Kaip taip gali būti? Juk tai tokia ypatinga pareiga!“. Aha. Ypatingas ir darbas. Parodęs taisytinas mano asmenines savybes, pasendinęs keliais metais ar kažką panašaus bei, mielas malonus perkūnėli, mąstau, kad šitas didelis pasaulis mažas išties, jauku jame gyventi, savi juk esam. Net jei visokie.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Praėjusiais metais buvau visaip kaip sukvailinta, kai apsiskelbiau apie savo dalyvavimą talkoje „Darom“. Neva esu teisuolė ir t.t. Deja, nuo ryto iki vakaro su pečius narinančiomis padangomis nei tąkart, nei vakarykštėje  akcijoje nelaksčiau, taigi manau išsigynusi:) Bet užtat – Gabija viena, Gabija kita, Gedminai, Inara, Greta, Kamile, Agata, Viktorija, ačiū Jums už dalyvavimą! Taip, taip – šiemet labai įdomiai nutiko. Patingėjau ieškoti artimiausio susibūrimo taško, tai stabtelėjau ant gyvenamajame rajone esančio kalno ir ten bebūdama virtau koordinatore. Būrelio mielų padaužų koordinatore.

Tiesiog pradėjau šmėžuoti su bandomais praplėsti maišais rankose ir nė nepastebėjau kaip po kelių minučių telikau vos su dviem, nes kiti buvo išdalyti!! Netgi teko grįžti daugiau pasiimti. Kitaip negalėjau – vaikai degte degė noru rinkti šiukšles! Nugirdau kaip viena mergaitė tylomis sušnibždėjo savo draugei: „Aš tau sakiau, kad šiandien galima.“. Tai ne – matot, kitomis dienomis negalima! Ei, juokaujat gal? Galima ir šiandien, galima ir rytoj, bet kada, kada tik norisi. Ši diena tėra tam priminti. Juk taip?

Visai nesvarbu, kad vaikai, kaip vaikams būdinga, ilgesniam laikui nesukoncentravo dėmesio ir nuo pakalnės prie konteinerių su pilnutėliais maišais keliskart kerėblinausi viena pati. Be proto džiaugiuosi, kad jie nepatingėjo atsitraukti nuo savo žaidimų (niekieno neverčiami, suprantama, vėliau užsimanė saldainių, daugmaž taip kikendami ėmė kumščiuotis tarpusavyje: „Kas mums iš to, kad mes čia renkam?“, užtat jie sprendė savarankiškai, tad apie jokius galimus šios akcijos privalomumus ateityje neverta nė prasižioti) bei pabūti rimtais piliečiais! O mano nemadingas noras būti mokytoja tik dar labiau sustiprėjo. Gal kada nors gyvenime taip ir įvyks. Norėčiau norėčiau norėčiau.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kartais nei iš šio, nei iš to prikimbu prie kokio nors man dar ganėtinai svetimo lietuviško žodžio ir užsimanau jį prisijaukinti. Taip šįsyk nutiko su žodžiu „Didžiuma“. Kalti praeiviai. Būtent jų ir turėjo būti didžiuma. Didžiuma praeivių, audringai vėjuotą, bet su besimarkstančiu katinu sutariančią tingią šeštadienio popietę, besiiriančių vienas po kito, kitas po vieno, gerdami pieną. Iš bidonų? Braukiam braukiam. Bidonų nebuvo. Nemačiau jų. Buvo tik balkonas, į kurį negalima išeiti.  Durų nėra. Nors būtų visai nieko. Išeiti. Išeini ir Tau visut visutėlė Pilies gatvė  atsiveria priešais akis (apie tai, kad ir Tu pats būtum visiems priešais akis, nutylėsim.). Su nepakartojama Rožyte ir jos „Gal padėsit?“, su studentais, viltingai nusiteikusiais, jaukiai įsitaisiusiais po nediduke pastoge, saugančia nuo lietaus, nuo vėjų, gitara rankose, akustika, stereo mono, mono arba stereo, mono mono mono, dėklas, juodas dėklas pilnas prieš penketą, dešimt ar daugiau (svarbu skaičiuoti laiką?) minučių ant jo nugulusių monetų, geltonų, baltų monetų, dar su guviom vyrėlesnio amžiaus moteriškaitėmis šypt šypt siūlančiomis suvenyrus, suvenyrai iš vitrinų linkę siūlytis patys, jų pažiūrėti, taip pat paknopstom, skubomis alternatyvinio stiliaus drabužiais pasigėrėti įsmukusios nemažiau nei vyrėlesnės moteriškaitės guvios jaunėlės, įsikibusios į parankes saviesiems jaunėliams, atgal išsmunka greitai.

Galiausiai didžiumą (įsidėmėk, prisijaukink: didžiuma – 1. dydis, didumas, apimtis. 2. didesnė, didžioji dalis, dauguma.) keičia mažuma. Senamiesčio saulė vakarop. Katedros aikštėje pamažėle tilsta riedlentininkai, reperiai išsineša milžinišką, ką ten! – visai gremėzdišką – grotuvą namo. Pliaukšt delnais!! Mes komanda, mes išvien. Ryte – sutepti sumuštiniai, iškrakmolyti marškiniai, glotnus plaukų sklastymas. Atsiprašau atsiprašau, nebeerzinu, tiesiog panūdau šiek tiek paimprovizuoti, begėdiškai sukurti nuspėjamą scenarijų mintyse. Persukti juostą į priekį, pamatyti kas bus. Nors gal ir gerai, kad ne aš, gerai, kad iš tikrųjų ne man tai skirta nulemti. Kiekvienam iš mūsų. Nebent. Žmonės, kaip ir miestai, įdomiausi su savo istorijom.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

…žiūrint pro langą. Niekada pernelyg nemėgau kavos, tik štai – gurkšnoju. Nesuprasi, nesupaisysi. Rašau, nes noriu paklausti – kaip gyvuojat, Skaitytojai? Rašau, nes gal mane jau užmiršot. Gal kai kurie ir užmiršo. Tikrai. Kaip kitaip. Iš tikrųjų tai šis įrašas turėjo būti kitoks. Daugmaž toks: „Išeinu neribotų tinklaraštininkės atostogų.“. Tik po to pagalvojau: „O kurgi aš eisiu?“.

Internetu naudojuosi kasdien (su labai labai retomis išimtimis), tai kodėl negalėčiau retsykiais viena kita mintele pasidalyti su savo Ištikimaisiais Skaitytojais? Kai kurie su manim netgi daugiau nei dvejus metus čia. Tai kaip galėčiau išgrūsti Juos iš savo kasdienybės kaip joje it nebuvusius? Svarbiausia, kad paprastame paprasto žmogaus gyvenime trumpalaikio bendravimo visai nepripažįstu. Ką ten nepripažįstu – tiesiog nekenčiu ir smerkiu. Tad jei susidūrė su manim keliai, turėkit omeny – su manosiom blogystėm bei gėriais teks taikstytis baisiai ilgai. Bent pasistengsiu, kad tektų:) Nors kuo vyresnė tampu, tuo mažiau kategoriškumo. To jaunatviško. Vis dažniau iš manęs galima išgirsti: „Maža kas… Negali žinot…“. Jokiu būdu tai nerodo, kad tapau neapsisprendėle, tiesiog po tokių juokų, kai į pokalbį dėl darbo ten, kur neturiu reikiamos patirties, pakviečia, o ten, kur atitinku visus reikalavimus ir būčiau stebuklingai puiki darbuotoja, nė nepaskambina, tik ir belieka atsidusti: „Maža kas… Negali žinot…“. Atsidusti, pakraipyti galvą, padaryti kažkokias išvadas ir toliau Pirmyn.

Tai kaip gyvuojat Jūs?

P. S. Beje, savo tinklaraščio skiltyje „Apie mane“ įsimečiau šiokią tokią asmeninę nuotrauką. Dar ne galva, bet vis kažkoks dvelksmas:))

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“