DviratisTie, kurie mane bent šiek tiek geriau pažįsta, žino, kad šiltaisiais metų mėnesiais, aš be dviračio kaip be rankų, o jei žiemą nebūtų tiek šalčio ir ledo, sėsčiau ant savo mėgstamos transporto priemonės ir tada. Kiekvieną dviratininką nulydžiu pagarbiu žvilgsniu kaip savo bendramintį, nes atrodo – va, jis irgi kuo tikriausias susipratėlis! Bet štai atėjo tokia diena, kai ilgapirščiai pasikėsino į mano nuosavybę. Prirakinau ilgesniam laikui prie parduotuvės, tai grįžusi radau išsukiotą spyną ir perlenktą… Galinį ratą. Poelgį supratau daugmaž taip – jei ne man, vadinasi, niekam. Kadangi važiuot moku bei mėgstu, tačiau meistravimo įgūdžiai ne kažin kokie, pamaniau, kad dabar jau mano senutėlis dviratis baisiausiai negaluoja ir ištaikiusi laisvesnę minutėlę išsiruošiau į taisyklą. Artimiausia taisykla ne taip ir toli einant pėstute, dėl to nekviečiau nei jokių taksi, nei nieko, aišku, vėliau pasigailėjau, bet labai trumpam. Taigi – pamažu iriuos į priekį su savo sužeistu dviratuku ir vis pamąstau, kad būtų visai neblogai kuo greičiau tą taisyklą pasiekt, nuobodybė tempt dviratį, nevažiuot. Staiga! Šalimais sušmėžuoja du vyrėlesnio amžiaus rusakalbiai ir apsupa mane iš abiejų pusių. Galvoju – niekaip nebeišsisuksiu. Pradeda įnirtingai rodyt į mano dviratį. Nors rusiškai nekalbu idealiai, tačiau žinių užteko tam, kad suprasčiau, jog jie ypač susirūpinę akivaizdžiai matomu dviračio gedimu.

Dar keli persimetimai žodžiais ir maniškis transportas jau guli atsipūtęs aukštyn kojom (ratais;)) žolėj. Baisiai atrodęs gedimas pašalinamas vos per kelias minutes, išreiškiamas nuogąstavimas, kad būtinai tvarkingai pasiekčiau namus ir šiltai atsisveikinama. Kągi! Neblogai. „Nereikės nė į taisyklą.“ – topteli. Sėdu ant dviračio ir lekiu tolyn užsidėjusi ausines bei pasileidusi muziką visu garsu. Tik gana greitai nusprendžiu stabtelėti, nes ima rodytis, jog būtų gerai beišsileidžiančią galinę dviračio padangą pripūsti. Nutinka taip, kad dviračio padanga jauno vaikinuko yra pripučiama ir priduriama: „Žinau ir pats kaip būtų nesmagu atsidurt tokioj padėty.“ (Prašom, koks solidarumas. Juk sakiau, kad visus dviratininkus laikau savo bendraminčiais?). Po šių pagalbininkų pasijuntu fantastiškai ir nusiteikiu turiningai dienelei.

Toji, pasalūnė, baigiasi taip, kad kitas sutiktas pakeleivis pripučia ir priekinį ratą, kuris po to „sėkmingai“ atsisako suktis (mhm, velniažin kokiais būdais tie ilgapirščiai kėsinosi mano dviratį išplėšti…) ir vis tiek galiausiai neišvengiu taisyklos (nuskambėjo kaip bandymas išvengti dantisto:)), bet šiaip ar taip esu be galo dėkinga nepraėjusiems pro šalį.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“