kaprov_zodziai1962happening„Žodžiai turi galią naikinti ir išgydyti. Kai jie yra tikri ir nuoširdūs, jie gali pakeisti mūsų pasaulį.“ - Gautama Buddha.

Ar jūs tuo tikite? Aš tikiu. Gaila, kad dažnai mes pasakome per daug ar per mažai. Tarstelime per daug – įžeidžiame žmogų ir situaciją pataisyti jau būna per vėlu. Pasakyta tai pasakyta. Belieka tikėtis, jog pašnekovas atlaidus. Per mažai – prarandame. Nejaugi jums niekada nebuvo taip, kad degte degėte noru ką nors pasakyti, bet neišdrįsote? Kodėl? Kodėl mes linkę slėpti savo jausmus net jei žinome, jog jie tikri?

„Nenoriu apnuoginti sielos.“ – taria vienas.

„Bijau ką pagalvos…“ – atsidūsta kitas.

„O iš kur aš galiu žinoti? Gal mano mintys apgaudinėja mane patį?“ – nuščiūva trečias.

Painiavų painiava ne kitaip. Nenuostabu, kad ilgainiui tampame įtariais ir į visus gera linkinčius žiūrime su neslepiama panieka, nes neva mes susipainioję, tai ir kiti tokie patys: „Brolyti, gal tau smegenys susisuko? Iš kur tu gali žinoti ko nori iš gyvenimo ir apskritai – kodėl tu toks laimingas?“ Skystasis  brolytis suabejos tai išgirdęs: „Hm, o gal jis geriau žino ko aš noriu?“ Tuo tarpu tvirtasis tik šyptels ir atsainiai mestels: „O ką, nepatinka? Gal aš savyje turiu SLAPTĄ MECHANIZMĄ, kuris gamina supratimo piliules?“

Šiaip ar taip, patarčiau laiku pastebėti tvirtuosius brolyčius. Žinoma, linkėčiau ir patiems jais būti, tik tai velniškai sunku ir neišlavinama per vieną dieną. Mechanizmui pagaminti reikia daug resursų. Daug, bet ne iki tokio lygio, kad net ir senatvėje liktume nesusipratėliais ir nesupratusiais. Gi supranti save, supranti ir kitus. Tuomet lengviau bendrauji, atsakai už savo mintis, o sakomi žodžiai tampa nebe tokie užgaulūs.

P.S. Ech, tie jau veikiantys mechanizmai… Tai ręžimas ne tas nustatytas, tai kas nors baterijas pavagia… O kaip su jūsiškiais?

Šaltiniai – citata – http://lt.netlog.com, nuotrauka – http://mkp.emokykla.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“