Bepramogaudama internete (taip vadinu horoskopų skaitymą) atradau tokį straipsnį, kuris sukėlė audrą mano lietuviškoj sieloj. Susirasit, jeigu norėsit, nes tiksli nuoroda būtų pernelyg didelė reklama tokioms erezijoms, tai tik trumpai pacituosiu: „Lietuva pasauliui rūpi tiek, kiek mano kojinės“. Palyginti savo gimtąją šalį su kojinėmis yra bjauriau nei bjauru. Nesvarbu – ar esi emigrantas, ar gyveni Lietuvoj ir artimiausiu laiku jos nesiruoši palikti. Photobucket

Aišku, minėtasis autorius piktdžiugiškai imtų trinti rankomis perskaitęs šitas mano mintis. Ir tegu. Nežadu užmiršti savo šaknų. Taip, gyvenu vienoj iš Baltijos šalių. Taip, mūsų tik šiek tiek daugiau nei trys milijonai. Mes turim begales bėdų – keistai mąstančią ir sprendimus priiminėjančią valdžią, gyventojų polinkį į liūdesį, priklausomybę nuo Rusijos, susiskaldymą. Net per vieną kursų paskaitą dėstytojas pasakodamas apie televizijos darbo organizavimą paminėjo, kad čia reikia viską paruošti taip, kad ir kaimo Petriukas suprastų. Esą tų kvailelių Petriukų devyni iš dešimties, tad privalu taikytis prie jų. Atsisakyti tarptautinių žodžių, skaičių ir pan. Tegu būna paprasta kaip du kart du. Po šimts pypkių, o gal jau laikas keisti požiūrį į mus pačius?

Niekad nemaniau ir nemanysiu, kad esame prastesni už kitų šalių žmones. Mūsų kalba viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, vadinasi mes – pastovūs. Galit sakyt konservatyvūs, tegu. Bet yra dvi pastovumo kryptys: 1) pastovumas – tingumas, 2) pastovumas – įvertinimas to, kas tikra. Renkuosi pastarąją.

Olimpinės žaidynės rodo, kad galime būti labai stiprūs, kai to norim. Kabinamės ant kaklo auksinius medalius (kad ir Virgilijus Alekna) ir papūskit mums uodegon.

Staiga Gražina Sviderskytė iš CNN parsiveža prestižinį apdovanojimą: „Together with the famous Lithuanian pilot, Jurgis Kairys, Gražina Sviderskytė won the CNN Best Reporter Award in 2001, for her work „Skrydis po tiltu” (Flight beneath the Bridge)“ (http://en.wikipedia.org/wiki/Gražina_Sviderskytė).

Režisierius Arūnas Matelis savo dokumentiniu kino filmu „Prieš parskrendant į žemę“ nušluosto nosis krūvai pretendentų ir gauna Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą (http://www.obuolys.lt/labas/news.php?NewsID=3926).

Žinau, jau mąstot: „Ką ji čia dabar mums dėsto?“ O aš noriu pasakyt tik tiek, kad mūsų galimybės neribotos kaip ir visų kitų pasaulio žmonių. Gaila, dažnai mes pradedam vos ne alpti, jei mūsų šalies vardą kas nors ištaria pasaulyje, lyg tai, kas įvyko, yra dovana mums, nes mes – nuolankūs, nuskriaustieji, niekam nežinomi buvom įvertinti.

Tiesiog norėčiau palinkėti nuo šiol jaustis dovana pasauliui. Didžiuokimės savimi. Ir tegu pasakymas: „Tai taip lietuviška…“ virsta kokybės ženklu.

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://www.laikas.org

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“