„Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ – skelbia komunizmo gėrybių dalijimosi principas. Rodos, šiais laikais toks pareiškimas vargiai įgyvendinamas, nes kiekvienas daugiausiai rūpinasi savo poreikiais, taigi galima numatyti, jog visi patenkinti visvien nebus.
Photobucket
Pasirodo mūsų valdžia mano kitaip. Vakar LNK paskelbė esą ruošiamasi apmokestinti nedirbamos žemės savininkus. Kitais metais turintis atsirasti žemės reikalų tvarkymo fondas kontroliuos apleistus plotus ir jeigu jų savininkai nesutiks imtis žemės ūkio darbų, tuomet privalės mokėti tam tikrą mokestį arba perduoti savo nuosavybę kitų žmonių priežiūrai.

Keista ar ne?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 – as straipsnis (II skirsnis, „Žmogus ir valstybė“) skelbia: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybes teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Sudėtinga suprasti kaip siejasi žemės apmokestinimas arba jos priverstinis paėmimas priežiūrai su teisingu atlyginimu. Nežinia. Kas, ką ir kaip atlygins? Ir apskritai – kam iš to nauda?

Žvelgiant doro piliečio akimis savos šalies resursai privalo būti kiek įmanoma daugiau išnaudoti. Dažnai būna bjauru kur nors važiuojant pastebėti kaip didžiuliai žemės plotai stirkso niekieno neprižiūrimi, apleisti ir vieniši. Kas neturi savo nuosavybės neretai pagalvoja: „Būtų čia mano plotas… Sutvarkyčiau jį kaip reikiant.“ Gal ir tiesa, kad derėtų pasirūpinti ekologija, sumažinti piktžolių plitimą šalimais jūsų žemės dirbantiems ūkininkams, tačiau viskas priklauso nuo situacijos. Pirmiausia egzistuoja kelios vartotojų grupės:

• senyvo amžiaus žmonės išsaugoję žemės plotus, deja, dėl sveikatos nebegalintys jų prižiūrėti. Kas jiems belieka? Perleisti žemę valstybei arba ją parduoti. Klausimai: 1) Ar plotas strategiškai patogus? 2) Ar kas nors jį pirks šiais sunkiais laikais?

• į užsienį išvažiavę tautiečiai paveldėjimo teise gavę žemės arba pirkę ją prieš išvažiuodami. Išnuomoti kitiems ir vėl… parduoti. Arba jei yra pasiturintys tegu moka tą mokestį, kad žemė ir toliau dirvonuotų.

• miesto gyventojai, kuriems dėl žemės padėties nėra labai tikslinga ją prižiūrėti, nes aplinkiniai gviešisi jų turto – užaugintų vaisių, daržovių. Šiuo atveju dirbama kitų gerovei. Kitų, tinginčių patiems užsidirbti.

Žinoma, grupių yra ir daugiau, bet akivaizdu, kad mažiausiai problemų vėl pradedant dirbti žemę yra miesto gyventojams. Nors ir kaip kvaila dirbti tik dėl to, kad nereiktų mokėti, o jokio derliaus kone nebus gauta, bet viltis išlieka: „O gal? O gal žmonės tapo doresni?“

Apskritai sunku ką nors konkrečiau teigti, kai kolkas viskas dar tik svarstoma ir nežinia koks bus galutinis rezultatas, bet manykime, jog veikiausiai nėra taip ir blogai, kad pajėgūs dirbti, bus ir priversti tai daryti. Gaila, tik kai pagalvoji, jog staiga pakinta supratimas apie privačios nuosavybės sąvoką.

P.S. Tai ką, Indre, praėjusią vasarą delsiau pasirūpinti apleistu sodu, o dabar tampa panašu, jog nori nenori teks čiupt kastuvą į rankas;) Nežinia kaip dar viskas pasisuks, bet jau nuo dabar telkiu talką. Atsiras norinčių?

Šaltiniai: LNK, nuotrauka paimta iš http://www.freefoto.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“