Mano protui reikėjo žinoti, kad kas nors yra šalia ir padės pasijusti geriau. Tą vasarą sukandusi dantis nusprendžiau, kad tas žmogus esu aš pati, ne vyras ir ne šeima, supratau, kad tuo žmogumi visada būsiu tik aš pati. Turėjau nustoti tikėti, kad atsiras kažkoks vyras ir mane pamils. Turėjau pati save pamilti, nuleisti galvą ir kabintis į gyvenimą, kad ir kas nutiktų.

Jau seniai buvau nužiūrėjusi Stephanie Land knygą Valytoja, tačiau kai pasiryžau ją pasiimti iš bibliotekos, teko palūkėti, nes knyga buvo paimta. Tad patekau į laukiančiųjų eilę. Ir iš tikrųjų knyga buvo verta, kad ir trumpo, laukimo.

Šioje knygoje rašytoja pasakoja savo tikrą gyvenimo istoriją. Moteriai, nuo mažumės svajojusiai tapti rašytoja, likimas nepagailėjo išbandymų. Ji, būdama vieniša mama, visomis išgalėmis kovoja dėl savo ir mažametės dukters išgyvenimo. Griebiasi, bet kokio, kad ir menkiausio, valytojos darbo pasiūlymo, nors svajoja būti rašytoja. Atrodytų, kaip galėtų juodą, menkai apmokamą darbą dirbanti moteris staiga baigti universitetą, parašyti knygą. Pasirodo, dar ir kaip gali. Tik reikia net juodžiausiomis valandomis nenustoti tikėti savimi.

Jei pavyko autorei, gali pavykti kiekvienai ir kiekvienam. Pakeisti darbą, baigti mokslus, įgyvendinti svajonę.

Pasakojama tikrai giliai ir įtraukiančiai, taigi sunku atsiplėšti nuo šio, tikrais faktais paremto, kūrinio. Jautiesi lyg pats ten būtum ar bent būtum tos moters draugė, norinti ištiesti jai pagalbos ranką. Moteris sutinka daug įvairių žmonių, pasakoja ne tik apie savo, bet ir jų gyvenimus.

330 puslapių, vertė Almantė Rimavičienė (#19)

Šaltiniai: paveikslėlis – www.knygos.lt, ištrauka – Stephanie Land – Valytoja