Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Kambarys. Vienuma. Ant stalo krūvelė šviežiai iš bibliotekos parsineštų knygų. Baigiu lengvą skaitalą, kuriame yra įdomi istorija, tačiau pernelyg nuslystama paviršiumi, ir nusprendžiu imti į rankas Samuel Beckett kūrinį „Molojus“. Pirmąjį išleistą lietuviškai, pirmąjį iš visos trilogijos (kitos dvi dalys atskiromis knygomis – „Malonas miršta“ bei „Neįvardijamasis“). Juolab, kad perskaičiusi įvairių atsiliepimų, jau kurį laiką apie jį galvojau.
Ir jeigu tik pradėjusi skaityti „Molojų“ norėjau jį mesti, tai dabar nekantraudama žvalgausi į antrąją trilogijos dalį „Malonas miršta“.
Kodėl mesti? Šioje knygoje ypatingai atvirai analizuojamos tamsiosios žmogaus prigimties pusės ir dėl to ją gali būti sunku skaityti, o linkusiam į negailestingą saviplaką visai neįmanoma. Nors po minėtojo skaitalo skaityti tikrą literatūrą – naudinga. Konkrečiam vertės palyginimui. Iš tiesų, jei S. Beckett įvardijamas antiromano pradininku, tai savo mintis, kuriomis bandau kažką apie jo kūrybą pasakyti, galėčiau įvardinti antiapžvalga, nes… Nieko nepasakysiu. Nieko, kas leistų ją suprasti pačiam neatsivertus. Apie kai kurias knygas kartais galbūt užtektų paminėti – tu negali to neperskaityti.
Jo erdvė buvo labai striuka. Laikas jam irgi buvo atmatuotas. Jis skubėjo be paliovos, tarsi apimtas nevilties, į be galo artimus tikslus. Čia jis kalinys, mesdavosi prie nežinia kokių siaurų ribų, čia, persekiojamasis, ieškojo prieglobsčio centre.
Fiziniai trūkumai, senatvė suintensyvina pirmosios knygos dalies antiveikėjo Molojaus mintis. Vyras jaučia, kad kūnas jam nebepriklauso. Atrodytų, kuo aštriau, smulkmeniškiau jis gilinasi į daiktus, pakeliui (kelionė pas motiną, kurią vargiai bepasieks ir abejotina, ar iš tiesų jos reikia) sutinkamus žmones, tuo pasyvesnę tikrovę tai reiškia.
Sūnus buvo nepagarbus su manimi, tačiau dabar buvo ne laikas priversti jį tai pripažinti. Sustingęs koridoriuje išgirdau, kaip kažkas nukrito ir dunkstelėjo. Kitas, mažiau gebantis tvardytis nei aš, būtų įsikišęs. Bet man toli gražu nebuvo nemalonu, kad sūnus išliejo savo skausmą. Tokie dalykai apvalo žmogų. Mano nuomone, nebylaus skausmo reikia bijoti labiau.
Antroje dalyje veikiantis agentas Žakas Moranas į Molojų panašus tuo, kad yra valdomas. Molojų valdo negalėjimas laisvai judėti, Žaką – pamaldumas ir principai. Kita vertus, tas pamaldumas daugiau žodinis, nes veiksmais visų pirma jokiu būdu neišsižadama savo nepalaužiamų įsitikinimų, kurie neretai susikerta su tikėjimu ir žmogiškumu. Beje, pastarieji labiausiai išryškėja keliaujant, kai patiriama dvasios transformacija ir dingsta bet koks iki tol vyravęs pakantumas. Būtent kelionės motyvas jungia pirmąją ir antrąją knygos dalis. Artimumas tarp jų sustiprinamas ir veikėjų tapatumu. Morano sūnus – liguistas, lėto mąstymo, minantis už kelis svarus nupirktą padėvėtą dviratį – susitapatina su antiveikėju Molojumi, kuris taip pat nepaleido iš rankų dviračio.
Ši knyga įtraukia savo gelme. Prisipažinsiu, jau pradėjau skaityti „Malonas miršta“.
Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 226 puslapiai.
Šaltiniai: nuotrauka – http://iknyga.lt
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras birželio 15th, 2010, 3:57 pm
Visi leidžiasi į gelmes, vis gilesnes ir tamsesnes, bet kuo giliau leidiesi, tuo labiau tolsta dugnas. Ar ne nuo besileidžiančiojo priklauso, ką jis gelmėje ras?
Tauragienė vertė – kokybės ženklas.
Aurimas birželio 15th, 2010, 5:50 pm
Ligita,
O esi visą perskaičiusi klasikinę literatūrą?
Valentinas birželio 15th, 2010, 6:32 pm
Ligita, per kiek laiko perskaitai tokią knygą?
Rolandas birželio 15th, 2010, 7:01 pm
Ligita,stipriai.Patiko.
. birželio 15th, 2010, 9:11 pm
Beketas vasarą. Keistas, bet pagirtinas pasirinkimas.
Genpre birželio 16th, 2010, 3:17 am
Gal kas parekomenduotumėt tikrai dėmesio vertą knygą?
Valentinas birželio 16th, 2010, 7:18 am
Mandagumo ABC
. birželio 16th, 2010, 10:00 am
Remarko „Trys draugai” – knyga, paprastai skaitoma paaugliškame amžiuje.
kreivarankis birželio 16th, 2010, 10:41 am
Milorad Pavic „Chazarų žodynas” – labai įdomi ir neįprasta knyga.
Ligita birželio 16th, 2010, 3:07 pm
Aurimai, tikrai ne, dar bus progų tai padaryti, nors jau dabar retsykiais čiumpu kokią nors klasikinę knygą, juk ir kadaise „Pasaulinės literatūros biblioteką” apžvelgti žadėjau.
Valentinai, savaitės neužtruko, nes kai įtraukia, stengiuosi vos ne vienu įkvėpimu perskaityt
Šiaip manau, kad ir vėliau ją skaitysiu, nes tokia daugiasluoksnė, begalė neaiškumų liko.
Marai, žinoma, neabejoju, jog kiekvienas skaitytojas savaip suformuoja kūrinį, kuri skaito, išryškina jam pačiam svarbius dalykus.
Dėkui Rolandai, Taškai už pagyrimus, o Genpre nė neįsivaizduoju ką galima rekomenduot, kai jo mėgstamų nežinau. Valentino pasiūlymas patiko ;DDD
Maras birželio 16th, 2010, 4:52 pm
Ligita, ne knygos skaitymą turėjau omeny. Aš apie gilinimąsi į žmogaus prigimtį. Ar nėra taip, kad ieškodamas žmoguje blogio, jį ir surasi?
Genpre birželio 16th, 2010, 5:57 pm
Valentinai,
))
Tu kaip visada paskubi su išankstinėm išvadom-leptelėjimais.
Matai, per savo daugiametę skaitovo praktiką įsitikinau,- rimti ir tikrai verti dėmesio skaitalai būna mažiausiai 400-700 psl apimties.
Valentinai, žinau žinau, kai kada knygos storis nesisieja su kokybe, išlik ramus, kvėpuok giliai
Ligita,
Rimti žmonės rimtas knygas skaito. Nesvarbu, kas tai būtų,- autobiografinės, psichologinės, mokslinės, istorinės, – siūlykit viską, viską „ryju”.
Beje, imant kaip trilogiją – užmesiu akį, įtikinai
Genpre birželio 16th, 2010, 5:58 pm
Taške,
Šį kartą apsimesiu nieko nepastebėjęs.
. birželio 16th, 2010, 9:31 pm
Netikėtai vėl nustebino A.Užkalnis. Šį kartą maloniai. Su didžiausiu malonumu skaitinėju „apie tuos žmones ir jų šalį”
Valentinas birželio 16th, 2010, 9:53 pm
Užkalnis vienas iš progresyviausių mūsų žurnalistų. Nieko nuostabaus
. birželio 16th, 2010, 10:30 pm
Tai čia tas pats, kur reiškėsi (keistokai) pas Račą ir čia?
Ligita birželio 17th, 2010, 12:13 am
Genpre, tu kažkoks besiblaškantis =) Vienam komentare dvi skirtingos pastabos: esą verti dėmesio skaitiniai turi būti mažiausiai 400-700 psl. apimties, o jau kitam sakiny teigi, kad vis dėlto knygos storis nesisieja su kokybe. Ir suprask kaip nori. Šiaip nemanau, kad nuo apimties kokybė priklauso, tačiau tarkim noveles, kurios gana nedidelės apimties, nelabai dažnai skaitau, nes įsijausti labiau patinka į romanus. Jėga, kad įtikinau trilogijos įdomumu, bent man tai vieni įspūdingiausių iš pastaruoju metu skaitytų kūrinių, tačiau negrūmok, jei skaitant tavęs taip nesudomins kaip manęs!
Marai, čia ilgai svarstyti galima būtų. Pavyzdžiui, esu skaičiusi interviu su Haruki Murakami ir pasirodo jam romanų rašymas iš dalies padeda pajausti savo tamsiąsias asmenybės puses. Pamanyk tiktai. O ir šiaip blogybių kiekviename daugiau ar mažiau galima atrasti, kita vertus, pasitaiko ir jų įžvelgiančių ten, kur nėra. Beje, savo tinklaraštyje pats esi rašęs: „Žmogus yra bedugnė. Todėl geriau į jį nesigilinti, jei bijai aukščio.“ Šiuo atveju, spėju, visai tinkama.
WU birželio 17th, 2010, 12:15 am
Ligita, kokios tavo tamsios pusės?