Samuel Beckett - Molojus

Kambarys. Vienuma. Ant stalo krūvelė šviežiai iš bibliotekos parsineštų knygų. Baigiu lengvą skaitalą, kuriame yra įdomi istorija, tačiau pernelyg nuslystama paviršiumi, ir nusprendžiu imti į rankas Samuel Beckett kūrinį „Molojus“. Pirmąjį išleistą lietuviškai, pirmąjį iš visos trilogijos (kitos dvi dalys atskiromis knygomis – „Malonas miršta“ bei „Neįvardijamasis“). Juolab, kad perskaičiusi įvairių atsiliepimų, jau kurį laiką apie jį galvojau.

Ir jeigu tik pradėjusi skaityti „Molojų“ norėjau jį mesti, tai dabar nekantraudama žvalgausi į antrąją trilogijos dalį „Malonas miršta“.

Kodėl mesti? Šioje knygoje ypatingai atvirai analizuojamos tamsiosios žmogaus prigimties pusės ir dėl to ją gali būti  sunku skaityti, o linkusiam į negailestingą saviplaką visai neįmanoma. Nors po minėtojo skaitalo skaityti tikrą literatūrą – naudinga. Konkrečiam vertės palyginimui. Iš tiesų, jei S. Beckett įvardijamas antiromano pradininku, tai savo mintis, kuriomis bandau kažką apie jo kūrybą pasakyti, galėčiau įvardinti antiapžvalga, nes… Nieko nepasakysiu. Nieko, kas leistų ją suprasti pačiam neatsivertus. Apie kai kurias knygas kartais galbūt užtektų paminėti – tu negali to neperskaityti.

Jo erdvė buvo labai striuka. Laikas jam irgi buvo atmatuotas. Jis skubėjo be paliovos, tarsi apimtas nevilties, į be galo artimus tikslus. Čia jis kalinys, mesdavosi prie nežinia kokių siaurų ribų, čia, persekiojamasis, ieškojo prieglobsčio centre.

Fiziniai trūkumai, senatvė suintensyvina pirmosios knygos dalies antiveikėjo Molojaus mintis. Vyras jaučia, kad kūnas jam nebepriklauso. Atrodytų, kuo aštriau, smulkmeniškiau jis gilinasi į daiktus, pakeliui (kelionė pas motiną, kurią vargiai bepasieks ir abejotina, ar iš tiesų jos reikia) sutinkamus žmones, tuo pasyvesnę tikrovę tai reiškia.

Sūnus buvo nepagarbus su manimi, tačiau dabar buvo ne laikas priversti jį tai pripažinti. Sustingęs koridoriuje išgirdau, kaip kažkas nukrito ir dunkstelėjo. Kitas, mažiau gebantis tvardytis nei aš, būtų įsikišęs. Bet man toli gražu nebuvo nemalonu, kad sūnus išliejo savo skausmą. Tokie dalykai apvalo žmogų. Mano nuomone, nebylaus skausmo reikia bijoti labiau.

Antroje dalyje veikiantis agentas Žakas Moranas į Molojų panašus tuo, kad yra valdomas. Molojų valdo negalėjimas laisvai judėti, Žaką – pamaldumas ir principai. Kita vertus, tas pamaldumas daugiau žodinis, nes veiksmais visų pirma jokiu būdu neišsižadama savo nepalaužiamų įsitikinimų, kurie neretai susikerta su tikėjimu ir žmogiškumu. Beje, pastarieji labiausiai išryškėja keliaujant, kai patiriama dvasios transformacija ir dingsta bet koks iki tol vyravęs pakantumas. Būtent kelionės motyvas jungia pirmąją ir antrąją knygos dalis. Artimumas tarp jų sustiprinamas ir veikėjų tapatumu. Morano sūnus – liguistas, lėto mąstymo, minantis už kelis svarus nupirktą padėvėtą dviratį – susitapatina su antiveikėju Molojumi, kuris taip pat nepaleido iš rankų dviračio.

Ši knyga įtraukia savo gelme. Prisipažinsiu, jau pradėjau skaityti „Malonas miršta“.

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 226 puslapiai.

Šaltiniai: nuotrauka – http://iknyga.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“