Mano kūnas vis dar neapsisprendžia. Nors man atrodo, kad matracą jis slegia labiau, kad jis labiau išsiplečia ir susiploja. Mano kvėpavimas, kai jį atgaunu, pripildo kambarį švokštimo, nors krūtinė kilnojasi ne aukščiau negu miegančio vaiko. Atsimerkiu ir nemirksėdamas ilgai žiūriu į nakties dangų, kaip būdamas mažas, dar visiškas mažylis, spoksodavau į naujoves, paskui į senienas. Tarp dangaus ir manęs – lango stiklas, aprūkęs ir apsinešęs daugelio metų purvu. Mielai į jį pakvėpuočiau, bet jis per toli nuo manęs. Neteisybė.

Anksčiau labai mėgdavau grožinę literatūrą ir tik retais atvejais skaitydavau kitokias knygas. Tačiau jau nebe pirmus metus iš esmės grožinės literatūros nebeskaitau, tiksliau ją skaitau išimtinais atvejais, o tarp mano skaitomų knygų vien informacinė literatūra. Visgi ne per seniausiai nutiko taip, kad nutariau prisiminti senus laikus, kai buvau sužavėta airių rašytojo Samuel Beckett kūrybos. Esu savo tinklaraštyje apie jo knygą Molojus parašiusi trumpą apžvalgą. Deja, tai įvyko jau prieš beveik 11 metų. Apžvalgoje dar tada užsiminiau susidomėjusi knyga Malonas miršta: Ir jeigu tik pradėjusi skaityti Molojų norėjau jį mesti, tai dabar nekantraudama žvalgausi į antrąją trilogijos dalį Malonas miršta; Prisipažinsiu, jau pradėjau skaityti Malonas miršta. Panašu, kad tikrasis laikas perskaityti šią gana sudėtingą knygą pribrendo tik dabar.

Kad ir kaip būtų liūdna prisipažinti, lygiai kaip ir tuomet, kai skaičiau pirmąją trilogijos dalį Molojus, šį kartą taip pat neapleido noras knygą mesti. Šioks toks ryšys su pagrindiniu knygos veikėju užsimezgė tik maždaug penkiasdešimtame knygos puslapyje. Sakysite, tai o kam save varginti, jei nesinori skaityti? Tai čia ir sudėtingiausia, kad mano santykis su Samuel Beckett kūryba yra dvilypis – lyg ir sunku skaityti, kai kada net nejauku, tačiau ne ką mažiau traukia sakinių dėstymo meistriškumas ir kūrinių gelmė. Samuel Beckett sakiniams neretai būdingas pojūtis it sakinio pradžioje būtų giliai įkvėpta ir be atokvėpio išpyškinta ilgiausia frazė.

Romano Malonas miršta atmosfera gana slogi, negatyvi. Pasakojama tai pirmuoju, tai trečiuoju asmeniu. Pagrindinis veikėjas Malonas pasiligojęs, įsitikinęs, kad skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas. Jo kūnas labai nusilpęs, judesiai suvaržyti ir tampa beveik neįmanoma savimi pasirūpinti. Paguoda lieka rašymas.

Manau, kad sugebėsiu pasipasakoti keturias istorijas, kiekvieną jų skirtinga tema. Vieną apie vyrą, kitą apie moterį, trečią apie kokį nors daiktą ir galiausiai gal apie kokį nors gyvūną, gal geriau apie paukštį.

Apibrėžti knygos turinį gana sudėtinga, nes dėstymas yra išties padrikas ir painus. Rodos, skaitai Malono mintis apie jo paties suvaržytą, nykią būtį, ir netikėtai pajunti, kad rašydamas pieštuku savo užrašus jis nuvedė prie kitų veikėjų išgyvenimų.

Šią knygą itin rekomenduojama skaityti susikaupus ir nesiblaškant. Jei tik bent kelioms sekundėms mintimis nuklysi kažkur kitur, žiūrėk, imsi ir pamesi knygos dėstymą ir gali greitai susipainioti. Skaityti šią knygą nėra lengva, tačiau ar gali būti lengva aprašyti pamažu mirštantį žmogų?

151 puslapis, vertė Violeta Tauragienė

Šaltiniai: paveikslėlis – www.suknyga.lt, ištraukos – Samuel Beckett – Malonas miršta

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus (#4)