Kai kas nors man palinki: „Gero savaitgalio!“ (tai nutinka ne taip ir retai), dažniausiai atsakau: „Ir jums!“, nes ką gi tu žmogui sakysi, dar po to gausiu per veidą už nemandagumą, o tuo tarpu mintyse pagalvoju: „Kas per?“, kadangi paprasčiausiai jau senokai nebeturiu savaitgalių daugeliui įprasta „išsitaškymo“ prasme. Jie nuo kitų savaitės dienų skiriasi nebent tuo, kad galiu plačiau sklaidytis gatvėmis, kai tie, kuriems savaitgaliai vis dar yra tradiciniai, prašampa kur nors su šašlykiukais, alaus butelaičiais ar pan. Mėgstamiausia mano savaitės diena yra pirmadienis, nes vėl kažkas naujo (papildomai prie kitų naujovių, patirtų savaitgalį bei kitomis dienomis) prasideda tingiems šventėjams grįžus po savaitgalio ir iki kokio savaitės vidurio bandantiems atsigauti, o jam atėjus jau laukiantiems savaitgalio, kad galėtų atsipalaiduoti. Nors kai tai pastebiu, pagalvoju:  Žmonės, nejaugi jums tikrai taip nepatinka gyventi?!!“. „Stumti laiką“ neva neturint ką veikti arba kažko nenorint daryti – turbūt nėra nieko baisiau. Dėl to negaliu pakęsti dirbtinio laiko tempimo vaizduojant baisiai užsiėmusius. Pasakykit jūs man – koks ypatingas internetas turėtų būti, kad jo įvedimo reikėtų laukti daugiau nei mėnesį (taip, taip – visiškai reali gyvenant Airijoje man susiklosčiusi situacija. Nuo balandžio 10 dienos laukiu, o šiandien jau gegužės 13 diena! Vieną kartą skambinau teirautis, antro tikriausiai nebebus.)? Gal, sakau, paauksuotais pakraštėliais ar retransliuojantis mums nežinomose planetose gyvenančių būtybių kasdienybę? Juk per tiek laiko ir persikraustyti galima…

Bet iš tikrųjų tai ne internetas čia esmė. Esmė, kad tokiomis nesąmonėmis kaip patarimai, kurie „padės prastumti laiką“, toli nenuvažiuosime. Manau, kad laiką reikia užpildyti kuo įvairesne veikla, naujais įspūdžiais, patirtimi, mielais sutiktais žmonėmis, jų liūdesio ir džiaugsmo ašaromis, istorijomis, kasdieniais netikėtais kuriozais, keliančiais idiotiško juoko protrūkius, bei viskuo, kas kelia ūpą, skatina veržlumą ir taip toliau. Štai neseniai su vienu žmogumi kalbėjome apie tai ar įmanoma perkurti žmogų, jei jis netiki. Suprask, niurzgą, randantį laiko bambėti bet kur, bet kada ir apie bet ką. Priėjom prie išvados, kad nelabai. Žmogus pats turi norėti keistis. Vieni nemalonias patirtis vertina, kaip įrodymą, kad gyvenimas išties prastas, ir kiekviena nesėkmė jų nuostatas naujai įtvirtina, o kiti – tas patirtis priima kaip supratimą, kad štai jei tai pavyko įveikti, vadinasi, galima įveikti dar daugiau. Kas įdomiausia – teisūs ir tie, ir tie. Tiesiog kiekvienas iš mūsų esam savo gyvenimo kūrėjai. 

Tik kas sakė, kad kurti lengva ir iš karto pavyksta sukurti tobulą kūrinį? Tačiau aš esu pasiryžusi bandyti. O jūs? 

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“