Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Kai kas nors man palinki: „Gero savaitgalio!“ (tai nutinka ne taip ir retai), dažniausiai atsakau: „Ir jums!“, nes ką gi tu žmogui sakysi, dar po to gausiu per veidą už nemandagumą, o tuo tarpu mintyse pagalvoju: „Kas per?“, kadangi paprasčiausiai jau senokai nebeturiu savaitgalių daugeliui įprasta „išsitaškymo“ prasme. Jie nuo kitų savaitės dienų skiriasi nebent tuo, kad galiu plačiau sklaidytis gatvėmis, kai tie, kuriems savaitgaliai vis dar yra tradiciniai, prašampa kur nors su šašlykiukais, alaus butelaičiais ar pan. Mėgstamiausia mano savaitės diena yra pirmadienis, nes vėl kažkas naujo (papildomai prie kitų naujovių, patirtų savaitgalį bei kitomis dienomis) prasideda tingiems šventėjams grįžus po savaitgalio ir iki kokio savaitės vidurio bandantiems atsigauti, o jam atėjus jau laukiantiems savaitgalio, kad galėtų atsipalaiduoti. Nors kai tai pastebiu, pagalvoju: „Žmonės, nejaugi jums tikrai taip nepatinka gyventi?!!“. „Stumti laiką“ neva neturint ką veikti arba kažko nenorint daryti – turbūt nėra nieko baisiau. Dėl to negaliu pakęsti dirbtinio laiko tempimo vaizduojant baisiai užsiėmusius. Pasakykit jūs man – koks ypatingas internetas turėtų būti, kad jo įvedimo reikėtų laukti daugiau nei mėnesį (taip, taip – visiškai reali gyvenant Airijoje man susiklosčiusi situacija. Nuo balandžio 10 dienos laukiu, o šiandien jau gegužės 13 diena! Vieną kartą skambinau teirautis, antro tikriausiai nebebus.)? Gal, sakau, paauksuotais pakraštėliais ar retransliuojantis mums nežinomose planetose gyvenančių būtybių kasdienybę? Juk per tiek laiko ir persikraustyti galima…
Bet iš tikrųjų tai ne internetas čia esmė. Esmė, kad tokiomis nesąmonėmis kaip patarimai, kurie „padės prastumti laiką“, toli nenuvažiuosime. Manau, kad laiką reikia užpildyti kuo įvairesne veikla, naujais įspūdžiais, patirtimi, mielais sutiktais žmonėmis, jų liūdesio ir džiaugsmo ašaromis, istorijomis, kasdieniais netikėtais kuriozais, keliančiais idiotiško juoko protrūkius, bei viskuo, kas kelia ūpą, skatina veržlumą ir taip toliau. Štai neseniai su vienu žmogumi kalbėjome apie tai ar įmanoma perkurti žmogų, jei jis netiki. Suprask, niurzgą, randantį laiko bambėti bet kur, bet kada ir apie bet ką. Priėjom prie išvados, kad nelabai. Žmogus pats turi norėti keistis. Vieni nemalonias patirtis vertina, kaip įrodymą, kad gyvenimas išties prastas, ir kiekviena nesėkmė jų nuostatas naujai įtvirtina, o kiti – tas patirtis priima kaip supratimą, kad štai jei tai pavyko įveikti, vadinasi, galima įveikti dar daugiau. Kas įdomiausia – teisūs ir tie, ir tie. Tiesiog kiekvienas iš mūsų esam savo gyvenimo kūrėjai.
Tik kas sakė, kad kurti lengva ir iš karto pavyksta sukurti tobulą kūrinį? Tačiau aš esu pasiryžusi bandyti. O jūs?
Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Fredis* gegužės 13th, 2012, 9:32 pm
Žinau mažiausiai du žmones, kurių geri savaitgaliai būna be kepsnių, tai AK ir Maras neskaičiuojant Aurimo. Maras dar niekada neniurzga. Tobulybė, tobulas kūrinys? Maras įsižeistų.
Auksinis kardas gegužės 13th, 2012, 9:37 pm
Nieks nebus, – čiupk kastuvą, brangute, ir kask tranšėją kabeliui iš savojo galo.
Ligita gegužės 13th, 2012, 9:41 pm
Brangute?
Čia jūs diskutuoti linkę brangučiai („Perla nemeluoja. Žinai geriau, branguti?“), ne aš. O tai rimtai pati turėčiau kažką kasti? Neturėtų kaip normaliose įmonėse manęs informuoti ir tiesiog dirbti savo darbą? Greičiau nei per mėnesį? Pavyzdžiui, nesu tikra ar man jau bereikia to geresnio interneto.
Ligita gegužės 13th, 2012, 9:47 pm
Fredi, gali būti ir kepsniai, bet, mano manymu, jie neturėtų užimti viso gyvenimo (šiek tiek metaforiškai kalbu).
Maras gegužės 13th, 2012, 9:53 pm
Kadangi ir Tu, Ligita, diskutuoji, tai ir Tu branguė, taip jau gaunasi
.
Maras gegužės 13th, 2012, 9:54 pm
Tfu, „ir Tu brangutė”, turėjo būti. Visai nebesuvaldau klaviatūros
.
Ligita gegužės 13th, 2012, 9:57 pm
Patiko interviu – http://www.culture.lt/7md/?st_id=1903
Fredis* gegužės 13th, 2012, 10:02 pm
Kai visą darbo savaitę dirbi fabrike, stovi prie konvejerio ir gamini kokias nors pakavimo priemones – kartono dėžes ar dar ką nors, tai savaitgaliais einama į taverną, geriama ir šokama ant stalų. Taip žmonės išsikrauna, pasikrauna naujai darbo savaitei. Nematau ko čia reikėtų stebėtis, nuliūsti ir smerkti. Ne visi gali ir turi dėstyti Universitete ar būti aukštos kvalifikacijos vadybininkais, kurie savaitgaliais buriuoja, jodinėja, sklando padangėmis, mina pedalus ir žiūri į Mėnulį.
Ligita gegužės 13th, 2012, 10:11 pm
Tikrai nesmerkiu sąžiningai dirbančių žmonių ir niekada nesmerksiu, tiesiog man norisi, kad būtų daugiau tikėjimo savimi ir džiaugsmo, kad būtų gyvenama, o ne laukiama tinkamos progos.
romas gegužės 13th, 2012, 10:27 pm
Maža kur ir ką žmonės daro sąžiningai. Neskubėčiau su visų sąžiningų žmonių nesmerkimu.
Ligita gegužės 13th, 2012, 10:33 pm
Tai taip, sąžiningumas iš tikrųjų labai subjektyvus dalykas – gal tu būsi linkęs dirbti sąžiningai, bet dirbsi pas nelabai sąžiningą žmogų, žinosi tai ir vis vien dirbsi, tad kyla klausimas, sąžiningas esi ar ne? Arba praleisi pro akis kokią nors machinaciją – juk ją ne pats padarei, tai kaip ir esi sąžiningas, tik…? Oh, gryna painiava, gal tik romui ar Marui ją suprasti
Fredis* gegužės 13th, 2012, 10:44 pm
Iš interviu, kuris patiko: „Menininkas – tai padaras, varomas demonų. Jis nežino, kodėl jie jį išsirinko, ir dažniausiai yra pernelyg užsiėmęs, kad tuo rūpintųsi. Jis nejaus moralinių skrupulų apiplėšinėdamas, skolindamasis, elgetaudamas, vogdamas iš bet ko ir iš visų, kad tik parašytų savo kūrinį”, taip pat: „Viskas metama lauk: garbė, išdidumas, padorumas, saugumas, laimė – viskas, kad tik knyga būtų parašyta. Jeigu rašytojas turės apiplėšti savo motiną, jis nesudvejos”.
Nežinau kaip jaučiasi kiti, bet aš esu menininkas tikrąja ta žodžio prasme.
Maras gegužės 13th, 2012, 11:01 pm
A, Faulkneris. Vienas iš mėgiamiausių. Šiaip nesvarbu, ką rašytojai kalba apie save, apie savo kūrybą, svarbu, ką ir kaip jie rašo. Faulkneriui, va, romanas eina po poezijos ir apsakymo, Ligitai apsakymai nelabai, bet tai nieko nereiškia.
O dėl to norėjimo keistis tai viskas sudėtinga. Nemanau, kad yra žmonių, kurie nuoširdžiai, visiškai ir absoliučiai nenorėtų keistis, jei jie nepatenkinti. Svarbu, kiek jie pasitiki savimi, kokia jų aplinka (padeda, palaiko, ar ne) etc. Gal – kiek nori keistis?
Ligita gegužės 14th, 2012, 12:53 pm
Ir eilėraščius aš jau rašiau, ir apsakymas išbandytas, taigi nieko stebuklingo nevyksta, nebent laikytume, kad tuosius būtina visiems skelbti, tada taip
Tiesa, neseniai peržvelgiau jau parašytą kūrinio tekstą ir supratau, kad jis ant manęs tarsi užvirto, tad turiu šiek tiek aptvarkyti, perdėlioti kai ką. Iš tikrųjų kurį laiką ničnieko daryti su juo negalėjau, kai čia per neapdairumą apsiskelbiau, nes tylus procesas virto ne vien mano ir dar kelių artimų žmonių reikalu, o tai lengvai sujaukė galvą. Bet bus gerai. Uhu! Matot, kas darosi, tik užsimenat, vėl pradedu šnekėti, pasakotis
Ligita gegužės 14th, 2012, 1:14 pm
Išvada – mažiau šnekų apie nebaigtus darbus. Apsiskelbiau, žinokit, bet neskalambykim dabar per visur!
Maras gegužės 14th, 2012, 2:17 pm
Kad užvirto – tai gerai. Mozartas, Stravinskis yra pasakoję, kad kai kurie kūriniai per juos tiesiog tarsi „perėjo” – pusvalandžio trukmės kūrinys per akimirką.
.
Kur mano didysis varpas – kai paskalambysiu, tai ir ausis klausytojams užguls
Bus gerai, bus.