bingiux1Valentinas rašo: „Ligita, paaugink katiną, tada ir turėk nuomonę apie pasiutimą:)“. Ironiška – kai dar mokiausi mokykloje, namuose kasdien prasilenkdavau su šiuo baltu šaunuoliu (žr. nuotrauką). Jo vardas Bingas. Bijau sumeluot, tačiau šiemet jis turėtų švęsti septynerių metų gimtadienį. Ir iki šiol yra sveikas, drūtas katinas. Draugė juokiasi: „Kuo jūs jį maitinat?“ Atsakau: „Paprastu maistu, tokiu kokiu maitinami ir dauguma katinų.“ Vienas niuansas – jam neatlikta pasiutimo operacija.

Per savo gyvenimėlį jis iš namų pas merginas pabėgo n kartų. Dažniausiai grįždavo ne trumpiau kaip po savaitės (tiesa, kažkada ir mėnesiui dingęs buvo) – visas išvargęs, apšepęs. Nagai nulūžinėję, o pats lieknas lieknas. Vesdavom pas veterinarą, skiepydavom nuo visokių ligų ir kurį laiką lepindavom ypatingesniu maistu. Atsigaudavo. Taip ir pragyvendavo iki kitos vasaros… Pabėgimo. Įdomu tai, kad praėjusią vasarą niekur nebebėgo. Gal pasimokė? Gal laukinio katino gyvenimas jam nebuvo toks jaukus, kaip gyvenimas bute?

Nežinia (tfu tfu tfu). Tik aiškiai žinau tai, kad jis yra tikras katinas. Neišoperuotas ir kitaip netraumuotas. Gerai, gal ta gatvinė patirtis jį įskaudino, bet… Tai žmogiška ir suprantama: „Skaudžios patirtys mus ugdo.“

O šiaip… Manau, nevalia mums kišti nagų į gamtos reikalus. Mama po eilinių Bingo išpuolių, tokių kaip WC kambary ar pabaisiškas kniaukimas, sakydavo (ir tebesako): „Aš jį išoperuosiu. Kiek gi galima!“ Į tokius ar pan. pareiškimus atsakau: „Gerai, tada aš tave išoperuosiu. Kaip jausies?“ Ir kolkas ramu.