Ligi Dangaus

„Ar turi kokių nors keistenybių?

Taip, visi jų turime (38.0%, 5 Balsai)
Aš ne, bet tu tai aiškiai turi (31.0%, 4 Balsai)
Mėgstu laipioti sienomis, pro langus mėtyti šiukšles, garsiai dainuoti vidury miesto centro… Argi aš kuo nors keistas? (15.0%, 2 Balsai)
Turiu, bet neketinu jų afišuoti, nes tektų susidurti su teisėsauga. To nenoriu, tad nuoširdžiai apgailestauju (8.0%, 1 Balsai)
Ne, neturiu, esu visiškai suprantamas ir lygus (8.0%, 1 Balsai)“

Štai tokia apklausėlė vos nepraslydo pro mano akis. Būčiau sau neatleidusi. Gi iš prigimties esu tokia keista;) Matyt, tai jaučiasi net anapus ekrano – net keturi iš jūsų atsakydami į klausimą „Ar turi kokių nors keistenybių?“ pirmenybę skyrėte šiam pasisakymui: „Aš ne, bet tu tai aiškiai turi (31.0%, 4 Balsai)“. O taip, turiu aš tų keistenybių. Ir netgi ne vieną. Pavyzdžiui – esu raudonplaukė (mokykloje buvau vadinama „ryža“). Nors be galo mėgstu saldumynus, arbatą dažniausiai geriu tik su saldikliu, nes su cukrum… Man per saldu:)) Be to, turiu nesuvaldomą potraukį dėl visko nervintis nervintis, o po to netikėtai atrasti, kad nebuvo verta. Atidėlioju darbus paskutinei minutei, net ir puikiai suprasdama, kad paskui priekaištausiu pati sau. Kartais paskaitau vyriškus žurnalus. Žodžiu, gal pradžiai užteks?;)

Vis dėlto, apklausoje dauguma iš jūsų pasirinkote variantą:  „Taip, visi jų turime (38.0%, 5 Balsai)“ . Tai turėtų reikšti, kad ne aš viena keista… Kaip įrodymas – pasitaikė ir tokių smarkuolių: „Mėgstu laipioti sienomis, pro langus mėtyti šiukšles, garsiai dainuoti vidury miesto centro… Argi aš kuo nors keistas? (15.0%, 2 Balsai)“, „Turiu, bet neketinu jų afišuoti, nes tektų susidurti su teisėsauga. To nenoriu, tad nuoširdžiai apgailestauju (8.0%, 1 Balsai)“. Ei, kokia teisėsauga? Kas ko neketina afišuoti? Intriga…:)

Beje, pasitaikė ir toks žmogeliukas:  „Ne, neturiu, esu visiškai suprantamas ir lygus (8.0%, 1 Balsai)“. Spėju, čia jau komentatorius Aurimas tarė savo žodį (šypt)…:)))

Taigi – kokie keistumai slepiasi jumyse? Pasisakykit.

Šiandien aš gimtajame miestelyje. Tinginiauju. Oficialiai nedarbo diena, tai pasalūniškai ir grobiu iš jos… Nedarbingumą:) O ką veikiat jūs? Tiesa, norėjau jums įdėti daugiau nuotraukų iš šiandienos žygių dviračiu nei tik šios dvi, bet iš pradžių paklausiau brolio nuomonės ir greitai buvau atvėsinta. Apie vieną nuotrauką jis taip ir sako: „Šita ūkiška.“ Klausiu: „Kaip suprast ūkiška?“ Atsako: „Na tai kaip ūkinis muilas.“ Hm… Tikėkimės bent šios ne tokios jau ūkiškos (kaži ūkiška = nemeniška?). Fotografavau kitoj pusėj mūsų apleistojo sodo. Namelis ne mūsiškis.

P.S. Pasvajokim, mielieji. Gegužės 1-oji, 2-oji, 3, 4… 29… Birželio 1-oji. Ne tiek ir daug beliko. Skrendu!

Balandžio 15-ąją pakviečiau jus dalyvauti fantastiškame konkurse – kūrybos projekte „Man reikia dramblio!“. Įvairaus žanro rašiniams siųsti laiko skyriau dvi savaites. Nežinia ar geri orai kalti, ar jus užpuolė visagalis dėdė tingumas, tačiau tesulaukiau… Dviejų darbų. Norėjau sulaukti daugiau, kai kurie žmonės, iš kurių nuoširdžiai tikėjausi kūrybos vaisių, dingo. Žodžiu… Būtų liūdna, jei nebūtų… Linksma! Kodėl? Tiesiog šioks toks vyksmas yra, o tai jau gerai:))

Mielieji, iki kitos savaitės ketvirtadienio (t.y. iki gegužės 7-os) galite atiduoti savo balsą už vieną iš kūrinių. Tad kuris jums labiau patinka?

Judam!

P.S. Dalyviai už save nebalsuokit ir komentaruose savo tapatybės neatskleiskit:)

1. Debesėlis

Dramblys
Dramblys
Dramblys
pro bet kurią
skylutę jis pralįs
man reikia
Dramblio lengvumo
gyvatės liežuvio
nuodingu geluonimi
pasalūniško kirčio
beždžionėlės vikrumo
krokodilo nasrų
sakalo žvilgsnio aštrumo
gaidžio plunksnų grožio
antilopės eiklumo
zebro kailio margumo
kiškio ausų
vėžlio greičio
mylimos moters
rankų švelnumo …

2. Man reikia dramblio!

Jau nuo ankstaus ryto buvau labai susikrimtusi, mat Ligita iškėlė tokią sąlygą: „Man reikia dramblio!“ Pasakė ir viskas, ir šypsosi – jai mat įdomu kur aš įpainiosiu šį gyvūną. Jau buvau beužpykstanti, bet paskui pagalvojau, kad dar jauna, ką ji supranta. Maniau mandagiai atrašyti maždaug taip, kad panelę valdykit savo užgaidas. Dramblį įpainioti galima visur: ir į vagą tarp braškių, ir į mišką nuvesti, arba į kriminalinę veiklą įtraukti. Koks skirtumas kur tą dramblį įpainiosi, svarbiausia – IŠ KUR GAUTI DRAMBLĮ?
Iš kitos pusės pagalvojau, kad gal tų dramblių ir yra, tik aš nei vieno nemačiau.
Taigi, vos tik ryte mano kaimynė, ūkininkė, subarškino kibirais aš ir nulėkiau pas ją.
- Stas, palauk! – Rėkiu jai nuo tvoros.
Nabagė toji mano kaimynė, nu jau tokia jautri, kad mane išgirdus net kibirus numetė. Atlėkė paknopstom ir klausia ar tik nebus kas nutikę. Norėtum, galvoju, o garsiai paklausiau ar nematė kur nors dramblio. Žiūriu jai akys tik didėja didėja – tikriausiai bus mačius. Paskui nužiūrėjo mane nuo galvos iki šlepečių ir sako rimtą veidą nutaisius:
- Ale, žinai, nemačiau. A tu pas Angeli užeik, nu pas tų, felčerkų.
Nematei, tai nematei, šlepsiu namo. „Ale tie poetai ir prisigalvoja, dramblio dabar užsireikė“, išgirdau nueidama. Nu palauk, rytoj aš tau papasakosiu ką apie tavo karves galvoju.
Einu pas felčerku. A toji tikra miegalė. Gal pusvalandį į duris daužiau kol prikėliau. Jau nuo durų jai šaukiu:
- Žinai, Angele, man reikia dramblio!
- Kas čia jums pasidarė, vakar Petrokus matė dramblį, a šiandien tu?
- Sakai, matė dramblį. Tai tu eik vėl miegot, o aš einu pas Petrokų.
- A tau viskas gerai?
- Tai aišku, kad gerai.
Apsidžiaugus, kad nors kas šitam kaime yra matęs dramblį, nulėkiau pas Petroką. Vienišas toks žmogelis, bet labai paslaugus. Pas jį žmonės ir naktį užeina, o jis visada duris atidaro ir visada turi to, ko tam žmogui reikia. Nežinau aš ko ten kitiems pas jį reikia, bet jau seniai įtariau, kad jis turi visko. Taigi turiu vilties, kad pas jį ir dramblį gausiu. Prie durų pasitiko perkaręs rudas šuniokas. Nespėjus man ir pabelsti, durys atsidarė ir pasirodė linksmas šeimininko veidas. Pasakiau trumpai, kad man reikia dramblio. Keista, jo tai nenustebino. Tik pirmiausiai paprašė susimokėt. Na, pasakyta suma, kaip už dramblį, atrodė mažoka, bet ką aš žinau, gal koks neveislinis bus. Padaviau aš jam pinigus, o jis iš kišenės man ištiesė mažą maišiuką kažkokių baltų miltukų.
- Čia kas? – paklausiau.
- Nesijaudink, užaugs ir bus didelis dramblys. Pamatysi, – patikino mane Petrokas.
Na, gal jis geriau žino.
Parsinešiau aš juos, pasėjau į tokį žalią vazoniuką, pastačiau ant palangės prieš saulytę ir laukiau. Va, dvi savaitės jau praėjo, o drambliuko kaip nėr taip nėr. Nežinau, gal sėkla buvo bloga, gal aš blogai sėjau.
Taip vat ir bus, Ligita, neturiu aš dramblio. O taip tikėjausi, galvojau užaugs, nuvesiu į mišką, su pele pagąsdinsiu ir jums paskui papasakosiu. Dabar ką, nėra dramblio – nėra ką pasakot.

P.S. Tikrais faktais nepagrįsta:)

Šaltiniai: nuotrauka - http://1.bp.blogspot.com

Beveik prieš savaitę populiarusis tinklaraštininkas Karolis Pocius paviešino įrašą, kurį pradėjo taip: „Manot tapau Login 2009 ambasadorium, gavau nemokamą bilietą, tai dabar čia ir mandravoju? Klystat!“ Pamaniau, šaunus vyras, nesimandravoja. O dvigubai šaunesniu jį laikyti pradėjau tuomet, kai perskaičiau visą įrašą!!!!! Pasirodo skelbiamas konkursas dviems vardiniams pakvietimams į birželio 4-ąją vyksiančią kasmetinę interneto ir tinklaraščių konferenciją „Login 2009“ laimėti! Tik menkutė sąlyga – turi aiškiai, be jokių muistymųsi ir mekenimų įrodyti, kad tu iš tiesų ten nori dalyvauti. Kągi, raitojuosi rankoves ir kimbu į darbą:)

13-a NENUGINČIJAMAI svarbių priežasčių kodėl aš NORIU į konferenciją „Login 2009“

1. Vienas iš pranešėjų bus mano mėgstamas žurnalistas Artūras Račas. O jūs bent ar suvokiat koks tai šaunumas ir vingrumas?! Turbūt nelabai. Tai išaiškinsiu. Vizija – gerbėja atsiduria toj pačioj milžiniškoj patalpoj, kur ir gerbiamas asmuo. Įvyksta bebėgančio į užkulisius asmens pagavimas, rankos paspaudimas ir su fotoaparatu nupleškinimas. Tada gautas „kadras“ pasikabinamas ant kambarėlio sienos ir visiems išdidžiai rodomas.

2. Senokai bebuvau (jei dar išvis kada nors buvau) tokio masto renginy kaip šis, vyksiantis „Siemens“ Arenoje. Gi įsivaizduokit – šurmulys, sujudimas, vyksmas. Man, kaip paparacei nuo prigimimo, tiesiog būtina ten atsidurti.

3. Šiuo metu mano tinklaraštis yra vos perkopęs trijų mėnesių senumo slenkstį. Tai reiškia, kad esu jauniklė, truputį nesusigaudanti aplinkoj. Norėčiau artimiausiu metu tai ištaisyti. O ar gali būt tam tinkamesnė proga nei sukiojantis tarp populiariausių Lietuvos interneto erdvių žinovų?

4. Pamažu atrandu vis daugiau tinklaraščių, kurie man patinka. Nuoširdžiai tikiuosi, kad pavyks nors vieną rašantį žmogelį susitikti, paplepėt gyvai, pasidalint idėjom.

5. Tiesą sakant, tiksliai negalėčiau įvardinti kas ten vyks (ir kaip galėčiau niekad nebuvusi?!). O jeigu šiemet nesudalyvausiu, vadinasi ir toliau skendėsiu nežinomybėj.

6. Įsivaizduoju, kad tai puikus būdas suvienyti bendraminčius.

7. Esu plunksnos maniakė, o jei tiksliau – be rašymo neištverianti nė dienos, tad kuo daugiau įspūdžių bus mano galvelėje, tuo daugiau turėsiu apie ką rašyti. Supraskit – jeigu aš atsidursiu šioje konferencijoje, atgarsiai dar ilgai netils ir bus perduodami iš kartos į kartą.

8. Astrologai man žadėjo naujovių metus. Nenoriu jų nuvilti;)

9. Hm… Gal po visko į mano tinklaraštį pradės landžioti daugiau smalsuolių?

10. Man tiesiog iki nukritimo norisi prasmingai pradėti vasarą. Gera pradžia – pusė darbo. Ką ten pusė – visas. Į galvą braunasi mintis, kad jei šitaip pompastiškai pradėsiu, kažkas neišdildomo vyks ir toliau.

11. O konferencija = ceremonija? Jei taip, tai pagaliau turėsiu progą pabūti mergaitiška:))

12. Iš tikrųjų apie šią konferenciją išgirdau anksčiau nei perskaičiau apie ją pas Karolį Pocių ar pamačiau ženkliuką, kad pranešėju bus Artūras Račas. Ne. Tai įvyko dar tada, kai internetiniame puslapyje http://login.lt/ retokai švysteldavo po naują informacinį pranešimą. Bet ir tada susidomėjau, kad čia turėtų būti garantuotai šis tas nerealaus. Planavau pirkti bilietą. Ir ką? Kolkas delsiau, nes dažniausiai tokią dieną kaip birželio 4-oji mes universitete laikom egzaminą. Galvojau : palauksiu, kol sužinosiu galutines datas ir tuomet jau tikrai įsigysiu bilietą. Bet tik šast – ne per seniausiai išvydau, kad Karolis jį ruošiasi padovanoti. Vadinasi tai likimo ženklas, kad jokio egzamino man nebus. Taškas. Ar girdit dėstytojai?

13. Žodžiu, aš taip noriu, taip noriu čia sudalyvauti, kad net pasitelkiau tokias juodąsias technologijas kaip velnio tuzinas. Bus šnipštas, jei jūsų dar neįtikinau kaip pasiutusiai noriu sudalyvauti šioje konferencijoje. Norėdama apsisaugoti nuo šnipšto, skelbiu viešai – jei šis mano įrašas neargumentuotas ir pernelyg pumpotaukšlinis, galiu parengti kitokį. Geresnį, prašmatnesnį ir apkabinėtą argumentų karoliais. Kad tik patikėtumėt kaip aš noriu sudalyvauti kasmetinėje, neabejotinai vertingoje, interneto ir tinklaraščių konferencijoje „Login 2009“.

Tai va. Su galvos žemyn nulenkimu, pradedančioji tinklaraštininkė Ligita:)))

Jūs tik pamanykit – tampu didžia ūkininke. Vakar ant palangės pasistačiau ilgą žalios spalvos vazoną, kuriame prisisėjau petražolių, špinatų ir kvapiųjų mairūnų. Laukiu nesulaukiu, kol derlius užderės;)

Užkirsiu sočiai špinatų ir būsiu tvirta it jūreivis Popajus. Petražolėmis papuošiu lėkštę, o mairūnais… Ant pakelio buvo parašyta, kad jie yra pagrindinis prieskonis koldūnams. Vat.

O šiaip, ką aš čia dabar skiedžiu? Nieko, tiesiog ne per seniausiai supratau, kad artėja… Vasara!!!!!! Mintyse, plaukuose, žolės kvepėjime – manyje ir aplink mane. Telieka zvimbiančių musių sulaukti.

Norit įtikinsiu, kad tikrai jau tuoj vasara? Pamenat, kai kažkada rašiau, jog užvalgiau ledų ir galvą po to įsiskaudėjo? Papūskit – vakar eidama per miestą suvalgiau glaistytų šokoladinių ledų porciją ir ničniekas net nesuperštėjo.

Ta proga, grįžusi, sugalvojau stalą į langą atsukti – kad matyčiau linguojančius medžius, kaimynų langus, gatvę… Kad nepraleisčiau vasaros atėjimo.

Oho ho ho, mano tinklaraštyje tai jau antras interviu su komentatoriumi. Praėjusį kartą el. paštu kalbinau „Super Komentatoriumi 2009“ išrinktą Fredį, šįsyk tai bus… Valentinas. Tiesa, dabar viskas šiek tiek kitaip, nes ne aš pirma sugalvojau jį pakalbinti, o jis mane (beje, ne kur kitur, o komentarų skiltyje) žurnalistikos profesinių studijų diplomo gavimo proga! Atsakiau ir tuo pačiu uždaviau jam krūvą klausimų pažadėjusi, kad jeigu patiks, įdėsiu į pagrindinę dienos temą. O kaipgi galėtų nepatikti? Jūs tik paskaitykit.

P.S. Fredi, valdyk savo tulžingumą. Kvėpuok ramiai. Tu gali:)

1. Sveikas, Valentinai. Kur slypi optimizmo paslaptis? Kažkodėl, kad ir kiek tavo komentarų būčiau skaičiusi, dar niekada neatrodė, jog būtum įniršęs kaip bulius. Gal tu užsimaskavęs CŽV agentas?

Optimizmą savyje reikia puoselėti ir bujoti. Reikia pripažinti, kad man tai sekasi sunkokai. Yra toks serialas Taranas (Cracker). Crackeris, tai psichologas dirbantis policijoje tardantis nusikaltėlius ir visokiais psichologinio manipuliavimo būdais bandantis išgauti teisybę. Pats jis pilnas ydų – rūkymas, alkoholis, lošimai. Vienoje serijoje jis diskutuoja su kunigu apie visų tų dalykų prasmę. Kunigas klausia: „Turbūt tokį cinizmo lygį palaikyti yra labai sunku? Taranas atsako: „Ne, labai lengva.“ Po kiek laiko taranas klausia: „Turbūt tokį optimizmo ir pasišventimo lygį palaikyti yra labai sunku?“ Kunigas atsako: „Taip, labai.“ O įniršęs aš buvau ant vieno personažo viename „bloge“ taip, kad nutraukiau ginčus paskelbdamas pareiškimą pilną patoso apie tai, kad jis braidžioja tarp šūdų blogio karalystėje. Po to ir tapau legendinis, anot Fredžio.

2. Turi polinkį lažintis. Tikriausiai tu taip virtualiai mezgi pažintis, kurias planuoji sėkmingai perkelti į realų gyvenimą ir ten siūlyti savo kaip vadybininko paslaugas?

O kodėl nepagalvojai, kad lažindamasis ieškau darbuotojų, kuriuos galėčiau samdyti? Gyvenime nesu linkęs į lažybas.

3. Tęsiant vadybininko temą… Esi teigęs: „Juk gali būti vidutiniu vadybininku ir gyvenimas klostysis puikiai. Būti vidutiniu žurnalistu – reiškia būti niekuo.“ Pagrįsk šį savo teiginį svariais argumentais.

Yra profesijos, kuriose privalai būti geriausias. Pvz. jei esi lenktynininkas, tai esi niekam neįdomus jei neatvažiuoji pirmas. Lygiai taip pat su žurnalistais. Kiek pas mus yra išleidžiama žurnalistų? Turbūt keli tūkstančiai per visą Lietuvą. Kiek yra žinomų? Gal dešimt. Kiek yra tokių, kurie gali sau leisti turėti savo nuomonę? Vienas Račas ir tai dar neaišku kaip jam baigsis.

4. Prieštaringai vertinamas Fredis* tave (ir ne tik) yra palaikęs žurnalistu Artūru Raču. Koks jausmas bent trumpam pasijusti kitu žmogumi?

Niekada nesu pasijutęs Raču. Tie kurie taip galėjo pagalvoti gal neįsigilina į tai ką aš rašau. Aš dažniausiai prieštarauju Račui, bet nedarau to įžūliai ir nelendu „ant ragų“. Aš apskritai toleruoju visas nuomones, išskyrus tuos atvejus, kai skleidžiama rusiška pasaulio tvarkos vizija. Todėl negailestingai užsipuolu Levą, Arūną ir kitus.

5. Vieną dieną atsibundi ir… Pamatai, kad neaiškus kaukėtas tipas niokoja tavo fotoaparatą. Tavo reakcija.

Klausimas yra aktualus, nes prieš kelias dienas gretimame name vagys atsidarė kaimynų duris ir šeimininkams miegant apiplėšinėjo. Kitus kaimynus išgelbėjo sulojęs šuo. Šiaip aš nedievinu daiktų ir nesuteikiu jiems antgamtinių savybių. Man nesuprantami žmonių susivienijimai garbinant kokį nors daiktą pvz. komiuterį Apple, iPod, Honda CRX, BMW ir t.t. Aš abejingas daiktų įsigijimui ir praradimui, todėl mano reakcija matant kaip koks nors tipas bando nukniaukti mano fotiką būtų lygiai tokia pati, jei tas pats tipas bandytų nukniaukti dulkių siurblį. Namiškių saugumas – vienintelis dalykas, kuris man rūpėtų.

6. Tiki šviesiu rytojumi? Tas baisusis žodis kri… Aš manau, kad mes tai ištversim. O tu? Gal rūsyje kaupi atsargas?

Vienas mano kolega pasakė: „Nesusidaryk sau problemų, o visa kita bus gerai“. Taip ir einu per krizę. Stengiuosi dar geriau dirbti savo darbą ir mažiau svaigti nuo dalykų, kurių negaliu sau leisti.

7. Paniūniuok šiuo metu ausyse skambančios dainos žodžius.

„Mama, pakylėk iki dangaus…“ (Linas Adomaitis) Vyksta motinos dienos reklaminė kampanija kažkur.

8. Ir čia priėjo sausainis:)

Ir čia priėjo sausainis. Gurkšt. Ir jau šlapainis.