Ligi Dangaus

Birželio 7-ąją rinkimuose „Mano katinas gražiausias“ nugalėjusio kilmingo ir oraus katino Aurelijaus nutariau taip lengvai nepaleisti… Gi jūs jo dar nepagarbinot kaip reikiant!:) Tad…

Iškilmingai pristatau žaismingą kino filmą „Aurelijus“, su kurio pagrindiniu veikėju šiek tiek žemiau galite persiskaityti ir interviu. Taigi – nieko nelaukę leiskitės į pažinimo klodus! Mrrrr.

Už filmuotą medžiagą dėkoju katino šeimininkui Valentinui, montavo – mano brolis Tomas, interviu klausimus kaip visada suvinguriavau aš.

Patarimas – video žiūrėti su garsu. Ne per dideliu!;))

1. Aurelijau, tu buvai išrinktas gražiausiu krūvą kitų katinų palikdamas užnugaryje. Koks jausmas? Ar dabar jautiesi reikšmingesniu žmonijai?

Mrrrr. Rezultatas toks koks ir turėjo būti. Neklausk ar jaučiuosi reikšmingesniu žmonijai. Klausk ar žmonija iki galo suvokia mano reikšmingumą.

2. Trumpai papasakok apie savo įprastą dieną

Kontempliuoju savo grožį. Pamiegu. Priimu pietus. Vėl kontempliuoju. Miegu. Miegu. Kontempliuoju. Priimu garbinimus. Miegu. Kontempliuoju.

3. Tu ir šuo. Tu ir kiti gyvūnai. Kuo jie pranašesni už tave? Ar tarp jūsų įmanomi draugiški tarpusavio santykiai?

Gyvūnas vertas tiek, kiek jis supranta mano reikšmę ir svarbą žmonijai. Iš visų gyvūnų, mano reikšmę ir svarbą labiausiai supranta žmonės. Šuo? Kas tas šuo?

4. Tavo šeimininkas nuolat kartoja: „Jis viską daro oriai”. Esi veislinis katinas. Tai gal tas orumas tiesiog įaugęs į tavo mėlyną kraują, bet štai būtum gatvės vaikis ir to orumo neliktų nė lašo?

Mano tėvas yra Europos čempionas. Jis beveik toks pat gražus kaip aš. Gatvė? Kas tas yra?

5. Prisipažink… Ką valgai, kur miegi, su kuo leidi laisvalaikį:)

Royal Canine, išrankių katinų racionas. Miegu ant žmogės pagalvės. Laisvalaikio neturiu, nes kontempliavimas užima per daug laiko.

6. Be abejo, tu kaip laimėtojas norėtum ką nors skelti ko dar tavęs nepaklausiau. Tad skelk. Nesivaržyk.

Mrrrr.

Atveriu sunkias medines duris… Vos įėjus į vidų, tamsoka erdvė sudaro ryškų kontrastą lauko erdvei…

Tamsiaplaukė vidutinio amžiaus moteris su akinukais, tikėtina, priimanti nelauktus svečius, dar bekalbant man telefonu, griežtokai paklausia:

- Kur jūs, pas redaktorių?

- Aha… – numykiau.

- Eikit į dešinę, tada tiesiai iki pirmų durų, laiptais į viršų, o jau ten paklausit, jums turėtų pasakyt kur toliau.

Puiku, maršrutas beveik aiškus. Su bendrakeleive pasileidžiam eiti. Dievulėliau, kaip aplinkui keista! Taip siaura ir tamsu. Siauriau nei mano siaurajam kambarėly! Užlipę iki reikiamo aukšto, pakeliui sutinkam vaikiną… Spalvotą spalvotą – su spalvotu šaliku, kelnėmis, megztiniu… Žodžiu, ten ant jo visko buvo tiek daug, kad sunku ir paaiškint kokia ten tiksliai apranga ir koks stilius. Bet jis mums pagelbėti neatsisakė. Nurodė, kad reik eit… Iki pat koridoriaus galo. Galinės durys, esą, ir bus tos mūsų išsvajotosios.

Imam krizenti. Koridoriuj langai tik prie pat žemės, labai maži, kaip rūsiuose būna. Sienos irgi įdomios. Tiesa, kažkaip galvoju, kad ne dėl to mes krizenom – šiaip atmosfera tokia… Mūzoms gaudyti. To, kur mes buvom, niekaip įstaiga negalėtum pavadinti. Ten skirta būtent jiems. Rašytojams. Ir kaip ten viskas abstraktu…

P.S. Tai ne fantazija… Tai realus įvykis nutikęs šį pirmadienį:)

Šaltiniai: nuotrauka – http://img2.photographersdirect.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mano komentatoriai labai mieli, gražūs ir pūkuoti. Jie vienas kitą glosto ir lipdosi raudonas širdutes ant krūtinių. Prieš miegą seka pasakaites apie zuikučius, o išmušus 22 h vakaro, apkamšo patalynę ligi ausų, kad vėjas neprapūstų ir gerklytė nesušaltų. Jie geri.

Tfu, velniop tą saldžialiežuvavimą! Pliekimės!! Pasaulyje juk taip trūksta bjaurių dalykų, tad… Išmalkim praeiviams snukius, keikimės iki sąmonės netekimo, meluokim net ir artimiausiems žmonėms, svaiginkimės kiek begalėdami stipriau ir nematykim to, kas iš tikrųjų svarbu. Nes taip reikia. Gi kam reikalingi dori žmonės, kam reikia nuoširdžių jausmų, kam reikia pagalbos tik už gražius žodžius, kam reikia tikėjimo savimi ir svajonių siekimo?

Sakau – viso to nereikia. Geriau pasipliekim. Aš pradedu: „Nekenčiu…“

Kaip nuostabu. Nuo šiandien atsisakom bet kokios vidinės ir išorinės cenzūros.

P.S. Skiriama Virgiui ir visiems kitiems, kam atrodo, kad skausmo per mažai.

P.P.S. Su kitais galim tiesiog padiskutuoti apie žodžio laisvę ir elementarų žmogiškumą.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os): „Svarbu geras vyras, pavardė – mažareikšmė smulkmena:)“ – Benedikta Vaivadaitė, „…čiupkite katytę į glėbį, meskite dienoraštį palovėn ir džiaukitės tuo, ką turite, o turite labai daug, tik apsidairykite“ – Tipas Katinas

Labiausiai komentuotas įrašas: Voratinklyje… Tai egzistuoja progresas ar ne, po velnių?!

Atradimai: ne nauja, bet praėjusią savaitę prisiminiau (tiksliau buvo priminta) – 1) kai kurios mintys gali būti suprastos dviprasmiškai, t.y. ir visai kitaip nei norėta autoriaus pasakyti, 2) jei tavo išrinktajam ne tas pats kokią pavardę pasirinksi, vadinasi jis ne tavo išrinktasis: „Ligita, norėjau pasakyti, kad jei tavo išrinktajam ne tas pats kokią pavardę pasirinksi ir jis būtinai norės, kad rodytum jam kažkokią pagarbą rinkdamasi jo pavardę, arba, jei nepasirinksi jo pavardės, jis jausis kažkaip nepagerbtas arba jei pasirinksi pavardę Ligė ir jis pasijaus pažemintas, tai reiškia tai ne tavo išrinktasis ir varyk jį šalin.“ – Valentinas. Beje, tikėtina, kad ne anksčiau nei po 3,5 mlrd. metų Žemė susidurs su kokia nors kita planeta…:)

Problema (-os): duoti ir imti – kaip pasiekti balansą? kam pirkti brangų daiktą, jei rinkoje pilna gerokai pigesnių analogų?

Sprendimai: ? (siūlykim, diskutuokim)

Šventės, konkursai: nepatikėsit… jau maniau, kad šįkart švenčių nebus! Net žandikaulis buvo beatvimpąs, tik… suradau, kad egzistuoja tokia šventė kaip „Tarptautinė tinklaraštininkų diena“. Ji buvo birželio 14-ąją. Įrašo pas mane apie tai neradot. Sakykim taip – švenčiau tyliai. Bet visvien švenčiau!;))

Komentatoriaus Taško „Sąvartyno prieglobstis“: dujaukė su swarovski kristalais, vyras užauginęs medį, namelis kaip iš pasakos. Hm hm… Kažkaip skystokai… Taške, minia tavęs ilgisi!!!

Tinklaraštija: Kūnas aptingęs, nesinori imtis jokios veiklos? Nieko, pabandykit numinti kokius 160 kilometrų dviračiu, iškart pasijusit naujai gimę!

Tiesiog… Svajonė. Būti sapne, norėti ištrūkti. Būti paremtam… sentimentalumo.

Kelis kartus į mano el. pašto dėžutę atkeliavo… Ne mažiau kaip šimtas (nors kažkada daugiau nei penkis šimtus gavau!) iš vieno siuntėjo. Hm, vadinasi pastebi. Kuklutėlį mano pomėgį… Joms. Taip, „Auksinėms mintims“.

Tiesa, dabar dažniau konkrečiai jų ieškau, o anksčiau būdavo, kad skaitydama knygą vis pasižymiu ar į sąsiuvinį persirašau man patikusias vietas. Gi tai taip smagu – tarp išminties lobynų atrasti perlų, kurie sužavėtų, priverstų pamąstyti, galbūt suteiktų naujų idėjų tavo plėtojamai temai. Šaunumėlis. O kaip jums? Beje, gal turit vieną kitą nuostabią citatą ir norėtumėt pasiūlyti mano skyreliui „Auksinės mintys“?

Šaltiniai: nuotrauka – http://eecue.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Prieš kelias dienas tinklaraštininkas Edvinas pakvietė savo kolegas prisijungti prie Blogoakcijos: papasakok savo ateitį. 100 procentų ir dar daugiau buvau įsitikinusi, kad neprisijungsiu, nes… Apie ateitį garsiai kalbėti nemėgstu. Ji visa mano galvoje. Bet prisiskaičiau ten visokiausių komentarų, raginimų ir pan., kurie – šast! – pakeitė mano nusistatymą. Truputėlį:) Taigi… Jūsų teismui – mano tinklaraščio ateitis.

Visų pirma apie priešistorę. Kai tik tvyrojo pati pati pradžia buvau suplanavusi taip – rašysiu apie ką užsimanysiu ir lankomumas kas mėnesį išaugs dukart didesnis. Konkretus pavyzdys – jeigu pirmąjį mėnesį per dieną vidutiniškai apsilankydavo apie 25 žmonės, antrąjį – 50 žmonių, tai atitinkamai šį – skaičiai turėjo išaugti iki 400 apsilankymų. Kadangi mano fantazija kartais prasilenkia su realybe, žinoma, taip nenutiko…

Apie temų spektrą. Rašiau ir rašysiu savęs nesprausdama į rėmus. Taip, turiu mėgstamiausių dalykų sąrašiuką ir ilgainiui jis turėtų išryškėti. Jei dar neišryškėjo… Tiesa, galvoje sukasi minčių ir apie tvarkingai (cha cha…) teminį tinklaraštį, kuris turėtų startuoti rudenį, tačiau per vasarą stebėsiu ar man pavyks viską pakreipti norima linkme. Nors… man labai patinka skrajoti padebesiais!!! Neveltui ir savo tinklaraštį pavadinau: „Ligi dangaus“. Be to, man nuoširdžiai patinka laimingi ir savimi tikintys žmonės. Patinka ir kitokie, nes bet kokiame žmoguje slepiasi gėris. Ir manau, jog reikia sukelti pajėgas, kad tas gėris kuo greičiau visu trenksmu išlįstų lauk ir sukeltų visuotinę grėsmę neapykantai, blogiems darbams ir kitokioms surauktaveidėms erzalynėms.

Ech… Štai kas dedasi, kai pradedu kalbėti apie ateitį.

Kadangi nė nesiruošiu prarasti kūrybinio entuziazmo, pasakysiu – jeigu jums pas mane jauku, skriskit kartu su manimi. Čia šviesu, šilta ir renkasi itin nuostabūs žmogeliučiukaičiukaitukaitukaičiai=)

Gyvenimas yra gražus ir gali būti dar gražesnis.