Ligi Dangaus

Gimti tuo, kas tavo gyvenimą paverstų kasdiene kova. Rubenas rašo: „Kuriam galui gyventi? Aš nežinojau tada, aš ir dabar nežinau. Bet kaip Pavelas Korčaginas, aš nenoriu merdėti prieš mirtį. Aš gyvensiu iki paskutinės akimirkos.“

Šiam vaikinui likimas buvo daugiau nei negailestingas. Jo motinai pasakė, kad sūnus mirė, o senelis, žymus komunistas, gėdydamasis ligoto anūko, atidavė jį valstybės globai (ar iš tiesų – neglobai?). Ruben’as David Gonzalez Gallego serga cerebriniu paralyžiumi ir yra priverstas laiką leisti sovietiniuose vaikų namuose. Jis nuolat perkeliamas iš vienų į kitus ir kaskart su ironija lygina – kuriuose duoda daugiau maisto: „Aš – savo paskutiniame ir pačiame geriausiame pasaulio vaiknamyje. Prieš mane pusryčiai: šiek tiek bulvių košelės, puselė pomidoro, bandelė su sviestu ir arbata.“, kuriuose žiemą šilčiausia: „Sunkiausia buvo kentėti šaltį: šis vaiknamis nešildomas. Žiemą ypač sunku. Parkeriuose užšaldavo rašalas.“ Vis dėlto, nepaisant sunkumų, intensyviai mokosi ir skaito knygas: „Aš ne šiaip sau skaičiau knygas, aš troškau suprasti, kaip sukurtas pasaulis. Aš norėjau sužinoti, kaip man gyventi šitame pasaulyje.“

Kadangi aplinka persisunkusi politika, Rubenas ne kartą aprašo savo patirtį: „Tos šalies buvo privaloma nekęsti. Taip buvo priimta. Nekęsti reikėjo visų kapitalistinių šalių, bet Amerikos ypač. Amerikoje gyveno priešai, buržujai, geriantys darbininkų klasės kraują.“,  „Tarybų Sąjunga – visuotinio deficito šalis. Deficitas – tai daiktas, kurio nėra parduotuvėje ir neįmanoma nusipirkti nė už jokius pinigus. Vaiknamio darbuotojai dažnai kreipiasi į Sašą prašydami „gauti“ deficito.“

„Balta ant juodo“ – nepaprasta istorija. Rubenas gyvena iš tikrųjų, turi vaikų, buvo dukart vedęs, o skaudžią praeitį įamžino kompiuteryje spausdindamas vienu pirštu. Tiesa, ji neverčia mūsų jausti gailesčio ar baimės, nes vyras tyčia pasirenka kitokį rašymo būdą: „Įsitikinęs, jog literatūra jau perpildyta juodu gyvenimu. Taip jau atsitiko, kad man teko matyti per daug žmogiško žiaurumo ir pykčio. Aprašinėti žmogaus nuopuolio šlykštumą ir gyvuliškumą – vadinasi, ilginti ir taip begalinę susijusių blogio krūvių grandinę. Nenoriu. Aš rašau apie gėrį, pergalę, džiaugsmą ir meilę.“

Knygos pabaigoje rašoma: „Aš jaunas ir palyginti sveikas. Aš tikiuosi pamatyti dar daug pasaulio miestų.“ Ruben’ui David’ui Gonzalez Gallego šiuo metu 41 metai.

Tai juodas humoras, bet vis tiek… Nosies nenukabinimas šios knygos puslapiuose tikrai jaučiamas!

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.culture.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ne taip seniai visi kartu grožėjomės katinais, iš jų rinkome gražiausią iš gražiausių, netgi galėjome pažiūrėti žaismingą kino filmą su laimėtoju ir perskaityti interviu. Ir štai dabar… Manau, kad pats laikas sceną užleisti šunims ir šunytėms! Taigi – iki liepos 5-osios siųskite man el. paštu liracula@gmail.com savo keturkojų draugų nuotraukas. Nepamirškite parašyti vardo. Beje, pageidautina, kad nuotraukose jūsų augintinis atrodytų įstabiai. Kodėl? Kaip kodėl?! Gi kad galėtų drąsiai su visais varžytis;) Tikiu, jog bus ne mažiau linksma nei renkantis favoritus iš katinų. Mūsiškė Auksė sakė tikrai dalyvaus… Jau nuo šiandienos intensyviai tobulina fotomodelio įgūdžius!

„Kiek laužų, kiek laužų, kibirkščiuoja aplink…“ – plačiai atlapoti langai ir muzikos garsai nuvilnijantys per visą Vilniaus centrą. Imti, neimti, maudymosi kostiumėlį tai tikrai imti, kremą nuo saulės, knygų, nešiojamą kompiuterį, šitą irgi imti. O ne – autobusas už keliasdešimties minučių, bet dar tampausi be vietos. Lėkštės neplautos. Kas čia guli?! Aj, velniop. Lekiu lekiu. Perla, tu su manim. Ir nuotaika su manim. Gera, iki išprotėjimo gera. Namolio. Į Uteną. Mmm, kelelis vinguriuotas. Karštis lipdantis prie sėdynės. Pralekiantys vaizdai. Kaimai, greitis. Paliktas trečias kursas. Kažkur tenai.

O, aš jau čia! Dievulėliau, namie… Pyragas, saldainiai… Po lygiai – kaip visada. Myliu.

Vakare tie laužai. Joninių. Visokie Sadūnai. Ir lazeriuojantys didžėjai. Koks derinukas. Utena. Paskui Molėtai. Pasitrankėm. Galiausiai į automobilį parvijo… Lietus! Pradėjo lašnoti palengva, o po to taip įsisiautėjo, kad net vairuotojas kelio nematė. Žaibas trankė kaip siaubo filme! Grįžom paryčiais…

Kaip man patinka. Negaliu kaip man patinka. Suspausiu ir ištrykš sultys. Išgersiu. Gal tada ilgiau truks atostogos gimtajame miestelyje. Ech, tokiomis akimirkomis suprantu – kad ir kur mane gyvenimas blaškys, visada liksiu uteniške. Iki kaulų smegenų. Iki tol, kol prisiminimai kvėpuos. O jų visada užteks.

Nesuprantu, kodėl jūs į Uteną nevažiuojat?! Gi ten pasaka. Gyva.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os): „Valentinui šiandien išrovė dantį.“ – Valentinas, „Tupiu sau ramiai ir staiga.. krepšt… krepštkrepšt…krepšt…krrkrrrkrrrepšt, krepštkrepštkrepšt…šiūšiūšiūūū… tap…….tap…tap. taptaptaptaptap. Galvoju, kas tai galėtų būti?“ – Tipas Katinas

Labiausiai komentuotas įrašas: Pliekimės. Ko tu nekenti?

Atradimai: varlės nudaužtom akim (net ir molinės!) skatina kalbėti apie sužalotus gyvūnus. Tad, mielieji tinklaraštininkai, atsargiai su žiaurių vaizdų demonstravimu…

Mūzų gaudyti nereikia. Ir išvis – jos yra stebuklų stebuklas!

Į š… nebūtina lipti. Geriau ten tik kyštelėti koją ir pajutus, kad tikrai išsiterliosi, ilgiau nebesimakaluoti:))

Problema (-os): kodėl katino ar šuns netektis sukelia gailestį, o musės ar uodo pritrėškimas – šypseną? Kodėl kai kurie žmonės jau net nebeprotingai aukština Dievą?

Sprendimai: ? (siūlykim, diskutuokim)

Šventės, konkursai: mmm… mhm… man jau beveik… iš tikrųjų… atostogos! Kontrolė nutraukta;)

Komentatoriaus Taško „Sąvartyno prieglobstis“: varlė su skrybėle, dvi varliarupūžės, juoda katytė su knyga, Venspils, katinas su banknotais, Аквариум – Поезд в огне, Fransua Buše piešinys, Ticiano piešinys, mozaika Pompėjoje, mozaika Pompėjoje Nr. 2, moteris, stambi moteriškė, obamietė, kirminas šimtakojis, Ligitos Barauskaitės fotomanipuliacijos, Klaipėdos “Kultūrpolyje” – Cheminė reakcija, Gene Kelly – I’m singing in the rain.

Kitų komentatorių „Bum prieglobstis“: katytės ant radiatoriaus, karvytės, apie Ivaną Turgenevą, apie Turgenevą rusų kalba, katės žiūri į paukštuką, automobilis, B. Obama pritreškia Musę, vandeny sušalę moteriškės, Sauliaus Stomos viešas laiškas.

Tinklaraštija: aj, na, nežinau… pamačiau šituos keptus baravykus ir seilė nutįso. Nei sakyt, nei daryt nieko nebegalėjau. O atrodo, grybams esu labai išranki. Vasara, po paibeliais!! Kaip drįsot tai nutylėti?!!!

Man patinka tradicijos ir klasikai, kelio ženklai, darbo grafikai ir rūkymas su visais pasislėpus už kampo. Manau, kad žmonijos posakis: „Taip jau yra, nieko nepakeisi“ pats tobuliausias.

Kreivai kreivai kreivai…

Nepatinka, ne-pa-tin-ka-a-a-a-a-a! Maištas yra gerai. Išreikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų, yra gerai. Kreiptis į aukščiausią ministeriją su nepasitenkinimo raštu – gerai. Nesislėpti, nors ir kitiems atrodysi nelabai šaunus, irgi puiku. Daryti savaip (dėl tauraus tikslo, ne dėl pasaulinio karo sukėlimo idėjos) rizikuojant prarasti visus draugus – iš viso nuostabu.

Jeigu jau A. Camus teigė, kad gyvenimo absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant, tai kodėl tuomet nepatikėjus šia teorija?

Aš už varles nudaužtom galvom. Kūrybiškai.

Artūro parekomenduotą knygą „Kietas nusileidimas“ perskaičiau jau tikrai seniai, bet vis galvodavau… Ką čia rašysiu, gi iš manęs prasta ekonomistė – nei su vertybiniais popieriais dirbu, nei akcijų turiu, nei labai tvarkingai išlaidas paskirstau, žodžiu, esu statistinis žmogelis. Tik po to – buldinkšt! – supratau, kad daugiausiai ir skaičiau apie tuos statistinius. Staigiai praturtėjusius, staigiai kritusius. Buvo pikta skaityti ir pamažu aiškiai suvokti, kad su pinigais juokai menki, tad reikia neužsimot ne pagal išgales, bet… Gal ir gerai taip išgąsdintam būti, nes kuo anksčiau pamatai kaip viskas iš tikrųjų, tuo atidžiau žvelgi į rytdieną ir turi daugiau laiko taisymuisi, jei prisidirbai.

Tiesa, perskaičius šią knygą… Bent jau man norėjosi ne rūpintis pajamomis, bet išlaidaut išlaidaut… Užmiršt, kad rytoj reikės gyventi ir skrist! Gerai, kad tik iš pradžių:) Skaitymas skaitymu, sėdėdamas fotely visada gali linksėt galva ir sakyt: „Na taip, užjaučiu aš tą Estiją…“, bet niekada negali žinoti kokia kariauna užpuls tavo kiemą ir kas nutiks, jei tuo metu būsi neapsiginklavęs…

Baisu? Verkt, depresuot, eit gult? Ne, nes tai tobulas optimizmas. Įsivaizduok tau sako: „Gali gyventi labai gerai, tik turėk proto“. Manau, kad optimistiškiau nebūna. Štai ir knygos autoriai savo darbo pabaigoje atskleidžia tokią mintį:

„Nėra jokios priežasties netikėti, kad Estija kaip ir Švedija prieš 15 metų iš šios krizės neišeis būdama stipresnė nei kada nors anksčiau.“

Tereikia Estiją pakeisti į Lietuvą…

Dar įdėsiu pasakaitę apie žiogą ir skruzdėlę. Negalėjau jos ignoruoti, kai toookia graži;))

„Žiogas klausia skruzdėlės, kodėl ši dirba tokią gražią vasaros naktį, užuot dainavusi. Skruzdėlė atsako, jog turi sukaupti maisto ilgai žiemai. Žiogas ima juoktis iš jos, tačiau, atėjus žiemai, skruzdėlė išgyvena, o žiogas badauja. Estijos žiogas tikriausiai galvojo, kad vasara niekada nesibaigs, nes jis buvo jaunas ir niekada žiemos nematė. Vakarėlis baigėsi, o po kiekvieno ilgo ir pašėlusio vakarėlio ryte laukia labai stiprus galvos skausmas.“

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“