lauziukas„Kiek laužų, kiek laužų, kibirkščiuoja aplink…“ – plačiai atlapoti langai ir muzikos garsai nuvilnijantys per visą Vilniaus centrą. Imti, neimti, maudymosi kostiumėlį tai tikrai imti, kremą nuo saulės, knygų, nešiojamą kompiuterį, šitą irgi imti. O ne – autobusas už keliasdešimties minučių, bet dar tampausi be vietos. Lėkštės neplautos. Kas čia guli?! Aj, velniop. Lekiu lekiu. Perla, tu su manim. Ir nuotaika su manim. Gera, iki išprotėjimo gera. Namolio. Į Uteną. Mmm, kelelis vinguriuotas. Karštis lipdantis prie sėdynės. Pralekiantys vaizdai. Kaimai, greitis. Paliktas trečias kursas. Kažkur tenai.

O, aš jau čia! Dievulėliau, namie… Pyragas, saldainiai… Po lygiai – kaip visada. Myliu.

Vakare tie laužai. Joninių. Visokie Sadūnai. Ir lazeriuojantys didžėjai. Koks derinukas. Utena. Paskui Molėtai. Pasitrankėm. Galiausiai į automobilį parvijo… Lietus! Pradėjo lašnoti palengva, o po to taip įsisiautėjo, kad net vairuotojas kelio nematė. Žaibas trankė kaip siaubo filme! Grįžom paryčiais…

Kaip man patinka. Negaliu kaip man patinka. Suspausiu ir ištrykš sultys. Išgersiu. Gal tada ilgiau truks atostogos gimtajame miestelyje. Ech, tokiomis akimirkomis suprantu – kad ir kur mane gyvenimas blaškys, visada liksiu uteniške. Iki kaulų smegenų. Iki tol, kol prisiminimai kvėpuos. O jų visada užteks.

Nesuprantu, kodėl jūs į Uteną nevažiuojat?! Gi ten pasaka. Gyva.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“