Ligi Dangaus

Dar jums kai ko nepasakojau. Andrius Mamontovas savo koncertą pradėjo pokalbiu apie… Savižudybę. Be abejo, nė nesiruošė viešai mūsų gąsdinti, kad nušoks nuo tilto, tačiau kvietė visus prisijungti prie jo paties organizuojamos iniciatyvos „Nebijok kalbėti“, kurios tikslas – „parodyti, kad kiekvienas iš mūsų galime padėti žmonėms, ketinantiems nusižudyti. Atviras pokalbis, drąsa kalbėti ir palaikymas gali išgelbėti gyvybę.“ Buvo paruoštos skrajutės su informacija. Sakė po koncerto nueit prie staliuko jų pasiimti, bet aš užmiršau. Skrajutę, ne iniciatyvą.

Tad suradau internetinį puslapį http://nebijokkalbeti.lt Jame sužinosite daugiau informacijos. O čia trumpai:

Paulius Skruibis, „Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas „Nežinau kaip Jums, tačiau man visi šie faktai rodo, kad neturime mes „savižudybės geno“, kad nesame kažkieno prakeiktas „savižudžių kraštas“ ar kokia nors nevykėlių šalis. Susiduriame su labai panašiomis problemomis, kaip ir kitos (nors ir ne visos) postsovietinės šalys. Todėl geriau nepasiduokime bejėgiškumo atmosferai, o pagalvokime ką kiekvienas galime padaryti, jog savižudybių Lietuvoje būtų mažiau. Ir tikrai tikiu, kad galime tai pasiekti – svarbu ne laukti, kad kas nors (pvz. valdžia, Europos Sąjunga ar pan.) viską sutvarkytų, o veikti patiems.“

Nuo savęs pridurčiau – tikiu, kad padėtis gerėja. Iš tiesų net ne paprastai tikiu, bet esu šventai įsitikinusi. Nes viskas priklauso nuo mūsų pastangų. Viskas mūsų rankose. Gyvenimas žymiai gražesnis nei mes įsivaizduojame, kai tampa nepakeliamai sunku. Tikrai tikrai.

Nebijokime kalbėti.

Išdrįskime išgirsti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Žvaigždžių žvaigždžių, o jų taip ir nematote. Tik juodas fonas prieš akis. Ir teisingai. Nėra čia ko į rugpjūčio žvaigždes kompiuterio ekrane žiūrėti. Tiesa, šioje nuotraukoje jos turėtų būti, bet, matyt, suvokdamos situacijos svarbą ir mastą, pasislėpė. Tegu.

Tad tariamės taip: visi šiandien maždaug 23 h einam į lauką patikrinti kaip ten danguje. Grįžę pasipasakosim. Pageidautina išsidrėbti visu ilgiu ant žolės ir svajoti – apgalvoti tai, kas jau įvyko ir planuoti tai, kas galbūt nutiks. Kvėpuoti giliai, ramiai… O jei į kompaniją pasiimsim meilų bičiulį ar šeimynos narį, tai iš vis bus gražu. Būsiu laiminga.

P.S. Žinau, galvojat, kad Ligitai stogas nuvažiavo ir dėl to ji „pagimdė“ tokį savotišką įrašą. Ot ir ne, nes genialumas slypi paprastume, o laimė prasideda nuo mažų dalykų. Kažkuriais metais man labai patiko naktinis rugpjūčio dangus, taigi nuo šios dienos landžiosiu ir landžiosiu į lauką, kad vėl jį aptikčiau. Tą kvepiantį pasakiškumą…

Mm, pasaulinė romantika.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Ei, netoliese policija! Užsisek, jeigu nenori kelių šimtelių baudos pakloti!“ – karštligiškai čiumpi saugos diržą ir, išmuštas šalto prakaito, segiesi. Ramu. O gal kitas scenarijus: tik įlipęs į automobilį atlieki šią, keleiviui privalomą, pareigą?

Kaip ten bebūtų, ne pamokslauti mes čia susirinkome. Tik norėjau papasakoti apie tai, kas man nutiko vakar. Pakliuvau į automobilio avariją. Automobilis apsivertė, rodos, du kartus. Visko tiksliai neprisimenu. O jums rašau… Hm, tiesiai iš dangaus.

Gerai, perlenkiu lazdą – iš tiesų buvo šiek tiek kitaip. Dalyvavau akcijoje „Saugos diržai saugo gyvybę“. Žinojau, kad ji vyks, bet nežinojau ar aš ten tikrai gretinsiuos. Matyt, rengėjai žinojo geriau už mane – praeidama pro ten padariau lankstą (dėmesį patraukė ryškiaspalvės konstrukcijos, besibūriuojantys vaikai) ir buvau… Tiesiogiai pakviesta: „Važiuosi?“ Užsidegiau entuziazmu: „Gerai, važiuojam!“ Įsėdau į automobilio galą. Nuspėjau, kad gali būti ne kas, tad kuo tvirčiau užsisegiau saugos diržus, nors prisipažinsiu, gale sėdėdama dažnai jaučiuosi didvyre ir jų nesisegu. Trinktelėjo durelės ir salotiniai vyrukai kažkur dingo. Mm, prasidėjo! Po kelių sekundžių pajutau, kad ant konstrukcijos stovintis automobilis ėmė verstis… Aukštyn kojomis!! Širdies ritmas patankėjo, priekyje sėdinčiųjų veido grimasos pasidabino kreivomis šypsenėlėmis (na, gerai ir pati atrodžiau nenusakomai), o mano mobilusis telefonas… Iškrito pro langą! Kol varčiausi, jis ten gulėjo pažemėj.

Baigusi „procedūrą“, susirinkau detalėmis išsimėčiusį aparatą (kuris, beje, jį sudėjus atgal, veikia ir toliau) ir išnykau horizonte. O galvoje sukosi mintys: „Štai taip tikrovėj apsikeisti su telefonu… Jis juk iškrito labai greitai… Į smulkius gabalėlius pažiro… Tad kas avarijos metu nutiktų su manimi, jei nesegėčiau saugos diržų?“

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Jeigu vyriausybė kviečia tvirčiau susiveržti diržus, optimistas džiaugiasi: vadinasi, ji kol kas nenumaus kelnių.“
„- Koks skirtumas tarp optimisto ir pesimisto?
- Optimistai, žiūrėdami į riestainį, mato riestainį, o pesimistai – jo skylę.“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os):

„…gal mes save per daug nuvertiname.“ – A.G.,

„…nors nepaimame į rankas ginklo, nieko nenužudome, bet įžeisti, įskaudinti, pažeminti labai greiti. Tai karo pradžia. Karas prasideda kiekviename iš mūsų.“ – Zita

„Penkerių vaikas be jokio gailesčio trauko vabalo kojytes, nes jam TIK ĮDOMU. Gailesčio dar nesupranta, jis ateina su patirtimi.“ – Tipas Katinas

„Prasimaitinti žmonės negali ne todėl, kad jiems „trūksta resursų“, bet todėl, kad šalys nesugeba tinkamai organizuoti savo vystymosi.“ – Valentinas

„Šis pasaulis gali labai paprastai gyventi taikiai.“ – Orasporas

„Norėti būti Meistru – privaloma, jei eini meistrystės keliais. Ar tai pavyksta – antraeilis klausimas Meistrui, nes meistras niekuomet nėra ĮVYKĘS, UŽSIBAIGĘS, jis tik bando padaryti gerai ir geriau.“ – Auksinis kardas

„…tekstą surenku lyg ir teisingą, paspaudžiu POST ir kažkodėl įrašas susimala, kame reikalas?“ – Fredis*

„…dabar aš į ateitį žiūriu labai optimistiškai, viskas čia bus gerai, Amerika jau atsigauna, prekyba auga kelintą mėnesį iš eilės, akcijų rinkos kyla, pasaulis brenda iš krizės.“ – Musė

Labiausiai komentuotas įrašas: Karas – vienintelis būdas apvalyti pasaulį?!

Atradimai: „Lietuvos ryto“ televizijos laida, kurioje Edmundas Jakilaitis kalbina Andrių Mamontovą. Žinokit labai įdomu ir naudinga pasižiūrėti. Bent man pačiai taip pasirodė. Nuorodą įmetė komentatorius WU.

Komentatorius Auksinis kardas vienam iš savo pašnekovų uždavė tiesmuką klausimą, kurį laikyčiau didžiu atradimu: „Tu nori karo?“. Paklauskim to savęs, jei galvojam, kad karas – išeitis.

Aiškutėliai atsekiau, kad peržiūrėjus daugybę skirtingų fotografų darbų išryškėja esminiai skirtumai, niuansai.

„Prie medžio šakos patogu pritvirtinti lipnia juostele – dievinu, šlovinu dažytojų naudojamą maskavimo juostelę – ji popierinė, ji lengvai nuplėšiama rankomis be jokių žirklių, ji lengvai prikimba ir atkimba. Štai kas yra dizaino aukštuma – paprasta ir naudinga! Ji praverčia begalėje keblių atvejų. Visuomet stengiuosi nusipirkti itališką, geros kokybės, ir kaskart turėti po ranka. Nenuostabu, kad ir nuvylusiai šakai atsakymas vis tas pats: maskavimo juostelė!“ – Auksinis kardas šlovina maskavimo juostelę.

Komentatorius Fredis* kažką kužda apie neva egzistuojantį tarptautinį konkursą – „Metų pasaulio nuotrauka.“ Reikės patikrinti…

Problema (-os): „Ar kova su savo paties „demonais“ yra blogai?“ – klausia Edvinas Stonikas apkaltintas besaikiu tingėjimu.

Kaip įsivaizduojate savo (kitus) komentatorius? (jei jų nematėte gyvai)

„Tačiau reikia pripažinti, kad Rusijos kaimynai tikrai negali būti ramūs ir mes šia prasme negalime nusiraminti.“ – rėžia Valentinas apie karinių konfliktų tikimybę.

Kaip patogiau skaitytojams pateikti įvairiausias interneto svetaines (pavyzdžiui, fotografų)?

Ar įmanoma mažoms parduotuvėlėms konkuruoti su milžiniškais prekybos centrais?

Sprendimai: * * * (siūlykim, diskutuokim)

Šventės, konkursai: tebūnie šventė tai, kad liepos 26-ąją lankiausi Andriaus Mamontovo koncerte

Komentatoriaus Taško „Sąvartyno prieglobstis“: nuotrauka „Sic transit gloria mundi“, Beethoven – Fur elise, labai keista nuotrauka

Kitų komentatorių „Bum prieglobstis“: Edmundas Jakilaitis kalbina Andrių Mamontovą, apie internetą angliškai, prasikaltusios žvaigždės areštinėje, Top Gear – The Hugh Grant interview – BBC, fotografės Elenos nuotraukos, Ramūno Danisevičiaus nuotraukos, Vincaitytės nuotraukos, JK Wedding Entrance Dance

Tinklaraštija: Esi girdėjęs apie „Europeade 2009“? Ne? Tai užsuk čia

Tinklaraščiai jau seniai burbuliuojasi… Keletas konkrečių įrodymų jums prieš akis! Gediminas burbuliuotas, Dina burbuliuota, Aurimas apie tai tik (net) šneka… Ech, kada ateis eilė man?!

Nori būti geras dėdė? Siųskis nemokamas dainas legaliai!

P.S. viršuj matot nuotraukikę ir kelias citatas. Jas nugrobiau iš http://www.mintysposakiai.lt, o nuotrauka – mano fantazijos padarinys. Tačiau… Nuo šiol norėčiau, kad ir jūs prisijungtumėt prie šio kampelio pildymo. Galbūt radot įdomių minčių? Gal patys jas kuriat? Mėgstate fotografuoti? Nebijokit, pasirodykit. Lauksiu – liracula@gmail.com

Tinklaraščio www.webpadange.lt apie naujienas technologijose, internete ir mobiliojoje rinkoje autorius, kolektyvinio darbo www.euroblogas.lt bendraautoris, laisvalaikiu renkantis citatas citatos.tinklarastis.eu. O ir šiaip linksmas, protingas jaunuolis. Bendraujant susidaro įspūdis, kad šis moksleivis jau dabar aiškiai žino, ko nori. Tad susipažinkim su Edvinu Stoniku.

1. Labas, Edvinai. Ironiška: abu Karolio Pociaus konkurse laimėjom bilietus į konferenciją „Login 2009“ ir štai dabar imu iš tavęs interviu. Tiki, kad žmones suveda likimas? O gal tinklaraštijoje klesti suokalbiškas draugiškumas? (suokalbiškumą traktuok kaip tik patinka;))

Labas, Ligita:) Likimą paliksiu filosofams, jiems ši tema nagrinėti sekasi geriau nei man. Iš tiesų pritarčiau, kad tarp tinklaraštininkų klesti draugiškumas, galima jį vadinti kaip nori: milžiniškas, suokalbiškas, broliškas. Kadangi tinklaraštininkais dažniausiai tampa atviri žmonės, kurie noriai pasineria į diskusijas, dažniausiai jie būna draugiški. Visi su kuriais teko susidurti pasižymėjo retai sutinkamu draugiškumu:)

2. Ne taip jau seniai (gegužės 31 – birželio 1 dienomis) judu su tinklaraščio http://www.nezinau.lt autoriumi Džiugu Paršoniu kvietėt skaitytojus į diskusiją: „Žiniasklaida ir tinklaraščiai – konkurentai?“. Tu palaikei tinklaraštiją. Ar tavo pozicija šiuo atžvilgiu nepasikeitė?

Ne, nepasikeitė. Manęs neįtikino niekas – nei Login girdėti pranešimai (kurių viename buvo kandžiai kalbama apie konkurenciją), nei kiti išgirsti argumentai. Vis dar manau, kad tinklaraščiai gali pakovoti dėl apsilankančiųjų žmonių procento. Turbūt neveltui Vilniaus Diena, balsas.lt, atn.lt organizuoja projektus, kuriuose stengiasi pajungti ir tinklaraščių autorius. Mano nuomone, tai parodo, kad žiniasklaida nori ne konkuruoti, o pajungti tinklaraščius į savo gretas. Gerai, tai ar blogai, tai jau kitas klausimas.

3. Blogeriai.net, topix.lt… „Turinio tinklo“ idėja kol kas tobulinama. Tavo nuomone, iš kurio projekto tinklaraštininkai sulauks daugiausiai naujų skaitytojų?

Kol kas geriausiai veikė topix.lt, nes praktiškai jie vieni ir veikė. Tačiau, kaip realiausias taškas galintis atnešti lankytojų srautą, mano nuomone, yra blogeriai.net. Jis iš žmonių nereikalauja daug laiko, pateikia platų įrašų spektrą ir nereikalauja iš žmonių pagriebti kiekvieno tinklaraščio RSS atskirai. „Turinio tinklo“ labai šviesios ateities bent jau artimiausiu metu vis dar nematau. Tai puiki idėja ir jos autoriui Džiugui reikėtų už tai paploti, tačiau vis dar nesugebu pamatyti kritinės masės tinklaraštininkų perlipant savo ego arba klausimą „Kam to reikia?“. Iš ties, tai yra didelis stabdis, kuris geriausiu atveju prie projekto pajungtų pačius aktyviausius ir turbūt visuomeniškiausius.

4. Kokius tinklaraščius (be savo) skaitai ir mums visiems norėtum pristatyti kaip itin vertus dėmesio?

Iš tiesų tinklaraščių skaitau nemažai (apie 200), kaip vertus dėmesio norėčiau rekomenduoti šiuos: Apostazė – apostaze.blogspot.com, Common Sense – commonsense.lt/ ir LŽS pirmininko tinklaraštį – dainius.org. Visi jie labiau skirti praplėsti savo akiračiui ir bendram išprusimui. Jeigu kas nors norėtų pasidomėti daugiau specifiniais (apie tinklaraščius, SEO ir pan.) tinklaraščiais, galite susisiekti su manimi, tikrai rasiu ką rekomenduoti.

P.S. Tiems, kas dar neskaito, tikrai rekomenduočiau Tavo, Ligita, tinklaraštį. Jis yra smagus ir turi savo šarmo;)(dėkui, Edvinai!)

5. Gal turi autoritetą (pasaulyje, Lietuvoje), kurio pėdomis norėtum sekti įgyvendindamas savo tikslus?

Jeigu tarp tinklaraštininkų, vienas pavyzdžių man yra Džiugas Paršonis. Jis visur spėja, rašo įdomiai, sugeba suburti tinklaraščius į bendruomenę, dirbdamas savo darbą, dar ir skaitytojams parengia kalną naudingos informacijos, yra draugiškas. Būdamas tokiu žmogumi didžiuočiausi savimi.

Tačiau kalbant bendrai, žaviuosi kūrybos žmonėmis: Albertu Kamiu, Franzu Kafka ir kt. Nesiekiu panašaus kelio kaip jie ir net neketinu lygintis su jais ar bandyti stotis greta. Mane tiesiog žavi žmonės, kurie sugeba kurti, parodyti kažką naujo, tvirto ir vertingo. Jie labiau atspindi tai, kaip norėčiau leisti laisvalaikį, o Džiugo pavyzdys, tai kaip norėčiau dirbti ir koks išlikti gyvenime.

6. Liepos 15-ąją pasirodė pirmasis tavo straipsnis kolektyviniame tinklaraštyje www.euroblogas.lt. Nusikelkime į ateitį: galbūt tavo galvoje jau knibždėte knibžda naujos idėjos? Ko tikiesi dalyvaudamas šiame projekte?

Idėjų tikrai nėra didelė galybė. Šiame projekte susidūriau su barjeru, kurio gyvenime buvau neperlipęs: niekada nedrįsdavau šnekėti apie politiką, įstatymus, tarptautinius darinius. Būtent to ir tikiuosi iš Euroblogo: įveikti save ir pasireikšti temomis, apie kurias neteko kalbėti. Taip pat džiaugiuosi galėdamas prisijungti prie šaunių autorių kolektyvo. Kadangi turiu progą, norėčiau paraginti prisijungti prie šios iniciatyvos ir kitus autorius, kurie nori pasisakyti apie Europą ir mano, kad gali tai sudėti į tekstą.

7. O dabar pakalbėkim apie tinginystę… Savo tinklaraščio puslapyje „Apie mane“ rašai: „Stengsiuosi kuo dažniau pateikti interviu su įvairių projektų administratoriais ir kūrėjais.“ Peržiūrėjau visus šių metų tavo įrašus ir neradau nė vieno interviu. Kaip manai, kokios pagrindinės to priežastys: nepastovūs orai, padidėjęs užimtumas, nauja meilė?:)

Tokio klausimo tikrai nesitikėjau:) Orai ir meilė tikrai nesutrukdė. Užimtumas taip pat nedidelis. Turbūt kalčiausias esu aš pats. Esu didžiulis tinginys ir dirbti prisiversti sunku. Tačiau, kadangi dabar paviešinai tai ir mane sugėdinai, pabandysiu atnaujinti šią rubriką. Stengsiuosi:)

8. Dėkoju už pokalbį.

Ačiū už įdomų pokalbį. O skaitytojų atsiprašau už tokį išsiplėtojimą, vis tas mano ilgas liežuvis;)

Ketvirtadienis

Bilietą vyriškam (ups!) žurnale namo parsinešiau.

Ketvirtadienis – sekmadienis

Biliečiukas guli ant stalo. Karts nuo karto į rankas pasiimu – pačiupinėju ar tikras, ar neapgavo. Nagi, dar paskaitom: „Utenos miesto stadionas. SEKMADIENIS 26.07.09. LAIKAS 19:00. Andriaus Mamontovo 1000 koncertų turas.“ Pasaka – ir Zarasuose, ir Vilniuje jo gyvai klausiausi, o dabar jis į mano gimtąjį miestelį nepatingėjo atsitrenkti!!!

Tokios progos nė už ką nepraleisiu. Ir nepraleidau.

Sekmadienis 18:4…

Su ausinėmis ant ausų (neprisigalvokit: jos laikinai, dėl ritmo palaikymo). Su fotoaparatu įdėtu dėkle ir sėkmingai pritaisytu prie diržo. Cha, smagiai atrodo, kad automobiliai suka būtent į tą pusę, į kurią ir aš pėstute traukiu. Ir jų daugiau nei įprastai. Tram pam – Andriau, mes jau netoliese.

19:…

Negaliu suprasti… Kaip čia taip yra – šitiek nematytų veidų! Daugiausiai jaunimas ir vidutinio amžiaus piliečiai. Foninė muzikytė, nors mums jos lyg ir nereik. Dar foninės muzikytės. Tik staiga trekšt – tapšt: pasigirsta balsas: „Kalba Utenos radijo taškas. Koncertas prasideda (pauzė)… po valandos (ū-ū-ū), ne, po dviejų… (Andriau, ar baigsi?! Mes laukiam!) Į sceną žengia – Kazimieras Likša.“

Susimuistėm, kai kurie sukikenom, nes ne visi buvom tokį atlikėją girdėję. Pasirodo jis tikras! Štai žvilgtelkit – http://www.videoplius.lt

Po apšildymo scenoje atsidūrė ir jis – mūsų Andriukas. Akivaizdžiai jautėsi kaip namie. Aj, negaliu, na, myli jis savo klausytojus, myli. To niekaip nepaslėpsi.

Buvo visko: hitų, superhitų; Arnoldo Lukošiaus šokio improvizacijų, humoro, prisiminimų, gestų, šauksmo, mostų… aaaaAAAAA… Laiminga aš. Kaip metė pabaigoje mums nuo scenos Andrius dovanėlę, kuri nematoma, bet juntama, tai taip ir liko. Įlindo vidun ir jau nebeištrauksi.

Degsim. Šviesim. Neužgesim. Šildysim save, kitus. Taip jau būna.

Nes mes – ugnis.

P.S. Dar šiek tiek linksmumo: prieš kelias savaites tame pačiame „Utenio“ stadione turėjo vykti grandiozinė vasaros fiesta su Lietuvos popžvaigždutėmis. Bet… Dėl lietaus neįvyko. Vakar, klausantis Mamontovo, nelijo. Nejaugi tai ne ženklas?