Ligi Dangaus

Pilnutėlė klubo „Artistai“ salė. Pavėlavusiems nėra kur atsisėst. Kadangi prieš tai turėjau gana intensyvią dieną, buvau viena iš jų. Žvilgsnis į sceną: garbanė, pasipuošusi jaukiai atrodančia suknele su didžiule gėle ant peties, dainuoja. Žengtelėjau arčiau ir prigludau prie sienos. Trumpas apsižvalgymas aplinkui: spalvoti pieštukai (!), popieriaus bloknotas, mergaitė, pirštais susikibusi porelė, vikrus, gera  nuotaika trykštantis padavėjas, mišri jaunimo ir senimo kombinacija. Garbanės balsas užlieja erdvę. Šiltai šilta.

Po jos pasirodo Mindaugas ir Ąžuolas. Galėčiau kalbėti tik apie Ąžuolą ir nepritrūktų įspūdžių, nes, klausydamasi kaip jis tranko būgnelį, maniau, nuo tos energijos, kuri sklinda iš vidaus, kai žmogus daro tai, kas jam labai labai patinka, pradėsianti kaip reikiant siautėti:) Matyt, šis puikus muzikantas nuo mano palaikymo per būgnininkų konkursą, vyksiantį balandžio 28-ąją dieną, neišsisuks. Ha, kažkuriuo momentu vaikinas taip įsijautė, kad kėdė net krito žemėn! Nors rimtai, o kam ji?!

„Per gegužį, kur šitiek Van Gogo, ten nebetelpa Dievo ausy…“ – tiesa, reikėtų neužmiršti, kad, dainuojant gyvybingajam, neabejotinai perspektyviam Mindaugui, ėmiau pati savim stebėtis.

Tiesiog… Dainose man itin svarbu: vidinė energija, atlikėjo balsas bei tekstas. Balsas turi įkvėpti, pažadinti, nuraminti, o žodžiai kviesti, paskatinti mąstyti bei džiaugtis atradimais. Taigi, štai, netgi grįžusi namo, vis dar stebiuosi – kaip iki šiol netapau nuolatine dainuojamosios poezijos vakarų lankytoja!

Prisimenu, dar pirmaisiais studijų metais bendrakursės literatės akys svajingai sužibėdavo kaskart, vos tik ji imdavo kalbėti apie dainuojamąją poeziją. Pagalvodavau: „Savotiška, ką ir bepridursi…“ ir nueidavau savais keliais. Gerai, juokauju, taip nebūdavo, tačiau šio muzikinio stiliaus kūriniai mano grotuve tikrai neskambėdavo ypač dažnai.

O po šio vakaro sukirbėjo mintyse – kodėl?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ech, jauki dienelė buvo. Ir dar tęsiasi! Ėjom, džiaugėmės, linkėjom. Keli margučiai suvalgyti, o keli – ne. Aš su saviškiu sukūliau visų, kurie tik bandė varžytis:) Stipruolis pasitaikė. Pasisekė.

Beje, ne per seniausiai grįžau iš pievos. Kaip man patinka, kaip patinka! Negaliu! Paukščių čiulbėjimas, patvinę upeliai (jei tik pavojaus nekelia, šelmiai!!) ir… Pumpurėliai. Galima apsalti besimėgaujant.

Būtinai išeikit ir Jūs! Ten, kur arčiau gamtos.

Su švente.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ką reikia daryt, kad tėvai sutiktų nupirkt triušį?

Labas, Austėja. Tavo atsiųstame klausime paskutinis žodis buvo šiek tiek suplaktas, bet tikiuos, taisyklingai jį iššifravau ir dabar galiu drąsiai atsakyti:)

Taigi, prie reikalo. Tiesą sakant, nuo mažumės esu katinų mylėtoja. Tik menka bėdelė – namiškiai kadaise buvo griežtai nusistatę prieš bet kokių gyvūnų laikymą. Žinoma, aš nepasidaviau. Būdavo, parsitempiu iš gatvės pirmą pasitaikiusį vaikštinėjantį katiną arba dar gražiau – čiumpu nežinia kur rastą kačiukų porelę. Ir taip ilgą laiką. Deja, nepadėjo. Nepadėjo tol, kol… Kartą įvyko stebuklingas dalykas – mūsų namuose apsigyveno katinas Bingas! Reikia dėkoti jo neišpasakytam meilumui ir pusbroliui nepabūgusiam paimti paklydėlio ant rankų.

Nors tavo situacija, matyt, būtų kitokia. Visų pirma tau reikėtų pabandyti įtikinti tėvus, kad sugebėsi pasirūpinti naujuoju šeimos nariu (taip, augintinis taps tavo šeimos dalimi!). Prieš prisiimdama įsipareigojimus pagalvok – ar tikrai galėsi skirti jam užtektinai dėmesio? Augintinis nėra tik minkštas pūkų kamuoliukas – jis taip pat turi savo įpročius, savitą elgesį, gal net kartais išdykėlišką būdą. Neužmiršk to.

Antra, būtų labai šaunu, jei sužinotum ar niekas iš namiškių nėra alergiškas gyvūnų kailiui ir pan. Juk tikrai nenorėtum, kad, pavyzdžiui, dėl tavo augintinio imtų čiaudėti ar kitaip sirguliuoti brolis, mama ar tėtis?

Trečia, nė nesiruošk liūdėti, jeigu tarkim paaiškės, kad šiuo metu niekaip neišeis laikyti triušio. Kaip jau minėjau anksčiau, niekuomet neatmestina laimingo netikėtumo galimybė. O kol jos lauksi ir tikėsies… Užsiimk kompromisų paieška – tėvams vardink priežastis kodėl triušis tau reikalingas (gali net pasižadėti, kad būsi žymiai tvarkingesnė ir paklusnesnė, kai jį turėsi. Be abejo, pažadus reikia vykdyti!) arba… Pamąstyk – jei jie nenorės pirkti triušio, galbūt bus nuolaidesni dėl kokio nors kito gyvūno, kuris pradžiugins tave ne ką mažiau? Svarbiausia: nebijok kalbėtis.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freefoto.com

„Esu kvaila, taip sakant, gryna tamsuolė. Dar daug ko nežinau. Nežinau to, ką kiti jau žino, o tai yra labai blogai. Neatleistina ir smerktina. Bet ar tikrai? – susimąstė Margarita žvelgdama į knygų stirtą gulinčią ant stalo ir po juo. – Gyvenimas juk toks dalykas… Net sulaukęs garbaus amžiaus, nežinosi nė šimtosios dalies to, kas jame yra. Nepažinsi visų pasaulio kampelių, nebent aplenktum saulę ir laiką. Neatsakysi šypsena į kiekvieno milijardo šypseną. Nesuvalgysi tų ledų, kurie jau ištirpo kito žmogaus pilve. Tai glumina. Kita vertus, ar man reikia žinoti viską?

Turbūt, kad ne. Visų pirma turiu susidaryti prioritetus, t.y. išsiaiškinti tai, kas man bus svarbiausia artimiausiu metu. Išsiaiškinusi, nesidairysiu į kitus, nes lyginimasis geras tik tol, kol nevirsta besaikėmis lenktynėmis. Be abejo, neužmiršiu, kad visuomet atsiras žinančių daugiau už mane. Mažiau žinančių neteisiu, nes prisiminsiu save šiomis tamsuoliškomis valandomis. O šiaip – jeigu tik žmogus parodo norą, visada su juo galima dalintis įgyta patirtimi. Augti kartu.

Mm, užgniaužė man smalsumas kvapą. Gniaužiantis smalsumas. Nebegaliu kvėpuoti!

Veikiausiai artėja pragiedruliai.“

Kadaise už įdomių temų siūlymą diskusijų skyreliui „Perla nemeluoja. Žinai geriau, branguti?“ rinkome aktyviausius komentatorius ir jais tapo Romas su Valentinu. Jiedu gavo galimybę parašyti po įrašą mano tinklaraščiui. Pirmasis ją išnaudoja Romas. Malonaus bei prasmingo skaitymo!

*** *** ***

Aš su bang dažnai ginčijuosi apie moralęir mums nepavyksta prieiti prie bendros nuomonės. Ginčijuosi labiau nežinodamas, nei atvirkščiai. Vargu, ar kas iš viso gali tuo klausimu ką nors pasakyti galutinai ir neginčijamai, bet argumentų nuomonei susidaryti aš turiu. Paprastai moralė yra nagrinėjama įvairių filosofų ir psichologų,nes tai – kažkas neapčiuopiamo ir jokiais prietaisais nepamatuojama. Nors mano biologijosžinios yra skurdžios, aš pamėginsiu apie moralę mėgėjiškai pasamprotauti iš šio kampo.

Tad kokia ta mano nuomonė? Jei moralė gali būti įgimta, tai vienintelis ją koduojantis dalykas gali būti genas arba genų kombinacija.Pasiaiškinkim. Iš tikrųjų ne organizmas yra besidauginantis, o DNR molekulės. Organizmas yra genų veiklos rezultatas. Taip pat ne organizmas yra evoliucionuojantis. Iš pradžių atsitiktinai dėl įvairių priežasčių pakinta DNR fragmentasir taip atsiranda kažkokie nauji požymiai, kurie vėliau pasireiškia organizme. Genomas yra tam tikra molekulinė informacinė sistema, kuri suteikia organizmui būtinas savybes, kad DNR galėtų pasidauginti, ir mūsų vienintelė gyvenimo prasmė yra dauginti genus. Grubiai šnekant, žmogus yra iš prigimties toks gyvulys, kuriam rūpi paėsti ir retkarčiais pasidulkinti. Šie du dalykai yra svarbiausi genams. Visos kitos savybės yra pagalbinės, kad pasiektum tų dviejų pagrindinių dalykų. Vienas iš tokių šalutinių gebėjimų, atsiradusių dėl DNR mutacijos, yra protas. Čia turiu atkreipti dėmesį, kad protas yra tik smegenų gebėjimas, kuris gali likti nerealizuotas nesusiklosčius aplinkybėms. Kad protas save realizuotų, smegenis reikia užpildyti informaciniais vienetais: idėjomis, vaizdais, melodijomis, žodžiais, skaičiais, mados tendencijomis ir pan. Biologas R.Dawkins‘as pastebėjo, kad informaciniai vienetai yra panašūs kai kuriomis savybėmis į genus, t.y. jie sugeba gaminti savo kopijas (replikuotis) ir evoliucionuoja. Jis pavadino informacinius vienetus memais. Yra dabar siūlančių memus laikyti atskira gyvybės forma, kuri gyvena, evoliucionuoja ir dauginasi smegenyse.

Dabar aš po truputį vėl priėjau prie moralės klausimo.Mano supratimu, moralė yra anų gyvūnų kaimenė, kuri apsigyvena mūsų smegenyse (kartais ne visa arba visai neapsigyvena), ir su prigimtimi turi tokį ryšį, kad genai per pasireiškimą organizmo pavidalu suteikia kaimenei gyvenamąją vietą. Iš šito mano pasamprotavimo prašosi išvada, kad moralė nėra įgimta.

Romas

Šios savaitės pradžioje tinklaraščio (beje, su tokiais pat oranžiniais „pamušalais“ kaip ir maniškio!) apie šeimą, vaikus ir švietimą autorė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė trumpai pristatė „Vaikų linijos“ inicijuojamą akciją „Savaitė be patyčių“ (šios akcijos tikslas atkreipti žmonių dėmesį į gana opią visuomenės problemą) bei pakvietė tinklaraštininkus vienytis įsidedant simbolinį „Patyčioms NE!“ skydelį. Kai tik savo pilnutėliame tinklaraštyje atrasiu vietos, būtinai taip ir padarysiu, bet visų pirma norėčiau šnektelėti apie tikrai ne vieno jaunesnio ar vyresnio mokyklinio amžiaus vaiko patiriamą nemalonumą. Taip, apie jas – patyčias.

Kadangi su moksleiviais bendrauju ne taip jau ir retai, be to, vos prieš ketverius metus ir pati baigiau mokyklą, tai situaciją daugmaž įsivaizduoju.

Viskas prasideda nuo baimės būti atstumtam. Jaunas žmogus iš namų patenka į kitą, jam menkai tepažįstamą aplinką. Nauji žmonės, papildomos pareigos ir prievolės gali išmušti iš vėžių net ir senimą, tad ką jau kalbėti apie mažuosius. Tenka adaptuotis. Vienas pažįstamas yra pasakojęs: „Nenoriu mokytis, esu pagarsėjęs kaip klasės tinginys ir pokštininkas. Kodėl turėčiau rizikuoti prarasti savo vardą?“ Peršasi mintis, kad daug kas priklauso nuo to, kas tam tikroje bendraamžių grupėje vertinama teigiamai. Jeigu tai bus moksliukų, vadinamųjų „ačkarikų“, minia ir joje vietą bandys rasti tingus plevėsa, jis gali sulaukti atstumimo. Kitaip bus elgiamasi su vienetiniais stropuoliais patekusiais tarp tinginių. Šios priežastys ir lemia jaunuolio pasirinkimą – kelią į pripažinimą skintis kumščiais, padlaižišku prisitaikymu, ištreniruotu ar įgimtu sąmoju arba… Likti vienišam.

Be to, karatė treniruotes lankanti vyresnio amžiaus moksleivė su manimi sykį karštligiškai  ginčijosi, kai norėjau paprieštarauti jos minčiai, kad bendraudamas su kitu žmogumi tu perimi visas jo savybes ir netgi tampi juo. Tuomet tiesiog norėjau leisti suprasti, jog net ir itin šilti, draugiški santykiai netrukdo žmogui išsaugoti savo asmenybę. Sulaukiau atsako: „Bet tokiu atveju tu būsi atskirtas…“ Atskirtis, atstumimas – tokie ir panašūs žodžiai lydi kalbas apie bendravimą mokykloje. Sakytum kitoks, turintis savitų išskirtinumų žmogus jau savaime yra blogas. Norėtųsi pasakyti – ne, taip tikrai nėra. Kiekvienas esame unikalus ir tuo vertingas pasauliui kuriame gyvename. Tačiau švietimo sistema šiuo atžvilgiu daro klaidą. Mokymosi programos ganėtinai vienodos, menkai atsižvelgiama į tai, kad ne visi yra sutverti dailei, muzikai ar interpretacijų rašymui. Tik ar įmanoma utopija – kiekvienam pagal galimybes? Vargiai. Būtent dėl to mes, suaugusieji, turėtume rodyti daugiau pakantumo vienas kitam ir tuo pačiu pavyzdį vaikams, nes kartais atrodo, kad šūkį „Per kančias į žvaigždes“ lengvai galima būtų pakeisti „Per patyčias ant pjedestalo“, nors mokyklinių kuprinių, išgąstingai smalsių akių laikai jau seniai pasibaigę.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“