Ąžuolas PaulauskasPilnutėlė klubo „Artistai“ salė. Pavėlavusiems nėra kur atsisėst. Kadangi prieš tai turėjau gana intensyvią dieną, buvau viena iš jų. Žvilgsnis į sceną: garbanė, pasipuošusi jaukiai atrodančia suknele su didžiule gėle ant peties, dainuoja. Žengtelėjau arčiau ir prigludau prie sienos. Trumpas apsižvalgymas aplinkui: spalvoti pieštukai (!), popieriaus bloknotas, mergaitė, pirštais susikibusi porelė, vikrus, gera  nuotaika trykštantis padavėjas, mišri jaunimo ir senimo kombinacija. Garbanės balsas užlieja erdvę. Šiltai šilta.

Po jos pasirodo Mindaugas ir Ąžuolas. Galėčiau kalbėti tik apie Ąžuolą ir nepritrūktų įspūdžių, nes, klausydamasi kaip jis tranko būgnelį, maniau, nuo tos energijos, kuri sklinda iš vidaus, kai žmogus daro tai, kas jam labai labai patinka, pradėsianti kaip reikiant siautėti:) Matyt, šis puikus muzikantas nuo mano palaikymo per būgnininkų konkursą, vyksiantį balandžio 28-ąją dieną, neišsisuks. Ha, kažkuriuo momentu vaikinas taip įsijautė, kad kėdė net krito žemėn! Nors rimtai, o kam ji?!

„Per gegužį, kur šitiek Van Gogo, ten nebetelpa Dievo ausy…“ – tiesa, reikėtų neužmiršti, kad, dainuojant gyvybingajam, neabejotinai perspektyviam Mindaugui, ėmiau pati savim stebėtis.

Tiesiog… Dainose man itin svarbu: vidinė energija, atlikėjo balsas bei tekstas. Balsas turi įkvėpti, pažadinti, nuraminti, o žodžiai kviesti, paskatinti mąstyti bei džiaugtis atradimais. Taigi, štai, netgi grįžusi namo, vis dar stebiuosi – kaip iki šiol netapau nuolatine dainuojamosios poezijos vakarų lankytoja!

Prisimenu, dar pirmaisiais studijų metais bendrakursės literatės akys svajingai sužibėdavo kaskart, vos tik ji imdavo kalbėti apie dainuojamąją poeziją. Pagalvodavau: „Savotiška, ką ir bepridursi…“ ir nueidavau savais keliais. Gerai, juokauju, taip nebūdavo, tačiau šio muzikinio stiliaus kūriniai mano grotuve tikrai neskambėdavo ypač dažnai.

O po šio vakaro sukirbėjo mintyse – kodėl?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“