Ligi Dangaus

Vasaros vidurdienis. Saulės spindulių nutviekstas veidas. Matyti nei daug, nei mažai. Nerūpestingai gera. Markstausi.

-Ei, nori, aš tau knygų padovanosiu? – išgirstu.

-Noriu! – entuziastingai sušunku. Dar to betrūko, kad aš knygų nenorėčiau, o kai jos, kaip šiuo atveju, kone į glėbį krinta, būtų visai nepadoru atsisakyti.

<…>

Po kelių dienų.

-Palypėk į viršų, jos ten krūvelėmis sustatytos.

-Gerai, jau lipu. Apči! – dulkių sankaupa užspaudžia nosį. Rudos nugarėlės žiūri į mane:

– Aš tau būsiu Dž. Bokačas, Gi de Mopasanas būsiu, būsiu ir L. Tolstojus, būsiu kuo reikės, tik prašau, paimk mane. Skaityk.

Neatsilaikiau prieš tylų, maloningą prašymą ir štai daugiau nei pusė „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos knygų jau pas mane.

Ne per seniausiai nusprendžiau, kad metas jas pradėt skaityti ir jums pristatyti. Internete peržvelgiau visą sąrašą (100 knygų!), tai ir skaitytų išvydau, bet, ech… Kol iki jų priartėsiu, dar daug kitų netikėtumų laukia, o ir šiaip – tikiu, kad geros knygos skaitomos ne kartą ir net ne du.

* * *

Taigi – rytoj svečiuose…

Sveika, Ligita. Turiu problemą ir pirmąkart išdrįsau viešai pasisakyti. Nuo vaikystės turiu klausos negalią, kurią labai slepiu. Šiuolaikinė medicina suteikė galimybę įsigyti funkcionalų aparatuką, tiesa, tik su visagalio banko pinigėliais. O kadangi su klausa problemą išsprendžiau, įstojau studijuoti, tačiau čia koją pakišo forsuotas balsas. Mano specialybė tokia, kad negaliu kaip anksčiau, susigūžti ir viltis, kad neteks kalbėti viešai – čia yra mano baubų baubas. Šiuo metu kartkarčiais lankausi pas fonopedę, tačiau ji pati pripažįsta, kad kažko ypatingo tikėtis neverta. Ieškau specialisto, į kurį galėčiau kreiptis pagalbos, nes labai jau noriu tapti pilnaverčiu žmogumi. O gal atsirastų panašaus likimo žmonių?..

Sveika, Jurgita. Visų pirma spaudžiu tau penkis, kad galiausiai išdrįsai atskleisti savo problemą. Tai rodo, kad esi pasiryžusi daryti pokyčius ir pabandyti atsikratyti to, kas tau neleidžia jaustis pilnaverte. Be abejo, negalia nėra toks dalykas, kurį gali pašalinti vos mostelėjęs ranka. Tai ir kebliausia. Reikia giliai giliai viduje susitaikyti su savimi. Ir kai taip nutinka – t.y. susitaikai – nebelieka kliūčių buvimui kartu su kitais. Manau, kad tu tai jau supratai. O jei ne, milžiniškais šuoliais artėji supratimo link.

Bet ką aš čia, judam prie reikalo! Rašai, kad lankaisi pas fonopedę, kuri nieko gero nežada ir norėtumei kreiptis pas specialistus. El. paštu pateikiau šį klausimą vienai įstaigai, tik kol kas atsakymo negavau. Nors visai tikėtina, kad ne tuo adresu kreipiausi:)

Be to, internete perskaičiau atsiliepimų, kad Vilniuje, Santariškėse, dirba puiki gydytoja atstatanti pažeistą balsą treniruotėmis. Jei nesi ten buvusi, užsuk į klinikos svetainę, turėtum rasti daugiau informacijos.

Taip pat kai kur pažymima, jog balsui padeda netgi dainavimo patirtis! Taigi, neprarask vilties.

O viešo kalbėjimo mokomasi. Pamanyk – mūsų fakultete tam buvo skirta visa retorikos paskaita. Ir tai daugiausiai gvildenom teoriją, vadinasi, klodai neaprėpiami. Kita vertus, tai ir vidinių baimių dalykas, juk rašai: „…čia yra mano baubų baubas“. Ką galiu pasakyt – dar vaikystėje perskaičiau Hortense Ullrich knygą „Baubų vieta palovy“ ir supratau, kad baubai gyvena ne kur kitur, bet būtent ten, palovy. Svarbiausia, kad galvą užspaustų mintys. Kai tai įvyks, jos pačios pradės prašytis lauk nepaisydamos nei tonų, nei pustonių. Žinoma, toliau ieškok galimybių pagerinti savo balsą, kad galėtumei pajusti komfortą. Aš šiuo atveju tesuteikiu tau „eterį“, nes nežinia koks ponas vieną dieną užsuks į mano tinklaraštį. Galbūt kaip tik tas, kurio tau reikia! Tai jam ir būsimiems tavo draugams įdedu savo el. paštą – ligi.dangaus@gmail.com Rašykite, jei norite kuo nors Jurgitai padėti ar esate panašaus likimo žmogus ieškantis draugės. Jurgita, o tu gali nurodyti savo el. paštą, jei tarkim atsirastų susidomėjusių.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Man jau 23-eji, o tinklaraščiui metai ir trys mėnesiai. Štai taip.

Švenčiu!

„Darom 2009“ metu šiukšles rinkau ant Žvaigždžių (tik pamanykit – netgi buvau pakalbinta žurnalisto ir patekau į Lietuvos radijo eterį! Kone alpau iš laimės…;)), t.y. ant Tauro kalno, o šiemet akcijos savaitgalį leidžiu gimtajame miestelyje, Utenoje, tai ir vietą pasirinkau čia.

Susitikimo taškų nebuvo daug. Svarsčiau ar keliauti prie Vyžuonaičių ežero, ar į Skaistašilio mišką. Galiausiai apsistojau ties antruoju variantu. Visai netoliese įrengtas Utenio stadionas, kuriame vyksta tokie fantastiški koncertai kaip Andriaus Mamontovo. Be to, basakojės dienos (chi chi) praleistos greta esančiame sode. Tarp obelų, žolėje, kyštelint kojas į ledinę upę ar renkant kolorado vabalus.

Taigi, atėjusi, išvydau būrį… Moksleivių. Kartu su mokytojomis galėjau pasijusti vyresnėle:) Iš tiesų manęs neapleidžia nuojauta, kad į jaukųjį mišką jaunimėlis buvo sukviestas, nėjo taip grynutėliai savu noru, bet, nepaisant to, visvien smagu jį ten matyti.

Grupelėmis po tris ar keturis (tiesa, aš viena lindau į glūdumas), pirštinėtose rankose spausdami mėlynus maišus pasileido kas kur tvarkos daryti.

Pastebėjau, kad pagrindinės šiukšlių sankaupos buvo arčiausiai gatvių ir ūžiančių automobilių. Labai gera žinoti, jog ne visas grožis užterštas. Nors prisipažinsiu, grįždama po talkos, pamačiau gausybę ir kitų tvarkytinų vietų, todėl patarimas organizatoriams – mažesniuose miesteliuose didinti susitikimo taškų skaičių. Taip pat būtų gerai, kad jie šviestų iš tolo:)

O šiaip – tokios akcijos visų pirma turėtų skatinti nešiukšlinti, nes, na, suprantat, nesimėtys šiukšlės, nereikės jų rinkti. Cha!

P.S. Prieš metus pas Artūrą apsiskelbiau: „Tačiau ir vėl… Latviai mus apšovė! Man depresija!! Gerai, juokauju, tiesiog tarkim aš jau kitais metais prikalbinsiu sudalyvaut mažų mažiausiai dar apie 50 savanorių.“

Specialiais kalbinimais patingėjau užsiimt, tai savo tinklaraštyje įsidėjau reklaminį akcijos skydelį ir tiek. Dar dėl įdomumo pasiūliau apklausėlę: „Ar dalyvausi „Darom 2010“?“. „Taip“ atsakė – 14, „Ne“ – 10. Aaa, 14, ne 50!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Dabartinė karta su aktoriais dirba kaip su eismo reguliatoriais – eik ten, daryk tą. Aš irgi taip dirbu. Vytautas Žalakevičius buvo kitoks. – patikino režisierius Algimantas Puipa. – Netgi esu girdėjęs kalbant, kad jis kaip asmenybė įdomesnis už savo filmus. Taip, tai ne laiku ir ne vietoje gimęs žmogus. Geriausius scenarijus išdalijo kitiems.“

Šį trečiadienį „Skalvijos“ kino centre buvo minimos vieno garsiausių ir svarbiausių Lietuvos kino režisierių Vytauto Žalakevičiaus 80-osios gimimo metinės.

Ar tikrai tik režisieriaus? Pats Vytautas, prisimenamas kaip tokių filmų – „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Žvėris kylantis iš jūros“ ir kt. – kūrėjas, kino kritikės Izoldos Keidošiūtės televizijos interviu ištraukoje (tiesa, filmuotis labai nemėgo!) nesikuklindamas prisipažino galintis rašyti. Rašyti gerai. Būtent tai ir daręs kurdamas scenarijus savo bei kitų juostoms. Didįjį įkvėpimą juto 1967-68-aisiais metais. Tačiau, apibendrintai kalbėdamas apie kūrybą, jis nevengė savikritikos: „Savo šansą tapti rašytoju aš jau praleidau.“

Dar vaikystėje netekęs tėvo: „Kai jo pasiteiravau apie vieną kino filmą, jis visų pirma paklausė manęs, kiek metų turėjau tėvą ir man atsakius, kad 33-ejus, pridūrė, jog aš geriau žinau, ką tai reiškia ir objektyviau įvertinčiau situaciją nei jis, tėvą praradęs vos 5-erių.“ – vakaro metu atskleidė kino filmo „Marius“ operatorius Aloyzas Jančoras. – iš motinos jis mokėsi dirbti ir… Vienatvės. Minėtajame interviu Vytautas ramiai konstatavo nebeturįs nei priešų, nei draugų, nei mokinių. Ir tuoj pat ironiškai šyptelėjo, kad tai gana keista gyvenant Lietuvoje, kur lyg ir turėtų būti normalu džiaugtis aplinkinių nesėkmėmis bei nuo jų nusigręžti vos tik aplankius sėkmei.

Aloyzui bene apmaudžiausia dėl to, kad viso gyvenimo Vytauto Žalakevičiaus svajonė nebuvo įgyvendinta. Scenarijus, parašytas kaimo tematika, neišvydo dienos šviesos kaip talentingo žmogaus darbą galėjęs vainikuoti kino filmas. „Man patarė kreiptis į tuometinį kultūros ministrą Juozą Nekrošių. – pasakojo operatorius. – Filmo realizavimui buvo skirta 400 tūkstančių. Nuėjau pas Vytautą ir pranešiau jam šią džiugią žinią. Bet? Jis nesutiko atiduoti scenarijaus. Pažadėjo, kad šį darbą man leis užbaigti. Nespėjo.“

Tikrai gaila, kai kūrėjo sumanymai nutrūksta jam išlipus galutinėje stotelėje, kita vertus, žmogus, darbais siekęs pratęsti realybę, užslėpti mintį, kad žiūrovai galėtų ją iššifruoti savaip, nevaržomai naudojęsis vaizduote ir sugebėjęs įkvėpti komandą bendram tikslui, gyvas iki šiol. Tik kitaip.

Šaltiniai: nuotrauka – http://teatras.mch.mii.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ar šią rubriką „Klausk Ligitos“ nukopijavai nuo anksčiau egzistavusios laidos vyrams „Ragai“, kur buvo rubrika „Babytės Bronės klauski drąsiai“???

Žinok, visai nenustebčiau, jei pasąmonė man būtų atsiuntusi signalą būtent iš šios laidos rubrikos:)) Vis dėlto brolis buvo žymiai didesnis gerbėjas, ne aš, tai gal jis kaip nors mane paveikė. Beje, panašumų daug atrandi (atsargiai paklausė Ligita, prieš tai nerimastingai apsidairiusi ar niekas nestebi, kaip ji taisosi skarelę… Tuo pat metu tolumoje, rodos, ant kairiojo peties, buvo girdėti griausmingai besikvatojančio velniūkščio balsas: „Tikrai nuo kažko turėjo nukopijuoti, todėl būk ypač įžvalgus ir nepraleisk kelyje pasipainiojančių simbolių!“)?