Vytautas Žalakevičius (nuotrauka iš http://www.ltmkm.lt puslapio)

„Dabartinė karta su aktoriais dirba kaip su eismo reguliatoriais – eik ten, daryk tą. Aš irgi taip dirbu. Vytautas Žalakevičius buvo kitoks. – patikino režisierius Algimantas Puipa. – Netgi esu girdėjęs kalbant, kad jis kaip asmenybė įdomesnis už savo filmus. Taip, tai ne laiku ir ne vietoje gimęs žmogus. Geriausius scenarijus išdalijo kitiems.“

Šį trečiadienį „Skalvijos“ kino centre buvo minimos vieno garsiausių ir svarbiausių Lietuvos kino režisierių Vytauto Žalakevičiaus 80-osios gimimo metinės.

Ar tikrai tik režisieriaus? Pats Vytautas, prisimenamas kaip tokių filmų – „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Žvėris kylantis iš jūros“ ir kt. – kūrėjas, kino kritikės Izoldos Keidošiūtės televizijos interviu ištraukoje (tiesa, filmuotis labai nemėgo!) nesikuklindamas prisipažino galintis rašyti. Rašyti gerai. Būtent tai ir daręs kurdamas scenarijus savo bei kitų juostoms. Didįjį įkvėpimą juto 1967-68-aisiais metais. Tačiau, apibendrintai kalbėdamas apie kūrybą, jis nevengė savikritikos: „Savo šansą tapti rašytoju aš jau praleidau.“

Dar vaikystėje netekęs tėvo: „Kai jo pasiteiravau apie vieną kino filmą, jis visų pirma paklausė manęs, kiek metų turėjau tėvą ir man atsakius, kad 33-ejus, pridūrė, jog aš geriau žinau, ką tai reiškia ir objektyviau įvertinčiau situaciją nei jis, tėvą praradęs vos 5-erių.“ – vakaro metu atskleidė kino filmo „Marius“ operatorius Aloyzas Jančoras. – iš motinos jis mokėsi dirbti ir… Vienatvės. Minėtajame interviu Vytautas ramiai konstatavo nebeturįs nei priešų, nei draugų, nei mokinių. Ir tuoj pat ironiškai šyptelėjo, kad tai gana keista gyvenant Lietuvoje, kur lyg ir turėtų būti normalu džiaugtis aplinkinių nesėkmėmis bei nuo jų nusigręžti vos tik aplankius sėkmei.

Aloyzui bene apmaudžiausia dėl to, kad viso gyvenimo Vytauto Žalakevičiaus svajonė nebuvo įgyvendinta. Scenarijus, parašytas kaimo tematika, neišvydo dienos šviesos kaip talentingo žmogaus darbą galėjęs vainikuoti kino filmas. „Man patarė kreiptis į tuometinį kultūros ministrą Juozą Nekrošių. – pasakojo operatorius. – Filmo realizavimui buvo skirta 400 tūkstančių. Nuėjau pas Vytautą ir pranešiau jam šią džiugią žinią. Bet? Jis nesutiko atiduoti scenarijaus. Pažadėjo, kad šį darbą man leis užbaigti. Nespėjo.“

Tikrai gaila, kai kūrėjo sumanymai nutrūksta jam išlipus galutinėje stotelėje, kita vertus, žmogus, darbais siekęs pratęsti realybę, užslėpti mintį, kad žiūrovai galėtų ją iššifruoti savaip, nevaržomai naudojęsis vaizduote ir sugebėjęs įkvėpti komandą bendram tikslui, gyvas iki šiol. Tik kitaip.

Šaltiniai: nuotrauka – http://teatras.mch.mii.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“