Ligi Dangaus

Susikūriau Twitter’io profilį, kad nereikėtų tokių įrašų kaip šis daryti:) Žodžiu, ten rašysiu, kai norėsiu ką nors trumpai pranešt. Galit sekti čia – http://twitter.com/LigiDangaus

P. S. Pasirodys neįdomu, išnyksiu iš ten it niekur nieko!

Ir vieną dieną aš neabejotinai nukeliausiu ten, kur plyti ryžių laukai, ten, kur arbata pati tikriausia, ten, kur tūkstantmečių kultūra iš slėpiningos praeities šiandien dovanoja ateitį, ten, kur gyventojų it penktadalis žmonijos. O kol kas telieka prie jos, prie Kinijos, bent dalele priartėti skaitant pažintines knygas.

Vis dėlto Chiew-Siah Tei „Šokančių žuvų trobelė“ nėra storas atlasas keliautojams. Tai romanas. Be iliustracijų tiems, kurie skaitydami nelinkę įsivaizduoti ir su – tiems, kurie negali vaizduotėje nekurti veikėjų, nutikimų bei vietų, kai skaito.

XIX a. Kinija. Turtais (ypač arbata) gausią valstybę nuolat puola svetimšaliai bandydami primesti savo gyvenimo būdą ir atverti kelią į rytietiškąjį lobyną kitoms pasaulio tautoms. Tokiais laikais, kai riba tarp seno ir naujo ypač trapi, gimsta berniukas Mingžis. Jo gyvenimas nulemtas nuo pat mažumės – užaugęs taps mandarinu (valdininku). Papročiai taip įaugę į kraują, jog ankstyvaisiais metais Mingžiui nė į galvą nešauna, kad galėtų būti kitaip, kad galėtų gyventi pats rinkdamasis tai, ko nori. Juolab kad kiekviename žingsnyje jį lydi mamos žodžiai: „Niekados nepamiršk savo šaknų.“ Gražūs, vertingi žodžiai. Bet tik tada, jei jie netampa besąlygiško paklusimo ženklu.

Sekdamas akimis jo judesius Mingžis susimąsto apie tai, ką šis pasakė ir ką tai reiškia: Neprivalai nieko daryti prieš savo valią./ Argi neprivalau? Argi neprivalome?/ Aplinkui jo tėvynainiai šnekučiuojasi ir juokiasi kirsdami pietus, o jų kasos guli jiems ant nugarų arba apvyniotos apie kaklus. Jiems nėra kada apie tai nė pagalvoti. Staiga Mingžis pajunta, kaip jo paties kasa jį ima slėgti ir tempti žemyn tarsi akmuo. Ji traukia jį prie žemės.

Dirsčiojimas per petį dėl deramo įvaizdžio visuomenėje, neetiškas opiumo verslas, kuomet pinigai tampa svarbesni už šalies gyventojų gyvybingumą, parinkta ne tik profesija, bet ir žmonės, su kuriais galima bendrauti – visa tai ir dar daugiau patiria knygos veikėjas. Taigi turbūt nenuostabu, kad ilgainiui jis savyje išugdo troškimą „išeiti už sienų“. Smalsumas veda į priekį ir tarp privalomų skaitinių Mingžis pamažu, nemačiomis įterpia Vakarų kultūros veikalus.

Tikras mandarinas, tikras vyras – jokių ašarų, viskas kaip buvę. Ponas Čajus didžiuojasi savo vaikaičiu, nepastebėdamas išblyškusio Mingžio veido, paraudusių akių ir sieloje įsiviešpatavusios tuštumos. Senolis dedasi nematąs šių fizinių pokyčių, o sielos išgyvenimai jam nė motais.

Kultūros, kurios atstovai pasiryžę užgrobti Kiniją dėl naudos sau. Tai su pertrūkiais tęsiasi kone visą amžių. Nors kažkada įtampa tarp rytų ir vakarų turi liautis. Ir liaujasi. Galiausiai, po svetimšalių atakų, Kinijoje įvertinama, kad, neatsisakant savo išpuoselėtos kultūros, iš vakarų galima perimti technologijas bei taip sustiprinti nusilpusią šalį. Romane artėjantis sutarimas tik nujaučiamas ir simboliškai perteikiamas tuo, kad Mingžio sesuo ruošiasi vesti atėjūną iš svetur.

„Šokančių žuvų trobelė“ nepateiks jums naujų istorinių faktų, tačiau per šeimos gyvenimą leis aiškiau suprasti ką patyrė to meto žmonės.

Iš anglų kalbos (taip, iš šios kalbos, o autorė kilusi iš Malaizijos) vertė Kristina Gudelytė, 344 puslapiai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kada „ligita.xz.lt“ (galima ir be „xz“) atsiras www.facebook.com?

Mano ryšys su facebook’u labai dramatiškas. Viena vertus, daugiau nei 500 milijonų vartotojų atrodo tikrai solidžiai, gundo kai kurios jame esančios galimybės, kita vertus, tas masiškumas šiek tiek neramina. Jau du kartus bandžiau prisipratinti facebook’ą – sykį užsiregistravusi išbuvau kelis mėnesius, o dar sykį neišbuvau nė paros. Įsivaizduok, vidurnaktį susikūriau profilį, pakviečiau pažįstamus į savo draugų ratą, tačiau jiems net nespėjus manęs patvirtinti iš ten dingau, nes vien faktas, kad esu facebook’e mane išgąsdino. Visgi turbūt tuoj būsiu nugalėta – pats pamanyk kaip nešiuolaikiškai savo naujiems skaitytojams atrodau. Juk įėję į mano tinklaraštį nei viename kampelyje jie neranda svetingo pakvietimo į facebook’ą ir išeina suraukę kaktas. Žodžiu, esu kryžkelėje.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.iconspedia.com

„Took a right to the end of the line/Where no one ever goes./Ended up on a broken train with nobody I know.“ – sulyg pirmaisiais įžanginės dainos „Relax, Take It Easy“ žodžiais pamiršom užtrukusį patekimą į kruizinių laivų terminalo teritoriją, ilgą laukimą klausantis instrumentų derinimo („daugiau vokalo, mažiau būgnų“ ir kt. ir atvirkščiai) bei skaustelėjusias kojas (belaukdama renginio pradžios spėjau prisėsti ant šaligatvio plytelių. Pamačiau daugybę, paprastučiais sportiniais bateliais avinčių žmonių kojų. Nė neabejoju kieno tai įtaka!).

Taip ir būna, kai mėgstamo atlikėjo koncerte geriausiu atveju tikiesi apsilankyti ateity keliaudamas po Londoną ar Paryžių, o jis maloniai nustebina čionykščius savo gerbėjus surengdamas pasirodymą ne kur kitur, bet Lietuvoje. Scenoje, kuriai ypatingą nuotaiką kuria visai greta raibuliuojančiu vandeniu plaukiantys laivai. Renginio vieta pasirinkta ne sostinė ir tai tikrai nebūdinga bet kokiai kitai pasaulinio masto žvaigždei visus dažniau įkvepiančiai „Siemens“ Arenoje ar Vingio parke nei pajūry. Nors Mika be savo mikiškumo (neįprastumo, žaismingumo, kūrybiškumo derinio) negalėtų vadintis Mika. Toks pasirinkimas pasiteisino – sužinojau, jog į šį koncertą kai kas net iš Pietų Afrikos Respublikos atskrido. Atstumas, prieš kurį mano keli šimtai kilometrų visiškai nublanksta.

Ir, žinoma, kad renginys vertas dėmesio. Ant scenos buvo sukurtas slėpiningos šalies, apsuptos saulėgrąžų žiedais, įspūdis, medžiuose  be tankios lapijos „augo“ arbatinukai, tolumoje it danguje pakibęs žėrėjo besišypsantis mėnuo. Kiekvienai dainai atskira istorija. Kiekvienai – vis kitokia mūsų nuotaika, nes jei plojom rankomis, tai sutartinai, jei pašėlusiai šokinėjom aukštyn žemyn retsykiai stūktelėdami vieni kitiems alkūnėmis, tai irgi kartu, šaukėm bei dainavom dainas taip pat išvien.  Energija ir džiaugsmas atiduodamas nuo scenos grįžo atgal iš klausytojų. Galės drąsiai dalintis su mūsų kaimynais latviais.

Beje, Mika koncerto metu prabilo lietuviškai. Naujienų portaluose pranešama, kad į ausį reikiamus žodžius jam kuždėjo suflerė. Jeigu ji ir kuždėjo, tai akcento panaikinti nuotoliniu būdu niekaip negalėjo, o jo beveik nesijuto. Kažkurią akimirką netgi pamaniau, jog užsakytas vertėjas tiesiog puikiai dirba savo darbą.

Tik nesakykit, jog tai nekoks atlikėjas, nes nujaučiu, kad Mika bet kada gali jus užvaldyti.

Tekstą parengė Ligita iš  „Ligi Dangaus“

Laiko mašina tavo paslaugoms. Tik du reisai. Kur?

Kokios ypatingos galimybės man kaskart atsiveria – iš pradžių kelionės „britva“, po to ir laiko mašina. Tai į ateitį akies krašteliu pasižvalgyti visai nenorėčiau, nes grįžusi atgal į savo laikus turbūt susikrimsčiau dėl dabartinių lūkesčių ir realybės neatitikimo arba kaip tik prarasčiau stimulą ir aptingčiau, jei pamatyčiau, kad galiausiai viskas susiklostys būtent pagal mano planus.

Į praeitį grįžti irgi kažin ar būtų prasminga, nebent toje laiko mašinoje būtų nustatyta funkcija ne vien žiūrėti į save bei kitus, kartais ir klystančius, iš šalies, bet ir keisti. Vis dėlto jau beveik suprantu tuos, kurie sako, jog net ir galėdami nieko, kas įvyko, nekeistų. Beveik, ne šimtu procentu, nes norėčiau suorganizuoti šiuo metu nebesančių brangių žmonių buvimą. Daugiau niekam – nei pritrenkiančių istorinių asmenybių rankos paspaudimui (jas juk galima susapnuoti), nei spraudimuisi į karališkas sukneles (kadangi kasdien spraudžiuosi į mažiau karališkus, bet taip pat labai gerus džinsus) – man tos mašinos nereikia:)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Teisti už praeities klaidas nesvetima. Ir nesvarbu, kad kasmet žmogus keičiasi, jei nėra lyg užsistovėjęs vanduo. Egzistuoja paklydimai, užlipdantys etiketę visam likusiam gyvenimui. Vienas iš tokių – tarnavimas nežmogiškumui. Norvegų rašytojas Knut Hamsun, būdamas 80-ties, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui parėmė Hitlerio vykdomą politiką ir susilaukė negailestingos tautiečių kritikos. Nors nacizmo nekenčiu, bet nesusipažinti su talentingo kūrėjo darbais negalėjau. Be to, romanai, kuriuos skaičiau (trijų romanų rinkinys – „Badas“, „Panas“, „Viktorija“), parašyti dar XIX a. ir juose jokios propagandos nė su žiburiu nerasi. Iš jų norėčiau aptarti romaną „Badas“.

Jame aprašomas jauno menininko bastymasis Kristianijos gatvėmis (Knut irgi teko kęsti nepriteklius) neturint nei nuolatinės pastogės, nei nuolatinio pajamų šaltinio. Pagrindinis, nors dėl įvairių dėsningumų ne vienintelis šaltinis – rašymas. Tačiau, kai kiekviena diena pradedama galvojant ar šiandien bus ko pavalgyti, gerai rašyti tampa rimtu išmėginimu, juolab kad redakcijose ne visuomet palankiai žvelgiama į jo tekstus, kartais jie pernelyg sudėtingi skandalų ir pramogų ištroškusiai visuomenei, o kartais pieštukas tiesiog nebepaklūsta norimų idėjų išguldymui popieriuje.

Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?

Už tokią susiklosčiusią padėtį atsakingiausias jaučiasi pats veikėjas, neišsenkančiu išdidumu vejantis šalin bet kokią pagalbą, po to besigraužiantis, nepaleidžiamas aštresnio nei kiekvienam įprasta pasaulio suvokimo, subtilaus jautrumo, nesumeluotai ir ryškiai atskleidžia mums kasdienybę su išduodančiais, klystančiais žmonėmis, su paprastumo padiktuotais atradimais. Net ir tie, kur nešioja nudilusius švarkus be sagų, myli.

Nešiotis po pažastimi žalią antklodę man pasidarė nesmagu; iš tikrųjų negalėjau visų akyse vaikščioti su tokiu ryšuliu. Ką pamanys žmonės? Ėmiau galvoti, kur čia man laikinai ją pasidėjus. Staiga dingtelėjo, kad galiu užsukti į Sembo parduotuvę ir paprašyti, kad antklodę man suvyniotų į popierių; mano ryšulys tuoj visai kitaip atrodys ir nebus gėda jo nešiotis.

Mąsčiau kuo šis Knut Hamsun romanas skiriasi nuo lengvesnio turinių knygų ir sumąsčiau. O gi tuo, kad čia aprašomomis situacijomis skaitytojui leidžiama pačiam pasidaryti išvadas ir ieškoti. Tai kaip į rankas įduotas bilietas laikinai pagyventi kito žmogaus gyvenimą. Taip, ne stebėti pro rakto skylutę, nes apstu vietos orumui.

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 137 puslapiai (visas rinkinys – 318 puslapių).

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“