Ligi Dangaus

Vajetau, šiandien Tarptautinė muzikos diena. Nors mane rudenį vis dažniau aplanko begalinis tylumos, ramumos poreikis, rodos, imtum ir užsikastumei po klevo lapais, kad niekas nerastų iki pat pavasario (žiemą mat miegama), tačiau, taip, be muzikos gyventi vargiai galėčiau.

Neretai ji mane netgi pasiekia nedavus jokio sutikimo, kad ir parduotuvėj ar tarpmiestiniame autobuse.  Šiuo atveju apie akstiną augti dvasiai kažin ko neprikalbėsi, nes, po šimts gegučių, teko skaityt, kad štai prekybos centruose, pasitelkus tam tikro stiliaus dainas, norima mus paskatinti tapti kuo puikesniais pelno nešėjais. Turbūt į tai investuojantiems sekasi – savu kailiu jaučiu kaip greitas muzikinis fonas veja mintis nuo dirsčiojimo į skrupulingai suplanuotą pirkinių sąrašą prie mirgėte mirgančių akcijų lentynose.  Taigi, jei ne to paties fono šalutinis poveikis „staigus bėgimas namo su prekių minimumu“, dar nežinia kaip baigtųsi… Vartotojo piniginei.

Bet ką čia – galvos ant pečių neveltui. Ar ne?

Štai mąstau, nejaugi tik melancholiškas ruduo išjungė mano MP3. Anksčiau taip mėgdavau jo klausytis pakeliui į kone visas reikiamas pasiekti vietas. Be savo mėgstamiausių dainų dar radiją įsijungdavau. Pastarasis gal ir suplakė viską? Rimtai, klausiaus, klausiaus, kol supratau – tas pats per tą patį. Vienodai. Nieko naujo. Nepripildo. Profesionalūs šiame tinklaraštyje besilankantys klausytojai jau seniai mane protino, kad esu užkietėjusi „popso“  mėgėja, kuriai vieta pragare (aha, tirštinu), tai tikriausiai subtilusis troškulys galop aplankė. Kol kas geriu tylą, nežinia kaip ten paskui bus. Esu linkusi mėgstamus mėgti nepajudinamai ilgai. Tai tiesiog plėsimės į tolius, į gylius? Galbūt. Juolab, kad turiu iš ko semtis. Visgi įdomu tai, kad tyla žavisi ir kadaise tarptautiniame Niujorko muzikos festivalyje laurus skynusios mūsų šalies grupės „The Skys“ vokalistas.

Temos pailiustravimui (įgarsinimui?:)) dedu vieną kūrinuką, kurio ritmas man tikrai patinka:

Nujaučiu, šįvakar miestai miestelyčiai, jų pastogės prisipildys muzikos. Sutapo su savaitgal-iop. Op?! O į gatves pažirsim gegužę. Mm.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Į drabužius turėtume žvelgti ekologiniu žvilgsniu. Kuo drabužis vežtas iš toliau, tuo jis mažiau ekologiškas. Dėl tų pačių priežasčių galima dėvėti drabužius pagamintus iš atliekų: megztinį megztą iš polietileninių maišelių, kepurę išlankstytą iš laikraščio ir sandalus išpjautus iš padangų.“ – romas

„Nauji metai ir jaučiuosi, kad vis tampu vienas. Tačiau tas vienas yra it ne vienas. Mat mąstau, kad kuriu ateitį. Tad aš susidedu iš siekinio ir galvos.“ – Aurimas

„…kam užmušinėti laiką, jei su juo galima draugauti?:)“ – Maras(1)

„Demonstruoti nuovargį ir guostis, kad visi šoviniai yra jau iššaudyti – tokia pozicija man nepriimtina. Pirmiausia atsakykite į klausimą kas jus pakrauna, kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis…“ – Fredis*

„…pradžiugino, kad žmogus nustojo mautis ant kurpalio, besidraskydamas, – tuomet jam ir pasisekė.“ – Auksinis kardas

„Svarbiausia motyvacija, būk motyvuotas ir viską pasieksi ko nori. Jei ambicijos apsiribos siekiu patikti merginoms, tai merginoms nepatiksi. Merginos dažniausiai pameta galvą dėl vaikinų, kurie pametę galvas dėl kitų dalykų.“ – Valentinas

„…kuo daugiau yra, tuo sunkiau atsirinkti, kuo lengviau pasiekti, tuo mažiau vertinama.“ – Maras(2)

„Man suprantamesnė Einšteinienės pozicija. Į klausimą, ar ji supranta reliatyvumo teoriją, ponia atsakė: – Tikrai ne. Bet aš pažįstu savo vyrą. Juo galima pasitikėti.“ – Taškas

* * *

Nemačiom paslapčiom į užmarštį nugramzdinau Virtualiąsias apžvalgos aikšteles. Daugiausiai joms rinkdavau savo tinklaraščio komentarų skilties atgarsius, tačiau pajutusi, kad lūkesčiai ėmė prasilenkti su gaunamu rezultatu, sustojau, mečiau, palikau. Bet pasalūnės mintys ir toliau ramybės nedavė, nes šitiek įdomių bei įkvepiančių po įrašais parašytų sakinių taip ten ir tepasilikdavo.

Žaismingumo porcija, sąmojo dozė, padrąsinantis plekšnojimas per petį – nesvarbu kaip pavadinsi, svarbiausia, kad nuo šiol kartą per mėnesį vėl dėsiu jums įvairias surinktas komentatorių mintis. It būčiau spalvotais lipniais lapukais susižymėjusi įsimintiniausias skaitomos knygos vietas, o po to jas užsirašiusi į užrašų knygutę kietais viršeliais. Tik šįsyk skaitoma knyga – jūs, komentatoriai:)

(o nepilną pluoštelį mano skaitomų tinklaraščių galite rasti puslapio apačioj, dešinėj!)

O aš taip laukiau, aš taip laukiau… Šito kino filmo. Neturėjau jokių slaptų motyvų, tiesiog dar bežiūrėdama anonsą apsalau nuo idėjos. Andrius Mamontovas ir tie kraštai, kurie mane taip užburiančiai traukia. Mėgstamas atlikėjas Honkonge. Kodėl gi ne. Išankstinėje premjeroje, kai salėje kartu su kitais sėdėjo ryškiausios žvaigždės virpėdamos vien nuo minties, kad netrukus sulauks kruopštaus darbo vertinimų – plojimų, švilpimų ar trypimų kojomis, – neapsilankiau, tačiau artėjantis savaitgalis buvo pradėtas būtent šia juosta.

Stengiausi su savimi neįsinešti neigiamų nuostatų apie lietuvį kine arba apskritai apie visą lietuvišką kiną. Juolab kad tai padaryti, žinant režisierių bei ekrane šmėkščiojant įvairiatautei kūrybinei grupei, nebuvo sudėtinga. Jeigu atvirai: neplanavau užmigti su spragintais kukurūzais glėby ar burnoje ir neužmigau. Nenorėjau. Čia šaudymo ir gaudymo, neva taip būtinų atributų filmuose, nebuvo. Man šįsyk jų visai nepritrūko, nes užsimiršusi kur esu, atlaidžiai šypsojaus iš to kaip kartais išties komiškai atrodo kasdienio mūsų gyvenimo situacijos, į kurias patenkame, lyginau supančiotus ir laisvus, kuo nuoširdžiausiai stebėjausi kultūrų skirtumais, o kai kada netgi truputį pykau. Taip pat filmas pažadina žmoguje kartais prisnūdusią keliautojo dvasią.

(Net jei Polas keliaudamas tik ieškojo savęs. Bėgo? Net jei klydo. Visvien vienaip ar kitaip pažindamas jis atrado.).

„Amaya“ man patiko. Gal kad, kaip sako Artūras, žiūrėjau į A. Mamontovą didžiajame ekrane? Tiesa, tam tikrais momentais norėjosi justi artimesnį žmonių bendravimą, kad ir pagrindinio veikėjo su mama. Tarkim telefonu jai sako: „Aš tavo sūnus. Tu man pati svarbiausia.“, bet ta svarba niekur vėliau nepagrindžiama arba nepajutau. Nors interneto komentaruose perskaičiau ir baisokų pagraudenimų, pavyzdžiui, kad daugiau jo žiūrėt nė nemokamai neitų. Kai kurie piktinosi perdėtu dėmesiu, jų nuomone, nereikšmingiems dalykams. Kitiems gi šis filmas kaip malonus sapnas, gėrėjimasis įstabaus grožio vaizdais bei  galimybė įsitikinti, kad Rytai ir Vakarai visų pirma tėra geografinė skirtis, nes nepaisant galybės skirtumų yra ir to, kas mus vienija.

Išleidom krepšininkus į Turkiją rugpjūtį, atgal į savo šalį įsileidom – su bronzos medaliais, kas gi to nežino! – rugsėjį. Paskutinį savo įrašą parašiau dar vasarą, o jau ruduo. Laikas bėga, bėga nesutramdomai. Ir šis ruduo yra kitoks nei manieji per pastaruosius šešiolika metų.

Prieš pat jo pradžią stūktelėjo mintis: nebesėdėsiu po universiteto skliautais. Bent šiemet. Mokyklos suolai jau kadaise trinti bei sutrinti. Keista. Laisvė mano pasirinkimams. Apie visišką nekalbėsiu, nes pastebėjau, kad negaliu nieko neveikti, turiu nuolat kažko ieškoti, kažkur įlįsti ir tai, ką atrandu, pamatau, godžiai semti rieškučiomis it būčiau nevalgiusi mėnesių mėnesius. Nors taip, tai irgi laisvė. Pati tikriausia. Mano. Tik šiandien ją suprantu plačiau nei tuomet, kai per etikos pamoką ant lapuko užrašiau žodį „laisvė“ turėdama omeny vieną svarbiausių savo gyvenimo dalykų.

Ir tinklaraštininkės veiklą ėmiau geriau suprasti. Rodos, vis nori pasakyt daug, nori pasiekti skaitytojo vidų, bet štai… Kaktomuša susidūręs su žmonių interesų įvairove, skirtingumu, kurį galėjai įsivaizduoti nebent ryškiausiame sapne, pagalvoji – velniop, rašysiu apie medžiaginius šaukštus ir šokoladines šakutes, pilstysiu iš tuščio į kiaurą, kabinsiu makaronus bulvėms ant ausų, taip bus tik įdomiau. Todėl nuo šios akimirkos skelbiu galą nebyliems egzistenciniams svarstymams (sofa, grindys pėduotos, atleiskit) apie savo mažutėlį tinklaraštį.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Jei jau nesiteikiu savo skaitytojams parašyti naujo, išsamaus įrašo, tai įdėsiu keletą pokreiviai įamžintų, bet užtat tąsyk pasakiškai atrodžiusio dangaus nuotraukėlių:)

Kai pasaulis

dangumi

ritinėjasi.

Ech, patinka man žvalgytis į dangų. Tai suteikia vilties.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nusliuogiau nuo šviečiančio pakelės žibinto. Nereikėjo sliuogti, bet nusliuogiau ir gana. Tam, kad pasistiprinusi pakilčiau iš naujo. Buvo rugpjūtis. Apsikabinę miegantys ant žolės – galvą kilstelėjo tik vos vos man praeinant – o kam reik daugiau, niekas gulinčių nemuša, ir tėčiai grįžtantys pas savo mažas, mažas dukreles savo su lengvai, vasariškai supintomis kasomis (žiedas plaukuos?), ir ant suoliuko sėdinčios močiutės, kalbančios apie tai, kas, su kuo, kada ir kaip, ir ledai, ledai, ledai, jau suvalgytų ledų popierėliai, didžiulį maišą šalia parduotuvės sandėlio mačiau – nejaugi tarp jų ir mano, tie karameliniai, tie glaistyti, grįždama juk galėjau įmesti, arbūzams ne visada prisiruošiu, o tas ponas prisiruošia, pardavėja net klausė: „Tai ir šis visas jūsų?“, „Taip, mano.“ – atsakė ir ničnieko daugiau nebesakė, išėjo. Diena su naktim susimaišė, kaip karšta, tai bent. Užtat troleibusai neįstrigs ant kalno pusny vidury kelio, nereikės visiems sueiti į patį galą (buvo buvo, prisimenu), kad suformuotumėm reikiamo svorio bendrą gniutulą, nors savaip linksma patirtis, neslėpsiu. Ir nesislėpsiu – galiausiai vėl atsiplėšiau nuo žemės, nes panorau būt kuo arčiau žvaigždžių. Sako, jos krenta, norai pildosi. Sugalvojau. Tąkart.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“