Dar kartą apie muziką

1Spa2010 Kategorija: kultūra Autorius: Ligi Dangaus

music02 Vajetau, šiandien Tarptautinė muzikos diena. Nors mane rudenį vis dažniau aplanko begalinis tylumos, ramumos poreikis, rodos, imtum ir užsikastumei po klevo lapais, kad niekas nerastų iki pat pavasario (žiemą mat miegama), tačiau, taip, be muzikos gyventi vargiai galėčiau.

Neretai ji mane netgi pasiekia nedavus jokio sutikimo, kad ir parduotuvėj ar tarpmiestiniame autobuse. Šiuo atveju apie akstiną augti dvasiai kažin ko neprikalbėsi, nes, po šimts gegučių, teko skaityt, kad štai prekybos centruose, pasitelkus tam tikro stiliaus dainas, norima mus paskatinti tapti kuo puikesniais pelno nešėjais. Turbūt į tai investuojantiems sekasi – savu kailiu jaučiu kaip greitas muzikinis fonas veja mintis nuo dirsčiojimo į skrupulingai suplanuotą pirkinių sąrašą prie mirgėte mirgančių akcijų lentynose. Taigi, jei ne to paties fono šalutinis poveikis „staigus bėgimas namo su prekių minimumu“, dar nežinia kaip baigtųsi… Vartotojo piniginei.

Bet ką čia – galvos ant pečių neveltui. Ar ne?

Štai mąstau, nejaugi tik melancholiškas ruduo išjungė mano MP3. Anksčiau taip mėgdavau jo klausytis pakeliui į kone visas reikiamas pasiekti vietas. Be savo mėgstamiausių dainų dar radiją įsijungdavau. Pastarasis gal ir suplakė viską? Rimtai, klausiaus, klausiaus, kol supratau – tas pats per tą patį. Vienodai. Nieko naujo. Nepripildo. Profesionalūs šiame tinklaraštyje besilankantys klausytojai jau seniai mane protino, kad esu užkietėjusi „popso“ mėgėja, kuriai vieta pragare (aha, tirštinu), tai tikriausiai subtilusis troškulys galop aplankė. Kol kas geriu tylą, nežinia kaip ten paskui bus. Esu linkusi mėgstamus mėgti nepajudinamai ilgai. Tai tiesiog plėsimės į tolius, į gylius? Galbūt. Juolab, kad turiu iš ko semtis. Visgi įdomu tai, kad tyla žavisi ir kadaise tarptautiniame Niujorko muzikos festivalyje laurus skynusios mūsų šalies grupės „The Skys“ vokalistas.

Temos pailiustravimui (įgarsinimui?:)) dedu vieną kūrinuką, kurio ritmas man tikrai patinka:

Nujaučiu, šįvakar miestai miestelyčiai, jų pastogės prisipildys muzikos. Sutapo su savaitgal-iop. Op?! O į gatves pažirsim gegužę. Mm.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Žymos: muzika

Komentarai: 45 “Dar kartą apie muziką”

1.

Maras spalio 1st, 2010, 11:24 pm

Kas čia dabar, netvarka – tiek laiko kabo, o dar nepakomentuotas
Visų pirma, man atrodo, kad Tu, Ligita, iki šiol ne muzikos klauseisi, o triukšmo. Nes visa tai, ką girdi grojant aplinkui, ką Tu aprašei, – prekybcentriuose, per radiją, iš visokių ipodų etc. – tai yra triukšmas, kuris neleidžia klausytis muzikos, ją suprasti. Jis paverčia muziką triukšmu ir „išmoko” žmones negirdėti muzikos, leisti ją „pro ausis”, nesigilinti. Muzika virsta fonu, tokiu pat, kaip gatvės triukšmas.
Todėl tyla yra pirmas dalykas, kurio reikia, norint nuo viso to šlamšto išsivalyti. Panašu į alkoholikų ar narkomanų detoksikaciją . Išmokti girdėti tylą (o tai nėra lengva) ir save tyloje, taip pat ir savo tylą. Tyla nėra muzikos priešybė, kaip atrodo iš Tavo įrašo. Ne, tyla yra muzikos dalis. ESMINĖ. Būtent iš tylos ir iškyla muzika (kaip Beethoveno 9-ojoje, ar Brucknerio simfonijose). Jau ne triukšmas, o muzika. Ateis laikas, ir galbūt pajusi muzikos alkį. Nors nebūtinai – ne visiems muzikos (tos, kur ne triukšmas ) reikia. Ir pastangų vis tik reikalauja jos klausymasis.
Muzika, kaip ir kiekvienas menas, gali ir gąsdinti, ir šiurpinti, kartais net depresiją kai kuriems įvaro. Bet ji ir gydo.
Norint iš tiesų išgirsti muziką, reikia jai atsiverti be jokių sąlygų, atsiduoti be išlygų. Kaip vaikas, pažįstantis pasaulį, griebia tyrinėti viską su didžiuliu smalsumu ir be jokios baimės, taip ir žmogus, norintis jausti muziką, turi turėti to vaikiškai neprotingo didžiulio smalsumo, aistros pažinti, drąsos įsileisti nepažįstamą dalyką, pasitikėjimo muzika ir… savimi. Nes tik pasitikėdamas gali atsiverti.
Nu jo, užpompastinau aš čia .
O tie nepajudinami dalykai oi kaip pasijudina, kai pakyli į kalną . Tai, ką taip neseniai baisiausiai mėgai, pasidaro tiesiog įdomu ar išvis tesukelia sentimentus.
Nesugalvoju, ką įdėt sveikinant su muzikos diena, kad ir besibaigiančia. Tiek to, tiesiog sveikinu visus, kam muzika svarbi.
2.

. spalio 2nd, 2010, 11:13 pm

Pavydžiu dr Maro studentams.
3.

Auksinis kardas spalio 3rd, 2010, 3:16 pm

Ar studentai išvis išgirsta apie šį pomėgį?
4.

Maras spalio 3rd, 2010, 4:02 pm

Muzikinių pavyzdžių paskaitose būna gerokai daugiau, nei įprastai, tai turėtų suprasti, bet specialiai apie muziką, o jau tuo labiau apie pomėgį tikrai nepasakoju.

O dėl pavydo. Nežinau, ar labai verta pavydėti – rašau aš geriau, nei kalbu. Be to, daug kas priklauso nuo nuotaikos, įkvėpimo. Jei jų nėra, tai pobaisės paskaitos, bent jau kaip man atrodo. Jei būna, tai gal ir nieko.
5.

Ričardas spalio 3rd, 2010, 10:27 pm

Marai, oponuosiu tau Sukritikavęs Ligitą dėl jos skonio, privertei pasijausti nieko nenutuokančia apie muziką. Skonis – labai subtilus dalykas, kuris pasireiškia individualių norų tenkinimu. O mūsų norai, kaip yra paprastai sakoma, skirtingi. Muzikos definicija graži, bet ji nesako, kuri muzika geresnė. Funkcijos, t.y. pritaikymas mums, nėra apibrežtas griežtais kanonais, bet pritaikoma nuo situacijos. Prekybos centrų muzika turi, be abejo, savo tikslą, tačiau vadinti ją ne muziką būtų nuodėmė. Ar muzika negali kilti iš emocijų, kurių nemažai? Beje, nors mano istorijos, anot Z. Norkaus, gyvenimo praktinės orentacijos funkcijos, yra kitokio pobūdžio negu jūsų, tačiau įdomu buvo paskaityti paskutinį intervių.
6.

Maras spalio 3rd, 2010, 11:20 pm

Na, mano skonius ji žino – daug esu čia rašęs apie muziką, kaip ją suprantu.
Aš nemuzika prekybcentrių muziką vadinu ne todėl, kad tai nėra muzika (kartais net klasikos paleidžia, Vivaldį kokį), o pagal tai, kokią funkciją ji atlieka. Muzikos turi būti KLAUSOMASI ir tai nepriklauso nuo stiliaus, skonio ar dar ko. Jei ji eina pro ausis kaip fonas – ji neatlieka muzikos funkcijos, o kitą, gal vėjo .
Taigi, aš ne apie muzikos gerumą šiuo atveju kalbėjau. Aišku, viena muzika tinka fonui labiau, kita – mažiau, pagal tai galima vertinti kažkiek. Bet jazzas dažnai tinka fonui, nors tai tikrai muzika (kaip kuris, aišku), simfonijos gi – mažiau, nors jų ir prastų yra gi .
Aišku, muzika gali kilti iš emocijų, dažnai ir kyla. Čia aš, kaip visuomet trumpindamas, nepasakiau, kad iš tylos kyla pirminis muzikos troškulys ir, svarbiausia, „švarus” jos girdėjimas. O jau su kuo žmogaus viduje ir kaip ji rezonuoja – čia jau visai kitas, grynai asmeninis dalykas.
Bet yra skonis, ir yra žinios. Jei žmogus girdėjęs tik tai, ką groja per radiją, prekybcentriuose ir ko klausosi bendraamžiai, ar tai galima vadinti skoniu? Aš matau, kad Ligita skonį lyg ir turi, o va žinių apie įvairesnę muziką – nelabai. Va kai žinai daug ką ir iš to atsirenki, ko klausytis, tuomet skonis ir pasireiškia. O žinios – jos įgyjamos, kad jų nėra – nieko blogo. Reikia tik noro, tam reikia poreikio. Bus poreikis – bus ir žinios. Bet ne visiems jis kyla. Tai, vėlgi, nėra blogai, nes vieni jautresni vieniems dalykams, kiti – kitiems (aš, pavyzdžiui, tikrai taip nejaučiu literatūros, kaip Ligita). Tai jau duotybės dalykai.

Man savo interviu skaityti buvo baisu, nes visiškai nesutvarkytas ir nepataisytas.
7.

Maras spalio 3rd, 2010, 11:33 pm

O, tiksliau susiformulavo. Muzika turi būti tikslas, o ne priemonė nuotaikai pakelti, negirdėti triukšmo, atsitverti nuo aplinkinių etc. Ji gali daryti ir visus tuos dalykus, bet jei jie tampa esminiais – „klausančiojo” sąmonėje ji virsta ne muzika, o triukšmu, net jei tai Beethoveno 9-oji.
8.

Auksinis kardas spalio 3rd, 2010, 11:59 pm

1. Muzikinis skonis yra augimo produktas. Čia dalyvauja ir norai, ir sąlygos, ir gebėjimai. Kalbėti apie skonį, kaip apie baigtinę duotybę – žalias arba geltonas, yra klaida.

2. Gana teisingai užčiuoptas skirtumas, kuris paaiškina prekybcentrių santykį su garsais: ten naudojamas prekybos įgarsinimas. Tokia paskirtis, tokie taikomieji reikalavimai, kuriuos patenkinti gali net nemažai kas.

Šiek tiek baugina itin didelis rimtumas santykyje su muzikos pasauliu – viena vertus, jis tikrai užtikrina nepaprastai intensyvias patirtis čia aptinkant vertingų dalykų, iš kitos pusės – tas reiklumas užkerta kelią galimybėms paplaukioti ne taip aukštų standartų, bet žaismingomis paprastumu bangomis. Pats esu už viską, išskyrus kantri ir diksilendus, ir man tai tinka ir patinka
9.

Maras spalio 4th, 2010, 12:10 am

Dėl rimtumo tai čia tik taip atrodo. Iš tiesų tai aš klausausi labai daug ko ir nebūtinai rimtai. Nerimtai paplaukioti muzikoje yra tikrai didelis malonumas, šito jokiu būdu neatmetu. Gal tik tiek, kad pirma turi būti pagrindas, tas rimtasis požiūris, o jau po to ir plaukioti galima sau, durniuoti. Aš jau buvau įdėjęs ir durniavimo pavyzdžių, kai Bachą su japonais sukergė: http://www.youtube.com/watch?v=12NOBuIFCVE Visiškas durniavimas (bet kokybiškas, kitaip nei „rimtas” Loussier trio popsas), taip ir reaguoju – linksminuosi. Dar ir nuo skonio priklauso, kas linksmina.
O va paprastumui aš gana reiklus, nes sukurti gerą, bet paprastą dalyką labai sunku, todėl dažnai jis virsta prastumu.
Stiliai man nėra svarbūs, tik kai į lengvesniuosius nesu įsigilinęs, sunku atsirinkti ir įsikirsti kartais.
10.

mari spalio 5th, 2010, 2:36 am

http://www.youtube.com/watch?v=7r0KpWMNxnM
11.

Ligita spalio 6th, 2010, 1:07 am

Tai šiaip negalima sakyt, kad iki šiol vien triukšmo klausiaus ir staiga praregėjau, ne, tiesiog gal nesu pati atidžiausia klausytoja, nes mažiau atsirenku, ieškau nei tarkim koks Maras, todėl ausis dažnai pasiekia populiarioji muzika. Beje, tarp jos tikrai pakliūva geros bei klausytinos net po daugelio metų. Pastebėjau, kad vis mano dėmesį patraukia Auksinio kardo įdėti muzikiniai kūriniai, jie tokie dvelkiantys šviežumu, maloniai nuteikiančia energija!

Ech, norėčiau prisimint kokią dainą, rodos, apie pirmadienį kadaise dėjo Artūras, tik nuoroda nebeaktyvi, nežinau kaip atgamint.
12.

Maras spalio 6th, 2010, 3:25 am

Ligita, nereikia manęs maišyti su kažkokiu monstru .
Ne kartą sakiau, kad popse yra puikios muzikos, lygiai kaip „rimtojoje” (man pats toks pavadinimas atrodo juokingas) daugybė šlamšto. Nejau užmiršai ? Va ir dabar klausausi „popso”, tiesa, bene 500 metų senumo .
Apie triukšmą lyg ir paaiškinau atsakydamas Ričardui, bet dar kartą. Triukšmas yra ne tai, KĄ Tu girdi, bet KAIP. Tai, kad nesi „pati atidžiausia klausytoja” ir reiškia, jog klausaisi triukšmo – muzikos kaip fono. Tik po to, kai klausysi kitaip, ne tik nuotaikos pakėlimui, bus nebe fonas. Daugmaž taip, gal ne pernelyg griežtai aš čia.
13.

Ligita spalio 7th, 2010, 11:49 pm

Nesuprantu, kas dedasi su tinklaraščio valdymu, tik prisijungiu ir atjungia mane. Ech. Ne, tai su monstru ir nemaišau, tiesiog atrodo, kad muzika tau šis tas nežemiško, nes visa, ką girdžiu aplinkui, pavadinai triukšmu. Vat ir sakau, kad ne visa. Negalima sakyt, jog vien kaip fono klausausi. Bet taip, patinka energingesni ritmai. Tiesa, pamąstymams, svajojimams turiu kitokių mėgstamų „gabaliukų”
14.

Maras spalio 11th, 2010, 3:33 pm

Gerai, kad ne monstras , bet vis tiek ne taip supratai. Ne viskas, ką girdi, o kaip klausaisi, ko nori iš muzikos. Man rodos, Tau muzika yra įrankis, daugiausia nuotaikai pakelti. O knygas ar skaitai nuotaikai pakelti? Man rodos, ne (nors skaitymas ir pakelia, bet ne tai yra tikslas, kiek suprantu). Va ir skirtumas: tai, kas Tau yra literatūra, man yra muzika .
Bet dar kartą sakau: tai nėra kažkas blogo, dėl ko reikėtų teisintis ar pan. Tiesiog skirtingi poreikiai ir polinkiai. Ir tai nereiškia, kad aš negaliu suprasti literatūros, ar Tu – muzikos.

Ir man muzika iš tiesų yra kažkas nežemiško, taip.
Energingesni ritmai ir man patinka. Jie tiesiog lengviau „užkabina” ir pralinksmina. Bet iš tylos išauga ne energingi ritmai .

Ir tokio galiu pasiklausyti su malonumu – mauroja sau žmogelis apie tai, kaip nenori užaugti: http://www.youtube.com/watch?v=Zo4Y0TxW41g&feature=related Beje, video – J. Jarmuscho, kurio filmai man labai patinka. Šitas tai pralinksmino kaip reikalas . Komentaruose su Lady Gaga klipo žiūrimumu lygino: „Music is losing!” Ne pats blogiausias dalykas ta Gaga, tai palyginsiu ir aš. Jos stiprioji pusė yra vizualika. Bet palyginus su Waitso-Jarmuscho klipo vaizdine puse, Gaga lieka kažkur toli toli dulkėse . Visi tie specefektai nublanksta prie paprastą padidinamąjį stiklą Waitso rankose. Mano nuomone, aišku. Ir pagalvoti apie (ne)suaugėliškumą paskatina.
15.

Maras spalio 11th, 2010, 4:01 pm

Bet žmogui, kuris sako, kad muzika jam labai svarbi, žinoti vien popsą – negerai .
Vo, „Baltojo triušio rauda”: http://www.youtube.com/watch?v=5cL5fgHe4Ig&feature=related
16.

Auksinis kardas spalio 12th, 2010, 3:48 am

Waitso klipe nepamatuotai daug pasikartojimo. Greičiausiai dėl neturėjimo ką daugiau parodyti už kelis – tikrai vykusius – sprendimus. Ar šis klipas palieka Gagą dulkėse – suabejočiau. Man rodos, kad ši yra reiklesnė, ir pasikartojimo, kuris savimi nekelia papildomų įspūdžių, sau tiesiog neleidžia. Jautienos suknelė viena nusveria stiklą ir mini-sceną, kurioje žmogus maskatuojasi pusę klipo. Tiesa, Waits’as yra gana retas paukštis, kurių tiesiog nepripažįstu… Režisieriaus Jarmuscho darbą vertinu, išradingumo, kurį jis sudėjo į darbą, apimtimi. Bet tai 1992-ieji… Dabartinės gero klipo kartelės pakeltos.

Savo laiku apšalau per netyčias atradęs tokį klipų režisierių Michel Gondry – šis vaikiukas tai dirba. Po teisybei, būtent iš neįtikėtino darbo pagrinde jis ir sukuria neįtikėtiną vertę, kaip pvz.

Chemical Brothers: Let Forever Be
http://www.youtube.com/watch?v=Hmpxsk3dHaA
17.

Maras spalio 12th, 2010, 1:55 pm

O man pasikartojimai visiškai neužkliuvo. Vadinasi, man jie pamatuoti . Bet apie skonius nesiginčysim. Tiesiog išplėsiu savo nuomonę dėl Waitso su Gaga. Bet tai tik mano nuomonė, savaime aišku, nieko daugiau.
Taip, jos klipai tikrai įspūdingi, įdomūs žiūrėti, prifarširuoti visokių simbolių ar greičiau pseudosimbolių. Bet va juos stebint vienintelė kilusi mintis: „įdomu, ką dar sugalvos” (gal dėl muzikos, nors Waitso muzika man irgi tiesiog įdomi, iš koto neverčia). Jautienos suknelė tai gerokai barzdota – senokai jau buvo Sprite reklama su mėsos drabužiais, Gagos dar lyg nesigirdėjo. Nors postmoderne tai nieko blogo.
O va žiūrint Waitsą man ne tik nekilo minčių apie pasikartojimus (jie man atrodė natūralūs) – jis mane prajuokino ir paskatino pagalvoti (beje, žodžių neklausiau, kaip visuomet, tik pavadinimas). Trūkinėjantys kadrai kaip prisiminimai, mėgėjiška kino juosta, kuria filmuoti vaikai, pasikartojimas kaip užstrigimas laike, miniscena ne tik kaip realybės ir svajonių, vaiko ir suagusiojo pasaulių neatitikimas, bet ir kaip pašaipa iš sužvaigždėjimo, scenos pakylėjimo etc. Kad Jarmuschas neturėtų ką parodyti, na, kažkaip labai abejoju . Manau, tiesiog pasirinkta primityvistinė estetika, kuri siejasi gi su vaikiškumu, ne tiek su tikru vaikiškumu, kiek su bandymu suaugus būti vaiku (tai reiškia – primityviu). Tiesiog, manau, čia reikėtų kitaip žiūrėti, nei „normalius” klipus, kurie dažnai būna įdomūs, net įspūdingi. Mano laikas turbūt yra kitoks, gal todėl Waitso klipo estetika man artima, gal tiesiog laikai sutampa . O kada klipas kurtas, man vienodai – baisiausias XX a. kadras sukurtas 3 deš. ir jis iki šiol šiurpina. Be jokių ten kartelių.
Nemėgstu pompastikos, o Gagos klipuose yra didžiulė vizualinė pompastika, kad ir kiek ironijos į juos bandytų įdėti. Pats „regos būdas”, ar kaip pasakyti, yra pompastiškas. Vaizdo kūrėjas akivaizdžiai žavisi savimi, savo galimybėmis sužavėti. Techniniu nepriekaištingumu (to tikrai nesiruošiu paneigti), net tobulumu siekiama, kad susitapatinčiau, ištirpčiau vaizde-muzikoje [turbūt tokia seka reikėtų rašyti žodžius], negalvodamas, nereflektuodamas. Waitso pseudoprimityvi estetika (beje, puikiai deranti su „pragertu” Waitso balsu ir pseudoprimityvia muzika) sukuria susvetimėjimą ir taip veda visai kitu keliu – lengvai ironiško šoko.
O dėl techninio tobulumo, tai neseniai teko skaityti Ionescu straipsnį. „Televizija, televizinės išraiškos priemonės toli lenkia pačius meno kūrinius, rodomus per televiziją. Tai nėra baisu. Tiesiog taip yra. Tas pat pasakytina apie kiną: kinas gerokai patrauklesnis ir įdomesnis dalykas už patį kinematografininką. [...] Raiškos priemonės, forma, technika pranoksta tai, ką jos turi išreikšti.” http://www.tekstai.lt/component/content/article/574-2010-m-nr-4-balandis/6066-eugene-ionesco-rasti-uzrasai.html?utm_source=feedburner&utm_medium=feed&utm_campaign=Feed%3A+tekstai+%28tekstai.lt%29 Būtent Gagos klipai (tiesa, tikrai nepersistengiau juos žiūrėdamas ) man ir yra beveik tobulos technikos triumfo pavyzdys. Pernelyg tobulas, saldus vaizdas, pernelyg glotnus, vaizdas dėl vaizdo, vaizdas vaizdui. Vizualinė pasaka, dargi ironiška. Bet iš tiesų – pseudoironiška, nes distancija nesukuriama. Gali būti, kad tik man taip.
Bet svarbiausia – ji, ta ironija, neprajuokina. Nes popsas yra rimtas (nebent siekiama prajuokinti) pagal apibrėžimą, baisiai rimtas ir susireikšminęs, net kai bando būti ironiškas. O Waitsas galų gale tiesiog pralinksmino .

Klipo dar nežiūrėjau – neturiu garso.
18.

Auksinis kardas spalio 12th, 2010, 2:21 pm

O anksčiau garsas buvo? Gal kuo galime padėti?

Šiaip, galiu sutikti – nemaža dalimi, visgi tik iš dalies. Nes labiau už Gagą pramoninė vizualikos gamyba trenkia smulkesnių šiandienos „wannabe” įvaizdinimuose. Prisėdi taip picerijoje, žiūri į didžiulį ekraną, kuriame be garso mirga „kieti” vaizdai, ir taip nyku žiūrėti, kad džiaugiesi nusisukęs. Tiesiog Gaga yra tas elementas, kuris kaip tik spardosi ir bando išjudinti sąstingį – kaip išmano, aišku. Bet matyti, kad ji trokšta teisingai, priverčia suklusti net Anglijos karalienę, o be to, su ja dirba visa komanda gagos gamintojų. Kol kas dirba sėkmingai, nes šiandieniame kraštovaizdyje pats jos pasirinkimas Maro sulyginimo etalonu daug ką reiškia.
19.

Maras spalio 12th, 2010, 7:56 pm

Ai, čia mano linuxuose po hibernato garso nebūna dažnai (mat mandra išorinė garso plokštė), reikia perkrauti naršyklę, kad atsirastų.

Paklausiau, tiksliau, pažiūrėjau pateiktąjį. Tikrai neblogas. Nežinau, apie ką daina, nes ir vėl nesiklausiau žodžių , bet vizualinis modernaus žmogaus susiskaldymas puikiai parodytas, nors paskaitoje demonstruok.
O man vis tik iki šiol didžiausią įspūdį paliko Sollimos grojimo vizualizacija. Jau ne kartą čia esu davęs nuorodą, bet dar kartelį: http://www.youtube.com/watch?v=ldPf3yqq3-8 Antra dalis gal net įspūdingesnė. Aišku, tai ne visai klipas, nes tiesiog per ilgas.

Dėl Gagos turbūt sutikčiau – kažko maištingo lyg ir turi. Su „kietais” vaizdais turbūt neverta lyginti (tiesa, aš jų beveik nematau, bet vaizdą ir iš to, ką matęs, galiu susidaryti).
Bet va tas žvaigždės „padarymas”… Nu vat to negaliu pakęsti. Gamintojai reikalingi, nes mainstreemas reikalauja aukšto lygio (kitaip, nei pas mus). Bet kas lieka iš kūrėjo, jei jis įvyniojamas į blizgantį, tegul ir labai gražiai, popierėlį? Velnias žino, ar jinai pati muziką rašo (ją apdoroja tikrai kiti), žodžius kuria, ir jau tikrai jinai nesugalvoja tų vizaualinių žaidimų. Nuimam viską, kas ne jos, ir kas lieka? Vardas? Troškimas? Ar galima tokį žmogų vadinti kūrėju? Kokio baroko laikais vizualika buvo ne ką mažiau įspūdinga, nei dabar (operos ir visokie vaidinimai), dažnokai taip pat perteklinė, jos nebėra, bet muzika tai liko. Ar liks Gagos muzika, aš nežinau. Nemanau.

Šiaip keistas dalykas tas popsas, pamažu tampantis gryniausia liaudies kultūra, kur tikrųjų autorių vardai lieka nežinomi. O žvaigždės tik atlieka.

Jei būčiau koks Barthesas, tai galėčiau sakyti, jog Gaga yra skirta nepatenkintiesiems nuraminti – pateikia leistino maištingumo dozę ir tuo neutralizuoja kritikus, sulaiko tuos, kurie galbūt norėtų ieškoti kitokios muzikos, sutvirtina popkultūros status quo.
Gagą aš prisiminiau, nes komentatorius palygino jos ir Waitso klipo peržiūrėjimų kiekį. Be to, jos klipus bent jau esu matęs (Ligita čia kažkada demonstravo), nes šiaip jau aš nelabai žinau ir gaudausi tokioje muzikoje ir klipuose. Ir, kas be ko, jos klipus aš prisimenu,. kas liudija apie kokybę.
20.

Auksinis kardas spalio 12th, 2010, 9:33 pm

Liks Gaga, liks – nes šviečia darbo išskirtinumu, kokybe, kad ir popsine. Kaip liko ką tik grota per lietuvišką šiandienos serialą
patrakusi Queens’o mergiotė Cindy Lauper (Girls Just Want To Have FUN!):

http://www.youtube.com/watch?v=PIb6AZdTr-A
21.

Maras spalio 12th, 2010, 11:15 pm

Na, aš apie ilgesnę perspektyvą kalbu. Ką mes dabar žinom apie tarpukario popso kūrėjus, jau nekalbant apie jų muzikos klausymą? Vienetai liko, o kiek buvo kokybiškų…
Dainelė tai smagi, iš vaikystės/paauglystės prisimenu.
Bet iš tiesų apie išlikimą galima kalbėti tik tuomet, kai nebelieka sentimentų vaikystėje girdėtai muzikai, tai yra, kai visiškai pasikeičia kartos. Jei užkabina ir ant visai kitokios estetikos užaugusius žmones, tuomet ir išlieka. Čia toks mano istoriškas požiūris .
22.

Auksinis kardas spalio 12th, 2010, 11:33 pm

Dabar aišku

Tuomet nieko neliks. Nauji prekiautojai garsais išsidėlios savo prekes.
23.

Maras spalio 13th, 2010, 1:03 am

Ne, liks. Liks tie, kurie bus to verti. Pati aukščiausia lyga. Manau, bitlai, pinkai iš to nedaugelio, ką aš žinau, neabejotinai dar kas iš to, ko nežinau, jei kalbėti apie popsą. Kai kurių – po vieną dainą. Bet liks .
24.

. spalio 14th, 2010, 10:40 am

Bitlai – popsas. Lenonas grabe apsiverstų. Deja, tiesa. Mocartas taipogi savo laiku toks buvo.
Akivaizdus, gal net akivaizdžiausias pavyzdys kaip greit nūnai supopsinama – Vivaldžio „Matų laikai” .

Gal pernelyg lengvai toji muzika pasiekiama, nelieka Muzikos.
25.

Auksinis kardas spalio 14th, 2010, 2:55 pm

Lenonas labai gerai žinojo kur, ką ir kaip darė, tad neapsiverstų

Galiausiai, darė, kad smagu būtų – ir smagu buvo, dar tebėra. O kur dabar jau kas klasifikuoja, mistifikuoja, įpopsina – jam nusišvilpti, tai su juo bei grupės veikla iš esmės nesusijusios ataugos.
26.

Maras spalio 14th, 2010, 5:59 pm

Aš skirstau paprastai: yra akademinė (t. v. klasikinė) ir neakademinė, kurią vadinu popsu. Jokios paniekinamosios reikšmės tam neteikiu. A, tiesa, dar džiazas-bliuzas, bet kad pastaruoju metu viskas taip susimaišė, sunku beatskirti.
Šiaip žinau, kad Bitlai skaitosi rokas. Bet tai nė kiek nedaro jų nepopso dalimi. Jų įtaka populiariajai kultūrai – milžiniška.

Su Mozartu ne viskas taip paprasta, nors nemaža dalis jo kūrinių tikrai šiuolaikinio popso analogas. Mat iki XIX a. popkultūros, o tuo pačiu ir popso, iš esmės neegzistavo. Buvo pramoginė kultūra, bet ji skirta aristokratijai [plačiąja prasme], o jos skonis vis tik buvo labiau išvystytas, nei vidutinio statistinio dabartinio pasaulio gyventojo.
O kad „Metų laikai” šiais laikais priklauso popso sferai – neabejotina. Savo sukūrimo laiku jie taip pat buvo pramoginės kultūros dalis.

Taip, pernelyg lengvai – virsta triukšmu.

Svarbiausia, kad buvo smagu ne tik jam, bet ir daugybei žmonių. Tai reiškia, kad buvo talentas. To ir tereikia, o visa kita – nakleikės . Jei talentas didelis, tai jo sukurta muzika išliks nepaisant stiliaus ir visų kitų klasifikacijų.
27.

Karpienis spalio 14th, 2010, 11:22 pm

Akademinės muzikos tikriausiai nesu girdėjęs…Papasakokit plačiau apie ją.
28.

Auksinis kardas spalio 14th, 2010, 11:45 pm

Bitlai yra tiek saviti ir daugialypiai, kad jiems vienos srovės etiketė nelimpa. Gali ten rasti ir roko, ir rokenrolo, ir to, kas šiandien būtų vadinama alternatyva, Makartnio saldumynų – ko tik ten nebuvo. Svarbiausia, kad būdavo atidirbama iki įspūdingo, išradingo lygio prieš paleidžiant. Nors pradėta nuo gana neartikuliuotų to laiko dainelių – nieko ypatingo. Visas cinkas gal tame ir buvo, kad ilgainiui pramoko kurti ir visi vienas kitam gelbėti tame užsiėmime. Pridėkime paprastos, nuoširdžios laikysenos šarmą, gerą galą pasiutimo, ir gauname sprogstamąjį užtaisą, kuris gerokai nušvietė laikotarpį.

Karpieni, ar tik nesikabinėjate prie žodžių? Tikėkimės girdėjote bent apie tai, kad kai kuri muzika pavadinama rimtąja? Tai čia šitoji pati ir bus.
29.

Maras spalio 15th, 2010, 12:16 am

Karpieni, yra visas skyrius, skirtas muzikai (V.A.M.), jame visko pilna, ką čia bepasakoti dar kartą . Vadinti galima įvairiai, aš tuo ne pernelyg rūpinuosi (šiuo atveju, nes nesu profesionalus analitikas) – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Va, būtent profesionalizmo popse ir trūksta. Visokių aranžuotojų ir įvaizdintojų tai pilna labai profesionalių (ne apie Lietuvą kalba, aišku), bet patys kūrėjai dažnokai būna savamoksliai. Bent jau anksčiau būdavo, dabar gal ir keičiasi situacija. Kad ir kiek talento turėtum, muzikinis išsilavinimas vis tik duoda daug.
30.

. spalio 15th, 2010, 9:01 am

1961. Metai, kai apsivertė pasaulis.
* Muzikoje atėjo bitlai, šokiravę senąją kartą ne tik… šukuosenom, kitais ritmais ir akordais.
*Madų sostinė persikėlia pas britus ir tai ne tik Tvigi – paaugliškos išvaizdos mergaitė
*Kine – BB, naujo tipo moteriškumo žvaigždė, atsiranda žodis „seksbomba” (paradoksas – visiška priešingybė liesajai Tvigi)
*pasirodo pirmieji sekso revoliucijos daigeliai
*skandinavai (danai?) pradeda spausdinti erotines foto, tų laikų standartais – ant porno ribos
*pasaulis pradeda kalbėti angliškai, prancūzų kalba nustumiama užribin… Pardoksas, bet būtent tai pro geležinę uždangą vienija pasaulio jaunimą…

Tad – bitlai, (net savo pavadinimu)- greičiau reiškinys.
31.

Karpienis spalio 15th, 2010, 10:18 am

Labai ačiū.
32.

Karpienis spalio 15th, 2010, 11:43 am

Auksiniam kardui-”kai kuri muzika pavadinama rimtąja „.Kaip čia suprasti?Jei klausantis muzikos man norisi linksmai šėlioti-tokia muzika yra nerimta?
33.

Auksinis kardas spalio 15th, 2010, 11:27 pm

Nerimta. Arba pats nerimtas.
34.

Karpienis spalio 15th, 2010, 11:45 pm

„The magic Flute” -rimta ar ne?
35.

Auksinis kardas spalio 16th, 2010, 1:19 am

Die Zauberflöte? Pusėtino rimtumo.
36.

Maras spalio 16th, 2010, 1:26 am

Aš tai taip neskirstau. Muzika gali būti labai gera, bet pagal ją galima šėlioti. Tiesa, tai dažniausiai liudija, kaip čia pasakius, paviršutinišką klausymąsi.
Be to, aš skiriu džiaugsmą nuo linksmumo. Šėlioti reiškia linksmintis – tai toks daugiau paviršutiniškas dalykas. Gilesnis dalykas yra džiaugsmas, kuris puikiai dera su liūdesiu. Na, tokia, kaip čia išsireiškus, šviesi, „skaidri” sielos būsena. „Fleita” (beje, kodėl reikia vadinti angliškai, kai originalo pavadinimas yra vokiškas – nemokant tos kalbos, reikėtų vadinti lietuviškai) gali džiuginti, gali ir linksminti – priklauso nuo požiūrio. Ir, aišku, tai akademinė muzika.
Bet, vėlgi, pirmą kartą išgirdęs Coltraine „Ascension” (neabejotinai nuostabus kūrinys, nors formaliai ir ne akademinis, bet aiškiai „rimtoji” muzika) tai aš vienu metu ir džiugesį, ir linksmybę patyriau, kažkiek ir šėliojau. Nu, toks vos ne stogo nunešimas nedidelis buvo. Ir nemanau, kad tai buvo paviršutiniška, nors visos gelmės aš, aišku, neišgirdau – pirmą kartą klausantis tai tiesiog neįmanoma.
37.

Karpienis spalio 16th, 2010, 11:32 am

Manau,kad Marą supratau.Muzikai klausytojas yra instrumentas.
38.

Maras spalio 16th, 2010, 2:46 pm

Karpieni, taip. Muzika suvirpina kažkokias stygas mumyse. Vadinasi, instrumentas.
39.

karpienis spalio 16th, 2010, 6:21 pm

Scenoje knygoje partitūroje muzika mus groja.
40.

Auksinis kardas spalio 16th, 2010, 6:58 pm

Labai elegantiškas atradimas, bravo.
41.

karpienis spalio 16th, 2010, 7:39 pm

Aciu.Tai Aurimo atradimas.Ash tce neprieko:)
42.

. spalio 17th, 2010, 6:39 pm

„Scenoje, knygoje, partitūroje muzika mus groja.”

Tikrai puikiai pasakyta, poetiškai. Apart kablelių dar pridurčiau -
kartais kuvalda.

P.S. Kuvalda- kūjis, tai toks labai didelis plaktukas.

P.P.S. Qwalda – ar tiktų man toks nick’as vietoj to nusibodusio . ???
43.

Karpienis spalio 17th, 2010, 7:38 pm

Kablelių būti neturėtų-greičiau turėtų būti brūkšniai.
„Scenoje-knygoje-partitūroje „,nes tai „vieningas vieni”:)
44.

. spalio 18th, 2010, 9:33 am

Brūkšneliai labiau tinka tarp datų. Ant paminklo. Labai talpūs – juose visas gyvenimas.

Keista- gyvenimai skirtingi, tie brūkšneliai vienodi. Visiems.
45.

Karpienis spalio 18th, 2010, 10:20 am

Skiriamųjų ženklų -kablelių ,brūkšnelių,taškelių-iš viso neturi būti:žmogus voras yra žmogus voras,o scena knyga partitūra ir yra scena knyga partitūra.Tai ne du,o trys viename.

Rašyti komentarą

Sveiki,

Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.

Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.

* yra papildomų sąlygų:)

Ligita

Welcome,

You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.

I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.

* There are additional conditions:)

Ligita