Ligi Dangaus

Vieno didžiausių šių metų savo literatūrinių atradimų Samuel Beckett kūrybai kuo puikiausiai suteikiau papildomų atspalvių, prasmių – nors jis pats tikriausiai klausiamai pažvelgtų: „Kažin kaip ten su ta prasme?“ – šį penktadienį Vilniaus mažajame teatre pažiūrėjusi Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal minėtojo airių kilmės rašytojo, dramaturgo dviejų veiksmų pjesę „Belaukiant Godo“.

Ir, tiesą sakant, nė nebūčiau pamaniusi, kad sėdėjimas pirmoje eilėje vos per metrą nuo scenos kaskart vis sugaunant aktorių žvilgsnius (ar į mane žiūri? ar ne į mane? gal ne, gal į tuštumą. o gal į tą juodą-pilkšvą-pritemusį tašką viršuje?) leis nurausti, kad neišsidabinau it į pobūvį ir tuo pat metu pasijausti aktore, kurią niekam nežinant, visiškai slapta įtraukė į veiksmą. Gal iš tikrųjų, sukluskit – kokį lengvabūdišką spėjimą netrukus išgirsite! – aš ir buvau tas Godo, kurio taip laukė Vladimiras su Estragonu?

ESTRAGONAS (pilna burna, išsiblaškęs). Ar mes nesurišti?

VLADIMIRAS. Nieko negirdžiu.

ESTRAGONAS (kramto, ryja). Aš klausiu, ar mes surišti?

VLADIMIRAS. Surišti?

ESTRAGONAS. Surišti.

VLADIMIRAS. Kaip surišti?

ESTRAGONAS. Rankos ir kojos.

VLADIMIRAS. Bet su kuo? Ir kieno?

ESTRAGONAS. Su tavo žmogum.

Turbūt tokios pasalūniškos mintys galėjo (sakau, galėjo, nes juk nebūtinai kilo) ir kitiems, linkusiems labiau įsijausti žiūrovams. Net jei tokio pribloškiančio įspūdžio kaip tarkim skaitant trilogiją, sudarytą iš kūrinių „Molojus“, „Malonas miršta“, „Neįvardijamasis“, ir nebuvo, tai tik mano nesutraukomo palankumo žodžiams popieriuje (ot veblenimas ar ne? Knygoms, turėjau omeny!) pasekmė. Be to, Samuel Beckett parašė pjesę, kuri išskriejo po teatrus, ir režisierių, aktorių dėka sulyg kiekvienu naujai pastatytu spektakliu tapo bei tebetampa visai kitu kūriniu, reikalaujančiu atskiro vertinimo.

POCO. Jis nebeverkia. (Estragonui) Tam tikra prasme jūs jį pakeitėt. (Mąsliai) Žmonių ašaros – nekintamas dydis. Kai vienas ima verkti, kitas nustoja. Kaip ir juokas. (Juokiasi) Taigi nekalbėkim blogai apie mūsų amžių, jis nėmaž ne blogesnis už buvusius.

O taip vertinant galima tik pasidžiaugti, kad tąkart sutemus begrįžtant namo išgirsti vieno jauno vaikinuko žodžiai „Nekenčiu šitos šalies!“ (suprask, Lietuvos) tėra trumparegiškumas. Galima bjaurėtis neteisybėmis, badančiomis akis, tačiau nuneigti viską, kas yra gražaus, tikrai nevalia.

ESTRAGONAS. Atstok tu nuo manęs su savo peizažais! Pasikalbėkim apie žemiškus dalykus!

Pavyzdžiui, jei spektaklio pradžioje, net žinodama kokie geri aktoriai parinkti, buvau šiek tiek nusiteikusi žiūrėti kaip vaidina ir matyti vaidinimą, galiausiai užsimiršau ir, kaip jau rašiau antroje šio įrašo pastraipoje, virtau žmonių gyvenimą stebinčiu Godo (Godo = ieškojo Dievo?). Turinio atpasakot, matyt, nebūtina, juolab kad pjesę gana lengvai galima gauti, na, o renginio visuma tokia, kad iki dabar suku galvą, kantriai gliaudau riešutus, be jokių nuolaidžiavimų įmestus į mano atvertus delnus.

VLADIMIRAS. Mes laukiame. Mes nuobodžiaujame… (Pakelia ranką) Ne, ne, neprieštarauk, mes baisiai nuobodžiaujame, to nenuginčysi. Tai va. Atsiranda proga išsiblaškyti, ir ką gi mes darome? Mes paleidžiame ją vėjais. Pirmyn, prie darbo. (Eina Poco link, sustoja) Akimirka, ir viskas išsisklaidys, mes vėl būsime vieni, vienatvės gūdumoje. (Susimąsto)

Beje, iki šiol niekaip negaliu atsistebėti – kas aktorius apdovanojo tokia atmintimi? Pjesę perskaičiau jau po spektaklio ir įsitikinau, kad penketas su kalbiniais Samuel Beckett rebusais susidorojo nepriekaištingai. Negana to, supami truputį sapniškos, laukimu persisunkusios atmosferos sukūrė įdomius charakterius.

Šaltiniai: nuotrauka – www.culture.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mes visi kažkur einam. Į parduotuvę, virtuvę, pas priešus, draugus, dar kartais kakta į durų staktą. Būna, kad susikraunam lagaminus ir beveik neperkeltine prasme (nes juk atstumai mažėja, pigių skrydžių oro linijų pasiūlymai prieinami ne vienam: prašau, pasakykit, ar kada artimiausiu metu atsirastų galimybė už vieno kainą įsigyti šešiolika bilietų pirmyn-atgal? Suprantat, planuoju reguliariai grįžti į tėvynę, pas bendros praktikos gydytoją. Ir cepelinų. Ten, kur dirbsiu, jie kažkokie netokie. It klausyčiaus Led Zeppelin neįsijungęs nė vienos jų dainos. Ko raukotės? „Joke’as“ čia.) išeinam jūra, vandenynu, kuo iš tiesų, tik Alessandro Barrico geriau težino. Valdas Papievis irgi eina. Beeidamas jau net pasiekė Paryžių. Jame šiuo metu ir gyvena. Kuria. Ech, tas plunksnos brolius lyg žibanti moneta masinantis Paryžius… Bent kadaise jis tikrai diktavo literatūrines tendencijas pasauliui. Romane „Eiti“ gyvenamosios vietos įtaka juntama gana ryškiai. Nepriekaištingai sklandžiai, grakščiai reiškiamos mintys, rodos, dažnai lyg melodingiausia muzika skambančios eilutės, atskleidžiamas trapus veikėjo santykis su pasauliu, ilgesingos gaidos, bandymai užduoti esminius būties klausimus pernelyg nesitikint atsakymo. Tik dėmesio formai, mano manymu, šiek tiek per daug. Taip, skaityti malonu, bet ar suteiks šį tą, ar atsiminsim? Ar tiesiog taip ir nueisim?* 

Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurti. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti nė sudegint negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja (57 psl.).

160 puslapių (su Prano Gailiaus piešiniais).

* Prieš balsuodama už Metų knygos rinkimuose dalyvaujančius autorius, nusprendžiau su jų kūriniais susipažinti.

Šaltiniai: iliustracija – www.laikas.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Šį mėnesį komentarų skiltyje vyravo gana kryptingos nuotaikos, tai pagalvojau, kad ateityje, jei taip vėl pasitaikytų, galima būtų išryškinti bendras temas, galbūt paskatinsiančias tolimesnėms diskusijoms.

Nors kodėl gi nepradėjus jau nuo šio karto?

Visuomenė ir aktyvumas

„Tam mintys ir reikalingos – kad keltų kitas mintis.“ – Maras

„Viskas yra nuolatinis svyravimas. Jei jo nebūtų, nežinotume, kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti:)“ – romas(1)

„Noras kažką padaryti visuomenės erdvėje vargu ar atsiejamas nuo ieškojimo kas gali būti daroma, kad suveiktų duotose aplinkybėse.“ – Auksinis kardas

„Visuomenė užsiciklinusi ant ekonominio efektyvumo ir užmiršo apie žmogiškus santykius.“ – romas(2)

„Gal mažiau gilinkimės kaip bus, o daugiau padarykime dabar.“ – Fredis*

Ar Tu galėtum patikėti, kad netrukus viskas bus gerai? Net ne bus, o jau yra, dabar. Palik rūpesčius, nerimą užmaršty, padėk ant žemės pečius svarinančią kuprinę, padėk drąsiai ir negalvok, kad kas paims, kiekvienas turim savo. Būk švarus, būk naujas Tu. Nesvarbu, kad rytoj ar po kelių minučių vėl įsisuksi į kasdienybės rutiną, kurioje iš tikrųjų ne viskas ir ne visada džiugina. Lėkimas, buvimas kažkuo. Kuo? Kartais nugirstu Tave sakant – jie taip ir nužudo savo svajones leisdami dienas „nuo-iki“ sėdėdami nykioje kontoroje. Kostiumuoti, pagal grafiką, laiku. Terminas nustatytas, nevalia nusižengti. O iš kur žinai, kad tai nėra jo svajonė, jo gyvenimo įprasminimas? Supranti, negražu grūsti savo pasaulio matymo vizijos kitam, tai ir negrūsk. Tau patinka tyla, jam patinka triukšmas, įtampa smilkiniuos, adrenalinas. Puiku. Mes žmonės, mes renkamės, gyvenam ilgiau nei katės ar šunys, jei likimo nepalytėja nenuspėjamos katastrofos. Renkamės, barstomės, žarstomės, neriam po vandeniu, plūduriuojam virš vandens, nė nemirktelėdami tikinam „Aš geras, taip stengiuosi dėl kitų“, bet nepastebim kaip šalia sėdintis gniaužia kartėlį. Aš tik sakau – palik šiuo metu tai. Tu laisvas. Gali užsimerkt ir įsivaizduot, kad esi basas, jei nori. Net negalvok, kad medituoji, kad darai su savo vidumi tai, kas jau turi pavadinimą. Niekur nežiūrėjau, išskyrus į keletą „Filosofijos istorijos chrestomatijoje“ pateiktų mąstytojų veikalų ištraukų, nežiūrėk ir Tu, vėliau. Dabar užsimerk ir tiesiog jauskis laimingas.

* * *

Atmerktos akys. Patiko? Tikiu, kad patiko. Nuo šiol, jei tik kas nors, prisimink – bet kada turi teisę vidiniam, didžiulių pastangų nereikalaujančiam atsinaujinimui, po kurio ir tai, kas šalia tavęs, taps lengviau pastebėti. Įvertinti.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš  „Ligi Dangaus“

„Tekštelėsiu raudonos, geltonos, taip pat maišysiu jas abi, o žalią pamažu uždažysiu!“

- sklinda iš dailininko Rudens dirbtuvių.

Energingais potėpiais spalvina medžių lapus, nuotaikas. Tekšt dar kartą. Ir dar. Nepailsta, užsimiršta, koks įkvėpimas, kokie peizažai, rūkai, miražai. Prieš akis, čia pat. Bedirbant net pradeda lyti.

Tekšt.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ankstyvas rytas ankstyvo miesto. Žemė pasidengusi baltutėle pirmąja šalna. Pradėjus kristi lapams, vasarošiltis vėjas po plačiabrylės skrybėlės kraštais pasiliko, nutolo medinis gelbėtojų namukas.

Tik vakarais, įsisupę į pledus ir jaukiai įsitaisę ant sofos su žaliu, žalios arbatos pilnu arbatinuku rankoje, – puodelis tau, puodelis man – sklaidom nuotraukų albumus, kvatojamės prisimindami kaip buvo tada ir spėliojam kaip, nuplėšus gegužės trisdešimt pirmosios dienos kalendoriaus lapelį, bus kitąmet.

O dabar, šį rytą, kad šiurpulys neprasiskverbtų pro netyčia nepridengtus plyšius, įtraukiam pečius, įkišam smakrus į megztas apykakles, patikrinam pirštinių pirštus (ar nenudriskę nuo jau buvusio šaltuko) ir einam darbuotis, gydytis, gal šiaip, tiesiog, gal dar kažką, kaukšėdami batų kulnais į lygų-nelygų asfalto paviršių, kalendami dantimis: „Taip taip, ir to, ir šio to nepamiršiu.“ Pirmadienis mūsų. Ir visos kitos dienos. Pasirinkimams. Netikėtumams. Gyvenimui.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“