Ligi Dangaus

Kas reguliariai užsukat į mano tinklaraštį, turbūt netrukot pastebėti šiokių tokių permainų – dešinėje pusėje atsiradusio kvietimo tapti gerbėjais ir po juo dabar jau netgi dviejų ikonų: ne tik nuo seno likusio „Twitter“, bet ir naujutėlio „Google+“. Taip pat po įrašais įdiegti pliusavimo mygtukai. Iš tikrųjų „Google+“ profilį turėjau anksčiau, tik nesumąstydavau, kuo tokio galėčiau jame dalytis. Kadangi šiuo metu ūpas ypatingai pakilęs ar vasaros, ar taip ko proga, sugalvojau, kuo norėčiau dalytis – kasdieniais atradimais. Kaip visada. O tarp jų viskas, kas tik pakliūva po ranka, akimi, ausimi. Nuobodu neturėtų būti. Tokiu būdu taip pat tikiuosi palengvinsianti kelią naujiems žmonėms atrasti tinklaraštį.

Šiaip linksma, kad jau baigiu užmiršti, kiek sykių susikurdavau ar tai „Facebook“, ar kokio nors kito socialinio tinklo profilį, bet po kurio laiko maudavau šalin. Šįsyk neapleidžia nuojauta, jog pasiliksiu ilgėliau.

Kodėl „Google+“, o ne populiaresnis „Facebook“? Tikriausiai dėl to, kad kiek pastebėjau, jame įdomesnės diskusijos vyksta. Ir… Žmonės dažniau prisimena, kas toks yra specifinis lietuviškas raidynas!

Žodžiu, trumpai tiek.

Laukiami visi!

Pastaruoju metu prenumeruojamų tinklaraščių srautas mane džiugina vis mažiau – įrašų beveik neliko! Arba aš prenumeruoju ne tuos, arba kažkas iš tikrųjų vyksta su tinklaraštija. Manau, kad vis dėlto antras variantas panašiau į tiesą, nes toks vangumas prasidėjo visai ne plevėsiškąją vasarą, o kur kas anksčiau. Nejaugi kadaise per „Login“ konferenciją nesikuklindamas išrėžęs, kad tinklaraščių laukia lėta mirtis, Simonas Bartkus buvo teisus? Tąkart daug kas turbūt tyliai sukrizeno į kumštį išgirdęs tokius žodžius, nenorėjau tikėti ir aš, bet kai patenki tarp dienos geriausių, kurių iš viso penki, imi kuo natūraliausiai svarstyti: „Ar tai ir viskas, ką turime?“. 

O užsukus į kitą turinio agregatorių supranti, kad tinklaraštija – tai Andriaus Užkalnio sinonimas.

Ir kaip neįdomu iš tikrųjų… Galima būtų sakyti, kad senieji užleidžia vietą naujiems, bet tai būtų ne visai tinkama išvada, nes kiek tenka pastebėti sėkmingai ilgus metus gyvuojančių kompanijų, neiširstančių santuokų, neišskiriamų draugų, juos vienija entuziazmas ir gebėjimas kaskart kažkuo sudominti ir nustebinti. Taigi dauguma pasitraukusių, mano manymu, tik parodo savo požiūrį į darbą.

Aš irgi dažnai tingiu rašyti, bet kai kone kasdien jau ketvirtus metus į tinklaraštį vaikšto tie patys žmonės šio to ieškodami, kažkaip nesinori jų apleisti.

Aišku, nemažai turinio nugriebia žiniasklaida sugalvojusi tokius projektėlius kaip: „Delfi Pilietis“ , „Įkrauk 15min.lt“, bet nejaugi negalima visko suderinti?

Retorinis klausimas pabaigai sveikinant visus su Tarptautine tinklaraštininkų diena!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ką gi – visi namų darbai atlikti, tad galima… Atostogauti! Taip, taip, gerai išgirdote – namų darbai. Praėjusios vasaros pabaigoje sėdau į „Ryanair“ oro linijų lėktuvą ir išskridau į Airiją akiračio plėsti it kokia parazituojanti veltėdė. Norėjosi nuveikti kur kas daugiau nei nuveikta. Slapta vyliausi tapti mokytoja, nes prieš kurį laiką sumąsčiau, jog šis darbas ganėtinai stebuklingas. Taip nutiko, kad nuo rudens ja ir pradėjau dirbti. Kuo tikriausia mažamečių mokytoja! Nors buvau besusitaikanti su tuo, kad gyvenant svetur priartėti prie to visgi nepavyks, bent ne artimiausiu metu, bet še tau, boba, devintinės – sulaukiau skambučio. Jaučiausi magiškai. Turbūt pati geriausiai žinau, kaip tąkart magiškai aš jaučiausi.

Rockpile – Teacher Teacher (live TV 1980)

Kodėl tai turėtų būti kam nors svarbu? Manau, kad turėtų. Galit sakyti, ką norit, vis dėlto yra taip, kad tie mūsų tautiečiai, kurie savo šeimoje nėra susidūrę su emigracijos faktu, dažnai linkę priešiškai tai vertinti: „Ai, jiems pinigai svarbiausia, tautos išdavikai…“ ir t.t. ir pan. Prisipažinkit, ar nė sykio garsiai to neišsakėt ar bent mintyse nepagalvojot? Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Išvykę buriasi į bendruomenes, nuolat skraido į Lietuvą atostogauti ar kitais reikalais, domisi šalies aktualijomis, palaiko artimus ryšius su saviškiais,  jų vaikai lanko lituanistines mokyklėles, kad neužmirštų gimtosios kalbos, žodžiu, visas spektras dalykų, leidžiančių suprasti, jog mes, išvykėliai, visada viena koja savo šalyje. Apie šiuos dalykus retai teužsimenama – gal kažkam naudinga kurti bejėgiškumo atmosferą?

Kadangi pamoka neišvengiamai priklauso nuo mokytojo asmenybės, galima netgi sakyti, kad pamoka – tai mokytojo vidaus atspindys, daug dirbau su savimi norėdama pasiekti kuo geresnį rezultatą. Nėra lengva išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius, susitinkant vos kelis sykius per savaitę, kai visą likusį laiką – tiek su bendraamžiais airiškose mokyklose, tiek už jų ribų yra bendraujama angliškai. Išgirsdavau įvairiausių naujadarų, tokių kaip:  „flagas“ ar  „maskė“. Tačiau kai paskutinę dieną viena mergaitė čiupo man už kojos ir sušuko: „Mokytoja, mes jūsų pasiilgsim ir lauksim grįžtant rudenį! Geros vasaros!!“, nors dar prieš tai rodė ragiukus reikšdama pasipiktinimą, kad mokytis jai labai sunku, supratau, jog visą šį laiką dirbau ne veltui. Vienas iš dalykų, apie kurį kalbu su vaikais, būtent ir yra elgesys su žmonėmis bei savęs pažinimas. Panašu, kad jie girdi. Nors tai darbas, kurio rezultatai matomi tik ateityje, noriu tikėti, kad bus gerai. Gerai. Gerai.

Ir svajote svajoju žvelgdama į puokštę, gautą dovanų atsisveikinant vasarai, apie dalykus, kurių kol kas neatskleisiu, bet tikiu, kad jie įvyks. Dirbant su mažamečiais nesunku virsti fantazuojančia neklaužada!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ar užuodi, kaip gardžiai kvepia karštymetis? Tas, kuriame esi (jei nesi, be abejonės, būsi). Išvykomis dviračiu, dešimtimis litrų šalto vandens troškuliui numalšinti, musėmis, ropinėjančiomis ant langų, besiveržiančiomis pro juos, „O aš musių bijau!“ nugirsti ir šypteli, nes musių nebebijai, mažos baimės ilgainiui nublanksta prieš didžiąsias, kai kartais netgi tenka grubokai žnybtelėti sau į skruostą, vožtelėti per nugarą, jog žengtum žingsnį, dar vieną ir dar. Kažkada klupdami ir vėl stodamiesi išmokome vaikščioti, pradėdami nuo „pupu“, „popo“, „šatiatia“ ir „džimbu džimbu“ išmokome kalbėti, taigi išmoksime ir dar daugiau. Kur kas daugiau. Kiekvieną dieną mokomės. Bandydami nuspėti, nesugebėdami suspėti, pirmaudami ar atsilikdami. Visas gyvenimas susideda iš to.

O tomis akimirkomis, kai stabtelime norėdami trumpam atsikvėpti, netikėčiausiu metu galime pajusti keistą dvelksmą, magišką nuojautą, kad štai ką tik gyvenimas mums atsivėrė visu savo grožiu. Ta magija tokia reta ir tokia tikra. Gera gyventi.

Išgirskim paukščio giesmę. Ir savąsias išmokim.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kai kas nors man palinki: „Gero savaitgalio!“ (tai nutinka ne taip ir retai), dažniausiai atsakau: „Ir jums!“, nes ką gi tu žmogui sakysi, dar po to gausiu per veidą už nemandagumą, o tuo tarpu mintyse pagalvoju: „Kas per?“, kadangi paprasčiausiai jau senokai nebeturiu savaitgalių daugeliui įprasta „išsitaškymo“ prasme. Jie nuo kitų savaitės dienų skiriasi nebent tuo, kad galiu plačiau sklaidytis gatvėmis, kai tie, kuriems savaitgaliai vis dar yra tradiciniai, prašampa kur nors su šašlykiukais, alaus butelaičiais ar pan. Mėgstamiausia mano savaitės diena yra pirmadienis, nes vėl kažkas naujo (papildomai prie kitų naujovių, patirtų savaitgalį bei kitomis dienomis) prasideda tingiems šventėjams grįžus po savaitgalio ir iki kokio savaitės vidurio bandantiems atsigauti, o jam atėjus jau laukiantiems savaitgalio, kad galėtų atsipalaiduoti. Nors kai tai pastebiu, pagalvoju:  „Žmonės, nejaugi jums tikrai taip nepatinka gyventi?!!“. „Stumti laiką“ neva neturint ką veikti arba kažko nenorint daryti – turbūt nėra nieko baisiau. Dėl to negaliu pakęsti dirbtinio laiko tempimo vaizduojant baisiai užsiėmusius. Pasakykit jūs man – koks ypatingas internetas turėtų būti, kad jo įvedimo reikėtų laukti daugiau nei mėnesį (taip, taip – visiškai reali gyvenant Airijoje man susiklosčiusi situacija. Nuo balandžio 10 dienos laukiu, o šiandien jau gegužės 13 diena! Vieną kartą skambinau teirautis, antro tikriausiai nebebus.)? Gal, sakau, paauksuotais pakraštėliais ar retransliuojantis mums nežinomose planetose gyvenančių būtybių kasdienybę? Juk per tiek laiko ir persikraustyti galima…

Bet iš tikrųjų tai ne internetas čia esmė. Esmė, kad tokiomis nesąmonėmis kaip patarimai, kurie „padės prastumti laiką“, toli nenuvažiuosime. Manau, kad laiką reikia užpildyti kuo įvairesne veikla, naujais įspūdžiais, patirtimi, mielais sutiktais žmonėmis, jų liūdesio ir džiaugsmo ašaromis, istorijomis, kasdieniais netikėtais kuriozais, keliančiais idiotiško juoko protrūkius, bei viskuo, kas kelia ūpą, skatina veržlumą ir taip toliau. Štai neseniai su vienu žmogumi kalbėjome apie tai ar įmanoma perkurti žmogų, jei jis netiki. Suprask, niurzgą, randantį laiko bambėti bet kur, bet kada ir apie bet ką. Priėjom prie išvados, kad nelabai. Žmogus pats turi norėti keistis. Vieni nemalonias patirtis vertina, kaip įrodymą, kad gyvenimas išties prastas, ir kiekviena nesėkmė jų nuostatas naujai įtvirtina, o kiti – tas patirtis priima kaip supratimą, kad štai jei tai pavyko įveikti, vadinasi, galima įveikti dar daugiau. Kas įdomiausia – teisūs ir tie, ir tie. Tiesiog kiekvienas iš mūsų esam savo gyvenimo kūrėjai. 

Tik kas sakė, kad kurti lengva ir iš karto pavyksta sukurti tobulą kūrinį? Tačiau aš esu pasiryžusi bandyti. O jūs? 

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kadangi per neapdairų įkarštį (o kaip kitaip – kai asmeniniame tinklaraštyje Tave įžeidinėja. Juk iš tiesų tik Tu gali tai daryti, nes čia yra nuosavo būsto svetainė…) paskutiniuoju savo įrašu atsisveikinau su visais, kas pas mane lankosi ir prisipažinau šiuo metu rašanti romaną, atsiprašau, jei toks pareiškimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žinia apie baigtą romaną turėjo būti atskleista gėlėtos suknelės fone su tūkstančio litų ar eurų vertais fejerverkais ir pan., nes nemėgstu kalbėti apie nebaigtus darbus (kas gali garantuoti, kad juos iš viso baigsi?), bet nutiko tai, kas nutiko. Pajutusi, jog tinklaraštyje trūksta BENDRO KUMŠČIO atmosferos, suskubau atsisveikinti. Dabar manau – per daug įsikarščiuota. Tiesiog nuo pat mažumės ir iki pat šių dienų aplinką jaučiu labai stipriai ir intensyviai, nuojautos, kvėptelėjimai, atsidūsėjimai, liūdesiai bei visa kita – atrodo, viskas skrodžia mane kiaurai, kad dar viena akimirka bei tuoj tuoj susmuksiu, nes ankstesnių kartų patirtys, veikėjai, jų kančios, dienos ir naktys nepertraukiamai sukasi mano galvoje, sakytum, milijonai kitų žmonių pasaulių tarpsta many. Tai taip stebuklinga ir chaotiška, bet tuo pat metu sudėtinga, kad kartais kaip koks ypatingo kūrinio „Badas“ autorius Knut Hamsun pasijuntu bejėgiškai sugluminta: „Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?“.

Įkvėpimas dažniausiai aplanko naktį, todėl tas kūrybines valandas turbūt derėtų vadinti lunatikavimu, ne kitaip. Ar prisimenat sceną iš filmo „Kaukė“ su Jim Carrey, kai jis netyčia atrado kaukę bei pirmąsyk pabandė ją užsidėti? Ji stipriais savo gniaužtais tučtuojau čiupo jį bei apglėbė visą jo senąjį „aš“ suteikdama naująjį „aš“. Būtent taip aš ir jaučiuosi pradėjusi rašyti. Iš pradžių nebūna nieko, vien tuščias atvertas  „Word“  langas (kuriu šiuolaikiškai, popieriniai tik dienoraščiai), bet pirmas sakinys, antras, trečias ir galiausiai suprantu persikėlusi kitur, į kitą pasaulį, kurio prieš pradedant rašyti nebuvo. Tai pavojinga, šiek tiek žudikiška, todėl stengiuosi pakilusi nuo stalo palikti bent kelias minutėles atsitokėjimui bei grįžimui į mums visiems įprastą kasdienybę.

Juokiuosi iš savęs, dažnai bandau nuo rašymo pabėgti, tačiau kaskart iš naujo įsitikinu, jog negaliu be jo gyventi, jis taip įaugęs man į kraują, kad kone tapęs mano nematoma, bet juntama kūno dalimi.

Tai pavojinga. Žinau. Kaip taip pat žinau ir tai, kad štai paskelbusi didžiąsias savo užmačias pereisiu į naują etapą. Kas kartu?

Šaltiniai: paveikslėlis – http://dl.freeze.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“