Skamba vos ne kaip metai praleisti už grotų? Kurgi ne. Visus šiuos metus, kai gyvenu Airijoje (nuo praėjusių metų rugpjūčio), tinklaraštyje stengiausi nepiktnaudžiauti žodžiais „emigracija“, „emigrantai“, nes neigiama prasmė siejama su jais išties toli nuo manęs, lyg visai nebūtumėm susieti.

Prieš išvykdama tikėjausi šio bei to, o pirmiausiai – laiko. Laiko savo lūkesčiams įgyvendinti. O kad būčiau nepuolusi į desperatiškas laiko paieškas ir bent šiek tiek pasidomėjusi ar šalyje, į kurią vykstu, laikas vertinamas… Tikriausiai nebūčiau tos šalies pasirinkusi. Ne per seniausiai perskaičiau knygą apie bendravimą (kur jos būta anksčiau?) ir atradau mintį, kad pasaulyje egzistuoja monochroninės ir polichroninės kultūros. Vienose viskas vyksta sekundžių tikslumu, gerbiamas žmonių laikas, viskas gana tikslu, o štai kitose – visi atsipūtę, niekur neskuba, neva mėgaujasi gyvenimu. Vienas man taip ir pasakė: „Relax, relax“. Nieko neturiu prieš mėgavimąsi gyvenimu, jei tas mėgavimasis netrukdo kitiems žmonėms, tačiau kai besimėgaujantys stabdo aplinkinių pažangą, brr.

Šiaip ką? Neįsivaizduoju nuo ko pradėti pasakoti bandant į vieną įrašą sutalpinti metus. Turbūt pastraipėlėmis pažersiu, jūs jau žiūrėkitės patys. Ir per daug asmeniškumų atskleisti nesinori, o visas gyvenimas ten juk kone vieni asmeniškumai.

Žinokit, ties šiais žodžiais stabtelėjau prieš toliau tęsdama įrašą ir pagalvojau, kad geriausia visko pernelyg nesuasmeninti sklaidant dienoraščius (gyvendama svetur užbaigiau prieš tai tik pradėtą vieną sąsiuvinį ir šiuo metu visai prie pabaigos antras) – juk asmeniškiau nei juose vis tiek nebus. Besklaidydama bandžiau atkreipti dėmesį į kintančią dvasios būseną – iš pradžių įprasti šūkavimai, stebėjimasis viskuo, kas aplinkui, nesuteikę progos kaip reikiant susivokti besant svetur, noras daryti, lėkti, pilnomis saujomis semti visas naujoves, kurias siūlo gyvenimas. Visa tai kuriam laikui užslopino adaptacinio laikotarpio pasekmes, kurias galiausiai vis tiek teko patirti. Kas per velnias tas adaptacinis laikotarpis? Nors nežinau, ar pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pirmoji sugalvojo tokį palyginimą, bet jis bene geriausiai tai apibūdina: „Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti.“.

Kaip pirštu į akį. Ryšys. Supratimas, kad kažką palikai. Tarsi dalį savęs. Ir tokia būsena šiek tiek vargina. Galbūt to nejunta besileidžiantys į trumpalaikes keliones ar nesantys tokie poetiški, tačiau visi kiti bet kokiu atveju šiuos jausmus patiria. Tikriausiai iš čia ir srautas pamėklišką išvykėlių įvaizdį kuriančių jų pačių komentarų. Kam išsyk į rankas nenukrito darbas, ką aplankė suvokimas, kad ir kitur gyvena žmonės, o ne stebukladariai. Per šiuos metus ir pati pasitikrinau – yra kur tobulėti. Planuoju dar kurį laiką tikrintis. Tobulėti. Gerai, kad jau supratau, jog tobulybė nepasiekiama, tačiau tobulėti tai nė kiek netrukdo.

Berašydama aukščiau esančią pastraipą darsyk žvilgtelėjau į įrašo pavadinimą ir markstydamasi prie jau esamo teksto prirašiau „I dalis“, nes supratau, kad į vieną įrašą viską sugrūsti sunkoka, nors ir kokie lėtapėdiški žmonės suptų, atrodytų tik ir tykantys kaip čia sunaikinus visus įsimintinesnius įvykius.

Tai tam kartui tiek. „Saldžių sapnų!“ – jei skaitysit prieš miegą, „Labas!“ – jei kitu metu. Grįšiu.

Šaltiniai: nuotrauka – www.thesecondhandrose.blogspot.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“