U Naudodamasi proga, pripažinsiu – man labai patinka gyventi. Kaip pasakytų R. Šeiksas: „Mėgstu gyvenimą. Čia yra ką veikti.“

O kai kas nors numiršta ar žūva, man visai nepatinka. Tuomet tik suprantu, kad esu – bloga, bloga. Labai. Per mažai padėjau, per daug rodžiau ragus, per dažnai norėjau būt viena ir kontempliuot savo būtį.

Atsimenu kaip močiutė mane įspėjo: „Nebliauk, kai aš numirsiu.“ Vis tiek blioviau.

Yra buvę ir butaforinių ceremonijų. Jų nekenčiu labiausiai. Kam reikia?

Sau užsisakau šitaip: po visko išdalinkit mane, jei bus likę kas nors naudingo, tada susmulkinkit ir brukit maišan ar kartotinėn dėžutėn.

Žinoma, prieš tai būsiu apmokėjusi už smagų vakarėlį ir siautulingus pietus. SIAU-TU-LIN-GUS. Rodos, šitą idėją iš Paulo McCartney pavogiau. Oj, įdėčiau, jei tik atrasčiau, kur skaičiau.

Dar šokiai iki išnaktų, anekdotų skaldymas, estafetės ir pan. Iš dangaus ar pragaro stebėsiu kaip vykdomas mano užsakymas. Jei nepatiks, šiurensiu užuolaidas, trankysiu durimis, net ore pirštinės su paltu eis.

Mm, tai gudru.

Ech, pažiūrėjau, ką aš čia parašiau ir pasijutau supergyva. Gyvesnė nei kada nors anksčiau. Žinau, jinai sugyvina gyvenimą, paaštrina pojūčius, atveria akis, paskatina žygdarbiams.

Žodžiu, kvėpuojam, kvėpuojam:)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“