Kol vaikščiojau po gimtojo miestelio bibliotekas, mano tinklaraščio reklamos agentas (cha) Valentinas komentarų skiltyje suorganizavo interviu (!) su istoriku Valdemaru Klumbiu. Puikumėlis ar ne?:) Siūlau pasiskaityti ir jums.

1. Kokiame istoriniame laikotarpyje specializuojiesi?

Sovietmetis, Lietuva, kultūra, kultūrinis elitas.

2. Ar žinai visą istoriją? Pavyzdžiui, ar žinai Indonezijos istoriją?

Apsaugok, Viešpatie! Kam to reikia? Be to, mano atmintis prasta. Nuoskilos, nuoplaišos, trupiniai iš pasaulio istorijos. Žinau per mažai, nors ir gana plačiai. Indonezijos – laaabai mažai. Beje, žinoti „visą istoriją“ neįmanoma. Ne tik dėl atminties – tai dar ir filosofinis klausimas, kas yra istorija.

3. Ar skaitai visas be išimties istorines knygas? Jei ne, kaip atsirenki?

Ne, toli gražu. Nėra nei noro, nei laiko. Skaitau per mažai (pastaruoju metu daugiau rašau, nei skaitau, tai nėra gerai). Istorikas dažnai skaito ne knygas, o jose kažko ieško – faktų, koncepcijų ir pan. Atranka – įvairi: kartais žinau, ko reikia, kartais tiesiog pakliūna į rankas nežinoma knyga ir pasirodo, kad gera. Be to, turiu biblioteką, artėjančią link 4000 knygų, tai rinktis yra iš ko :) . Kartais geriau paskaityti Th. Manną, nei kokį Lietuvos istoriko darbą apie konsulatus Švedijoje.

4. Kada dabartis pavirsta istorija?

Kada ji suvokiama, kaip tokia. Anksčiau kalbėta apie 50 metų, bet tai netikslu, nes skirtingiems žmonėms skirtingai atrodo, o vientiso kriterijaus nėra. Sovietmetis, Sąjūdis, nepriklausomybės atgavimas – jau istorija. Pernelyg daug kas pasikeitė.

5. Ar dirbi su pirminiais šaltiniais: laiškais, archeologiniais radiniais ir t.t.

O kaipgi? Svarbiausi man – atsiminimai (renku pats, ne tik skaitau). Dar svarbesni – dienoraščiai, laiškai, grožiniai kūriniai, spauda (tiesa, su ja beveik nedirbu) – tai, kas sukurta tiriamu laikotarpiu ir neiškreipta laiko bei pakitusių interpretacijų. Archeologija – ne (grožiuosi senovės Egiptu, bet daugiau estetine prasme).

6. Koks tavo metodas atsiminti datas ir pavardes? Ar vis dar zubrini naują dalyką, ar perskaitęs medžiagą išmoksti amžinam?

Jokio – ką jau prisimenu (mažai), tai prisimenu, ko ne – ne. Svarbiausia – žinoti, kur ieškoti, kai prireikia. Tuomet nepražūsi. Tikrai neturiu atminties: perskaičiau – prisimenu net puslapio išvaizdą (vienas kolega doktorantas turi). Beje, prasta atmintis turi savų pliusų – skatina mąstyti ;) .

7. Ar buvo tavo karjeroje situacija, kai nežinojai kažko, kas istorikui profesionalui buvo privaloma žinoti? Ar buvo gėda?

Tokia čia ir karjera. Turbūt buvo, nors tokio atvejo ir neprisimenu. Gėda nebuvo – aš iš karto sakau, kad mano atmintis prasta. Nuo manęs tai nepriklauso. Taip kad neturiu ko gėdytis. Yra buvę ir per paskaitas, kad studentams sakau: neprisimenu, užkrito, gal kas žinote (amžius, kai sudegino J. Husą. Beje, vėl pamiršau, rodos,  XV a.).

8. Kiek istorijoje yra mokslo ir kiek ideologijos?

Tai neatsiejama. Istorija iš esmės yra ideologijos tarnaitė, vienokios ar kitokios. Jei tai suvoki, kažkiek lengviau atsiriboti, bet vis tiek lieka. Kuo mažiau istorikas suvokia savo ideologinį nulemtumą, tuo ryškiau jis ideologiškai angažuotas. Bet tai nereiškia, kad istorija – ne mokslas. Tiesiog visas visuomeninis gyvenimas yra persmelktas ideologijų.

9. Kokios merginos patinka?:)

Simpatiškos (tai ne gražių sinonimas) ir kūrybingos. Turi „užkabinti“ . Smulkiau neaiškinsiu.