„Gal galėtumėt duot vieną litą?“ – prislopintu, gailiu balsu troleibusų stotelėje mane prisivijęs paklausė gana jaunas vaikinukas.

„Ne, negalėčiau…“ – atsakiau ir nesileisdama į jokias kalbas nusukau žvilgsnį į šalį. Sakysit pasielgiau bjauriai? Dar rudenį šimtu procentu būčiau su jumis sutikusi, tačiau dabar mano nuomonė po truputį keičiasi. Visąlaik maniau, kad reikia bent minimaliai padėti benamiams, elgetaujantiems, prašantiems pinigų ir panašaus „plauko“ žmonėms, o neseniai ėmiau galvot: „Kokio velnio?“

Eidama į namus beveik kasdien prasilenkiu su senyvo amžiaus moterimi sėdinčia invalido vežimėlyje ir besitikinčia aukų. Vasarą jos veidą dažnai puošdavo šypsena (manydavau: „Oho, šitoks gyvenimas, o ji dar sugeba džiaugtis!“), rudenį – nuotaika niūrėjo, o žiemą… Veikiausiai nepameluočiau sakydama, kad šiomis dienomis ji smarkiai liūdi. Apmuturiuota krūva šilčiausių drabužių, kojos, nors ir apautos batais, papildomai įmautos į medžiaginį maišą, o akyse nė lašo kibirkštėlės. Žmonės eina pro šalį, retsykiais vienas kitas mesteli monetą. Daugiausiai ką šiai moteriai daviau tai litas ar du. Na dar sykį bandelėmis nudžiuginau, nes kitko neturėjau. Nusijuokiau pamačiusi jos reakciją į tai. Tarytum stebuklą išvydo. Beje, spėkit kokią vietą ji pasirinko elgetavimui? Ogi tiesiai prieš didžiulę Maximą dirbančią visą parą. Hm… Gal ir nekvailas strateginis sprendimas?

Kita moteris mane visada pasitinka, kai einu į paskaitas pėstute. Kelias pro senamiestį, taigi žmonių srautas nuolat užtikrinamas. Bet ši „prašytoja“ kitokia nei ankstesnioji. Tiesą sakant, ji niekada neprašo, kad ją kas nors sušelptų. Stovi išdidžiai atsirėmusi į pastato sieną ir laukia. Praeinantys patys turi susiprotėti, kad jai reikia pinigų. Ne sykį girdėjau jos reakciją gavus monetų: „Ačiū.“ Toks trumpas, lyg be emocijų. Nėra jokio apsimestinio raudojimo ir šūkavimų: „Tepadeda tau Dievas, vaikeli!“

Dažnai pasitaiko tokių vienadienių „prašytojų“ kaip tas vaikinukas. Juos veju šalyn kone kaskart vos sutikusi. Vis dėlto, sykį toks čigonas mane užbūrė savo rudomis akimis, tad neatsilaikiusi daviau kažkiek smulkių neva autobuso bilietui. Abejoju ar būtent tai ir buvo tikslas. Tiesą sakant, dabar manau, kad susirinko kiek reikėjo ir pirko alkoholį, o aš prie to prisidėjau. Kvaila. Ne man teisti kur elgetaujantys iš tikrųjų deda tuos gautus pinigus, bet kai geriau pagalvoju – nesinori prisidėti prie tolimesnės jų degradacijos. Tik štai, kuo galėtų pagelbėti visuomenė tokiems žmonėms, nuspręsti sudėtinga. O gal toli gelbėtojų ieškoti net nereikia? Šie žmonės privalo vienąkart patys padaryti tinkamą sprendimą. Jei dar turi jėgų kažką keisti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“