sodasJetau, vakarykštė pavasariška nuotaika man niekaip iš galvos neišeina. Ir ji taip giliai įlindo, kad mintimis net į vasarą nusikėliau! Sakytumei kaip kokiam filme „Atgal į ateitį“. Fantazuoju, kad jau šiemet tai mūsų apleistą sodą paversiu rojumi. Tikrai tikrai. Atsimeni, Indre, kai svaigau, jog sukursiu jame ką nors gražaus? Tai va, aš vėl apie tą patį. Gaila, kad jau kovas, o aš dar nenusipirkau grėblio, kastuvo, plūgo ir pan. dalykėlių. Nieko tokio, nusipirksiu ir tada… Vualia per dobilieną!!! Ech, ne, na sakau, kad geras oras mane kažkaip įdomiai veikia.

Sodas. Upė prie pat, bet ji smukdo žemę. Nemoku tinkamai paaiškinti, bet įsivaizduokit – kasmet žemės plotas vis mažėja mažėja, o vandens – didėja. Ir dar bebrai obelis valgo. Nedaug beliko. Ką mes tada valgysim, kai nebeliks obelų, tuo pačiu ir jų vaisių? (trenktai išsireiškiau, žinau, šiuo metu jūs jau gulit po stalu iš juoko). Oh…

Atsimenu, kai sode dar buvo gyvybė ir sujudimas, mano šviesaus atminimo močiutė sėdėdavo ant suoliuko ir visiems komanduodavo. Nors ką ten, kai turėjo parako ir pati ką nors nuveikdavo, bet visgi… Komanduodavo daugiau – tai liepdavo kolorado vabalus nuo bulvių nurinkinėti ir traiškyti, tai piktžoles rauti… Tada – tingėdavom ir spyriodavomės, o dabar… Die, kad kas sugrąžintų tuos laikus.

Ha ha, tarstelėjau ir pagalvojau: „Aš pati noriu juos grąžinti!!!” Patikėkit, žiauriai noriu. Kaip niekada anksčiau. O, bet, tačiau… Ne, jokių abejonių.

Viską ten atnaujinsiu, susuksiu, prisuksiu, o tada savo tinklaraščio lankytojus į sodo atidarymo ceremoniją pakviesiu. Pamišėliškai skamba? Man irgi. Tačiau kas pasakė, kad skamba neįmanomai? Niekas. Vadinasi belieka judėt pirmyn.

P.S. Apsiskelbiau, tai niekur nebedingsiu;)

P.P.S. Velniava, kaip tą žemės smukimą sustabdyti…